Vėl Tevynėje
„Nesyk ir Tavęs turbūt klausė, ar tokios nepriklausomos Lietuvos troškome. Žinoma, daug ko negalima buvo numatyti, įsivaizduoti. Kita vertus, neprisimenu, kad būtume svarstę, kokios nepriklausomybės tikimės sulaukti. Tiesiog reikėjo išrėkti tą „neegzistuojančios valstybės“ idėją. Tik Vladas [Šakalys] vis pranašaudavo, kad „buvusieji“ išmes savo partinius pažymėjimus ir toliau valdys Lietuvą. Jis beveik neapsiriko. Bet ir dėl to gal labiau juokinga nei pikta. Neamžini jie.“
Iš Juliaus Sasnausko laiško Antanui Terleckui (2000-04-12)
Vladas džiaugsmingai sutiko Lietuvoje prasidėjusį Atgimimą, 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, valstybės atgavimą. Didysis Novantologas, visą gyvenimą pašventęs kovai už lietuvių tautos laisvę, tikėjo savo pasirinkto kelio prasmingumu. 1980 m., pabėgęs nuo mirties į Vakarus, ten tęsė kovą dėl Tėvynės, niekados neprarado vilties į ją grįžti. Nepaisant tautiečių ryžto ir drąsos, pirmieji Nepriklausomybės metai buvo trapūs: Lietuvoje liko okupacinė rusų kariuomenė, įtakingiausia pasaulyje žvalgyba – komunistinės imperijos KGB – iš pradžių atvirai veikė visa galia, vėliau per agentus, nepasitraukusius kadrinius darbuotojus. Subyrėjus SSRS, Rusija paveldėjo jos sistemą. Toje valstybėje Vladas daug kam liko už akių mirties bausme nuteistas, pabėgęs nusikaltėlis. Dar 1980 m. neutralioji Švedija, suteikusi Didžiajam bėgliui politinį prieglobstį, patarė jam nelikti Karalystėje, pasitraukti giliau į Vakarus, kuo toliau nuo KGB.
1993-iųjų žiemą Vladas pirmą kartą grįžo į Tėvynę. Apsikrovęs laikraščiais motinos Užupio buto virtuvėje prasitarė planuojąs visam laikui grįžti į namus. Lietuvoje reikalai sukosi į negerąją pusę. Rudenį išankstinius rinkimus į Seimą laimėjusios kairiosios jėgos į atkuriamą Prezidento postą tautai siūlė savo kandidatą – buvusį komunistų partijos sekretorių Algirdą Mykolą Brazauską. Vladas šiuose rinkimuose palaikė kitą pretendentą – patriotiškai nusiteikusių gyventojų itin gerbiamą diplomatą Stasį Lozoraitį. Šis politikas visą savo gyvenimą liko ištikimas Lietuvai, okupacijos metais buvo laikomas vieninteliu legaliu Lietuvos valstybės pareigūnu de jure. Tapęs Vilties Prezidento patikėtiniu, Vladas aktyviai dalyvavo rinkiminėje kampanijoje, skausmingai pergyveno S. Lozoraičio pralaimėjimą. Didysis Novantologas, parskridęs į Los Andželą, ėmė skelbti aplankęs KGB archyvus, radęs juose daug medžiagos apie agentus ir jų draugus Amerikoje. Žadėjo surinktą medžiagą spausdinti savo laikraštyje. Kai kurie lietuvių bendruomenės nariai, mėgdavę pašiepti Vladą, staiga pasikeitė – ėmė pagarbiai sveikintis, kreiptis „pone redaktoriau“. Vlado asmeniniame archyve liko užrašai su kai kurių lietuvių, dirbusių KGB ar su šia struktūra turėjusių keistų ryšių, pavardėmis, vardais, slapyvardžiais, gyvenamųjų vietų nuorodomis, darboviečių pavadinimais, kita informacija.
Antrą kartą – paskutinį – Vladas į Lietuvą sugrįžo 1995-ųjų vasaros pradžioje. Versmės redaktorius susitikinėjo su bendražygiais, politikais, žiniasklaidos atstovais, diskutavo, prašomas dalijo patarimus. Didysis Novantologas atvirai reiškė patriotinę poziciją, visomis išgalėmis palaikė kuriančias, engiamų tautų išsilaisvinimo siekiančias jėgas, asmenybes. Vladas su jam būdinga ironija kritikavo laisvės priešus, aklą minios nuolankumą ar fanatizmą. Mirė jis staigiai, nelauktai – širdis sustreikavo savaitgalį, kai niekas jam tinkamai padėti negalėjo.
Kaip būtų susiklostęs tolesnis Didžiojo Novantologo gyvenimas, jei jis nebūtų taip anksti miręs – vienas Dievas težino. Viena aišku – tuomet jis daug kam buvo svetimas, nepatogus. Ko gero, toks jis ir būtų likęs.
„Asmeniška gyvenimo patirtis ir didelis žinių bagažas, sukauptas per daugelį metų įvairiose tarybinėse kalinimo įstaigose (Vladas sakydavo, kad visoje Tarybų Sąjungoje nebuvę tokios geros bibliotekos kaip Vladimiro kalėjime, iš kurio jis išėjo sverdamas vos 50 kg), perėjęs per sveiko proto ir savotiško humoro prizmę, darė Vladą vienu įdomiausių asmenų, kuriuos esu sutikęs gyvenime.
Reikia pažymėti ir išvaizdą: ką nors pasakodamas ar samprotaudamas jis tapdavo panašus lyg ir į gudrų kaimo kerdžių, kuris kilus ginčui apsimeta prasčioku, leisdamas pašnekovui pačiam susipainioti savo argumentuose, lyg į kipšą, tykantį progos įterpti sąmojingą pastabą, išmušančią oponentą iš pusiausvyros. Galėjai matyti, kad jis daro tai sąmoningai, mėgaudamasis pokalbio tėkme, kurią jis neišvengiamai pakreipdavo taip, kaip norėdavo.
