Per geležinę uždangą

Jaučiausi kaip žmogus, kurį kariant nutrūko virvė…


„Na, man ji būtų vis tiek… aš beveik įsitikinęs, kad būtų atimta, – apie pavojų gyvybei pasakojo Šakalys. – Jūs žinote, kas yra sovietų lageriai? Juose praleidau nemažai laiko. Nes Molotovo–Ribentropo paktas, ta visa medžioklė dėl jo… Kadangi pasirodė, kaip dabar aišku, kad tie Molotovo–Ribentropo paktai jiems buvo vienas svarbiausių [mūsų] propagandinės kovos elementų. Visai neapsirikau žinodamas, kas manęs greičiausiai laukia. Todėl ir žygdarbio jokio nėra. Paprasčiausiai neturėjau ko prarasti. Be jokios pozos sakau – visai nebuvo ko prarasti.“

KGB keršijo 45 pabaltiečių memorandumo signatarams. Prasidėjo areštų, baudžiamųjų bylų kurpimo vajus. Nors 1979 m. pabaigoje areštuotų A. Terlecko ir J. Sasnausko tardymas nedavė galimybių apkaltinti likusius memorandumo signatarus ir surinkti prieš juos kokių nors įkalčių, represinė sistema ir be jų nuteisė Mečislovą Jurevičių ir Algirdą Statkevičių. Buvo suimti visi memorandumą pasirašę maskviečiai, latviai ir estai.1 Tokia lemtis laukė ir V. Šakalio – aktyvaus LLL nario, savo patyčiomis iki gyvo kaulo įgrisusio kagėbistams. Vengdama atskleisti tikrąją susidorojimo priežastį, okupacinė valdžia už paskirto griežtos priežiūros režimo nesilaikymą ruošėsi Vladą gyvą supūdyti nelaisvėje. Penkiolika metų Vlado sveikatą ardęs Gulagas grasino Muselmann2.

1980 m. gegužės 9 d. buvo parengtas pogrindinio laikraščio Vytis ketvirtas numeris. Gegužės 28 d. Vladas gavo KGB majoro Vytauto Pilelio „kvietimą“ į V. Lenino paminklo rodomus „rūmus“ ir nusprendė bėgti iš komunistinio rojaus per itin saugomą SSRS imperijos sieną. Toks bėgimas priminė mūšį su mirtimi, puolant jai tiesiai į nasrus – Rusijos pasieniečiai turėjo teisę bėglį nušauti be įspėjimo. Vlado gyvenimas buvo susijęs su bėgimu: mokykloje bėgo krosus, dūmė iš pamokų į gamtą, vėliau, uždarytas lageryje, bandė ištrūkti už jo tvorų. Šį kartą, nevilties ir gyvenimo aistros genamas, Didysis Novantologas patraukė į Vakarus, įkandin geležines uždangas griaunančio memorandumo.

„Vladas išėjo iš namų gegužės 30 rytą. Aš su Narimantu ant rankų, kad mažiau įtartina būtų (Vlado kuprinė gulėjo sūnaus vežimėlyje, o vaikai juk dažnai prašosi iš vežimėlio ant rankų), palydėjau jį iki Šv. Onos bažnyčios. Atsisveikinom. Netoli pasislėpęs laukė draugas su motociklu“, – prisimena žmona Genovaitė.3

Beveik mėnesį slėpęsis būsimo kunigo Roberto Grigo draugo Jono Čiurlionio sodyboje Leipalingio apylinkėse, Vladas su bendražygiu Jonu Pakucku Kazlų Rūdos geležinkelio stotyje sėdo į Leningrado traukinį.

Traukiniu pradėto žygio nuotaikas Vladas vėliau aprašė užrašuose „Kelionė“. Deja, šis kelių puslapių eskizas taip ir liko neišsipildžiusia Vlado svajone kada nors parašyti atsiminimus. „Kelionė“ pateikta parodos puslapiuose.

Bėgliai, traukiniais pasiekę tarp Baltosios jūros ir Onegos ežero įsiterpusią vienišą Idel stotelę, toliau patraukė pėsčiomis į vakarus link SSRS–Suomijos sienos. Ėjo miškais, brido, plaukė šaltu, šiaurinės vasaros nesušildytu pelkių apsemtų jaunuolynų vandeniu. Po dešimties dienų atsirėmė į pirmąją kliūtį – kokių 2,5 m aukščio spygliuotą užtvarą su elektrine signalizacija. Jonas išsigando, nutarė grįžti atgal į Lietuvą. Draugo pečių padedamas, pasirėmęs į medinę kartį Vladas peršoko tvorą, sugavo atmestą kuprinę. Ten atsisveikino su draugu. Kai vėliau Vladas sumanė paskubomis užkąsti, savo nešulyje nerado turėjusio likti maisto…

Mirties zona pasirodė daug platesnė, nei tikėjosi. Vietoj 10 km ji nutįso iki dvidešimties. Vladas kurį laiką traukėsi atatupstas, rankomis šalindamas pėdsakus, barstė šunų uoslę apmarinantį naftaliną. Po kelių valandų priėjo žemėlapyje nenurodytą 22 km ilgio ir 4 km pločio ežerą. Atsidūrus pusiasalyje nieko kito neliko, kaip 5 val. ryto pereiti pasienio užkardą – tuo metu kareivių miegas buvo giliausias, snaudė net šunys. Perbridęs kareivinių kieme sruvenantį upokšnį, bėglys metėsi į mišką link ežero. Plaukė lediniu vandeniu apie 800 m, kol pasiekė salą. Kitą rytą, kai saulės spinduliai turėjo apakinti pusiasalio bokšte stoviniuojantį kareivį, Vladas metėsi plaukti šalia spinduliuojančio vandens tako link kranto, esančio už 3 km, – jį pasiekė tik vakare.

Pagulėjęs valandą, drebėdamas nuo šalčio, Didysis novantologas pasileido bėgti per aukštą žolę, kalnelius, spygliuotas vielų eiles. Bėgo tolyn nuo patrulių su šunimis, kol pasiekė iškirstą kelmuotą miško juostą – tikrąją sieną. Peršliaužęs ją, bėglys miške šalia tako aptiko ledų popieriuką su suomišku užrašu „Helsinki“. Tai buvo Suomija! Ją iki Švedijos reikėjo pereiti naktimis plentu, miško keliukais, slepiantis nuo automobilių.

Bijota žmonių, ypač policijos (taikus sambūvis su SSRS kėlė suomių lojalumo sąlygą, o ji reiškė išduoti bėglius). Išsekęs, keturias paras burnoje neturėjęs nė kąsnio Antarktidos imperatorius neištvėrė – sutemus pasibeldė į atokios sodybos duris. Jas atvėrė augalotas, nebejaunas suomis storomis ūkininko rankomis. Šeimininkas neišdavė vokiškai lemenančio lietuvio. Pasikvietęs tokius pat milžinus sūnus, ūkininkas Vladą pamaitino, davė tris kepalus duonos, sviesto, cigarečių, žemėlapį, parodė, kur eiti. Tas žmogus išgelbėjo Vladui gyvybę.

23 dienas Karelijos ir Suomijos žemėmis trukęs maratonas (apie 300 km) baigėsi liepos 19 d. – Maskvos olimpiados pradžios dieną. Vladas vos nenuskendo, brisdamas slenksčiais per Suomijos ir Švedijos valstybes skiriančią maždaug Nemuno vidurupio pločio sraunią Tornės upę. Sunkaus kelio, bado ir daugiadienės įtampos išsekintas, vabzdžių sukandžiotas bėglys, vos vilkdamas žaizdotas kojas, Švedijos Luleo miestelyje pasiprašė politinio prieglobsčio. „Pasidavęs“ Vladas ilgiau nei savaitę gėrė kavą, vaišinosi vaisiais, valgė pasirinktą maistą, vartė laikraščius – pradžioje jam net į galvą neatėjo mintis, kad yra uždarytas kalėjime. Rugpjūčio 1-ąją policija paleido bėglį. Vladas laimingas žingsniavo laisvomis Luleo gatvėmis. Jo žygis tikrai buvo vertas olimpiados medalio.

Pasaulio spauda, žavėdamasi Vlado drąsa, kartojo tą patį. Rezistento Vytauto Bogušio teigimu, tai vienintelis nugalėtojas ir antro tokio Lietuvoje nėra.4  Jis buvo ketvirtas iš šimtų bandžiusiųjų, kuriam po karo pavyko įveikti maršrutą Karelija–Suomija–Švedija.5 Istoriko Dariaus Juodžio teigimu, kiekvienas pabėgimas sovietų valdžiai būdavo kaip spyris į paširdžius.6 Kalbama, kad SSRS valdžia pabėgusį lietuvį nuteisė mirties bausme už akių, daugelis geležinės uždangos sergėtojų – aukštų pareigūnų – neteko antpečių ir pareigų. Kagėbistai buvo atėję į jo namus konfiskuoti turto, nors jokio turto nebuvo.7

Kunigas Robertas Grigas prisimena: „Sužinoję apie Vlado Šakalio sėkmingą pabėgimą į Vakarus įdėjome jam Vyčio priešlapyje specialų pasveikinimą – regis, paerzindami KGB, netgi įvardijome jį kaip buvusį Vyčio redaktorių“, atseit pasiekite jį dabar!“8

1 Arvydas Anušauskas, Birutė Burauskaitė, Baltijos laisvė – Europos Atsakomybė, Vilnius, 2002, p. 201–203

2 Muselmaan – psichinė būsena prieš mirtį, dvasinė kalinio mirtis

3 Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 66

4 Iš imperijos spruko pėsčiomis: kaip įveikė mirties zoną (DELFI.LT)

5 Sovietmečiu pėsčias į Švediją pabėgęs Vladas Šakalys jautėsi kaip žmogus, kurį bekariant nutrūko virvė (15MIN.LT)

6 Ten pat

7 Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 77

8 Ten pat, p. 51

Iš politinio kalinio ir tremtinio Antano Terlecko laiško Juliaus Sasnausko motinai Daliai:

„Kaip jūs laikotės? Kada vėl visi susirinksime pas jus gerti arbatos?

Tačiau kažin ar jau besugrįš buvusi nuotaika? Labai jausime Barzdos [Vlado Šakalio] nebuvimą. Kas galėjo pamanyti, kad likimas taip greit išblaškys po visus pasaulio kraštus tą