Kitaip susiklosčius gyvenimui, būtų galėjęs tapti žymiu oratoriumi ar politiku. Žodžio kišenėje jam niekada nereikėdavo ieškoti, atrodė, kad jo kišenės visada tų žodžių pilnos. Apskritai kalbėtis su juo būdavo tikras malonumas: turėdavai rimtą pašnekovą, kuris priversdavo tave pajudinti smegenis ir, prieš ką nors sakant, gerai pasverti. Be to, pasverti reikėdavo greitai, nelyginant šachmatų partijoje, kai žaidžiama su laikrodžiu. Neapgalvotas argumentas, netyčia išsprūdusi frazė, ir Vladas kaipmat ima viršų. Dar įdomiau būdavo stebėti jį ginčijantis su kuo nors kitu. Gyvendamas tuos kelis mėnesius drauge, kai vienas su kitu aptarėme daugmaž visas temas, turėjau daug progų klausytis diskusijų, pats į jas neįsiveldamas.
Negalėčiau tvirtinti, kad visi Vlado stilių mėgdavo kaip aš. Mažiau jį pažįstantiesiems atrodydavo, kad jis juos nori pašiepti ar įgelti. Ir įsižeisdavo. Daug kam nepatiko jo užsispyrimas: visos nuolaidos pašnekovui dažniausiai būdavo tik laikinas manevras.
Oponentas atsipalaiduoja, jam atrodo, kad ginčą laimi jis, bet džiaugiasi jis per anksti: nelauktai nauja argumentų banga.“
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 143
V. Šakalys su motina Ona jos bute Užupyje. Vilnius, 1992–1993 m. žiema. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys su sūnumi Narimantu motinos Onos bute Užupyje. Vilnius, 1992–1993 m. žiema. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Antanas Terleckas su Vladu Šakaliu duoda interviu televizijos žurnalistams. Vilnius, 1995 m. vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vladas Šakalys su sūnumi Narimantu Zarasų kapinėse prie Nepriklausomybės kovų karių kapų. Vilnius, 1995 vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vladas Šakalys su Antanu Terlecku prie namo Nemenčinės plente. Kairėje – Elena Terleckienė su anūku Antanėliu. Vilnius, 1995 m. vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Gintauto Terlecko asmeninis archyvas
Vladas Šakalys su sūnumi Narimantu Zarasų kapinėse prie obelisko žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vilnius, 1995 vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vlado Šakalio laidotuvės Saulės kapinėse. Vilnius, 1995 m. rugpjūčio 19 d. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Gintauto Terlecko asmeninis archyvas
V. Šakalio antkapio Saulės kapinėse įrašas: „Geležinės uždangos Nugalėtojas Vladas Šakalys. 1942–1995“. Vladas antrą kartą grįžo į Lietuvą 1995 m. vasaros pradžioje. Didysis Novantologas aktyviai dalyvavo to meto politiniame gyvenime: gebėjo analizuoti įvykius, atvirai ir drąsiai reiškė patriotinę ir pilietinę poziciją, visomis išgalėmis palaikė kuriančias, engiamų tautų išsilaisvinimo siekiančias jėgas, asmenybes. Vladas su jam būdinga ironija kritikavo laisvės priešus, aklą minios nuolankumą ar fanatizmą. Mirė jis staigiai, nelauktai – širdis sustreikavo savaitgalį, kai niekas jam tinkamai padėti negalėjo. Vladas palaidotas senosiose Saulės kapinėse, tarp šimtamečių, dangų remiančių pušų. Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. sausio 8 d. dekretu V. Šakalys apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties). Vilnius, 2023 m. spalis. Nuotraukos autorė Genovaitė Šakalienė.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Dienoraštis
1993 m. sausio mėnesio pradžios V. Šakalio dienoraščio keli puslapiai. Vladas pašaipiai vertina tuomet Lietuvoje vykusius įvykius: ekskomunistų pergalę Seimo rinkimuose, Lietuvos vystymosi perspektyvas, artėjančius prezidento rinkimus. To meto situacija: 1991 rugpjūčio 19–22 d. antidemokratinės jėgos bandė įvykdyti perversmą Maskvoje. Pralaimėjus pučui, pasaulio bendrija pripažino dar 1990 m. kovo 11 d. atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.
„Jau mėnuo kaip esu Lietuvoje. Partinė–vyriausybinė linija jau pradėjo ryškėti. Komunistai po 1991 m. rugpjūčio 21–29 d. buvo ištikti šoko. Praėjo 4 mėnesiai iki jie susigrupavo. […] Išlikti valdžioje demokratišku būdu negalės. Kontroliuoti ekonomiką galima tiktai socialistiniais t. y. senais metodais. Privatizuoti kuo daugiau į gerai kontroliuojamas rankas, iš paviršiaus nuosavybė, o greta formaliai valstybinės – pilna kompartijos kontrolė. Tokia socialistinė ekonomika lankstumo reikalingo vystytis, integruotis į Vakarus neturės. Reiškia lieka tik Rusija. […] Iki to meto reikia sugriauti galinčias priešintis politines struktūras (spauda, media) ir sutelkti savo kovingą atramą, valdymo ir prievartos aparatą. […] Jų stiprioji pusė – Aukščiausioji valdžia, Rusijos KGB parama, Vidaus reikalų ministerija, Teismai, prokuratūra, Bankinė sistema, Media“, – rašė V. Šakalys. Lietuva, 1993 m. sausis.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas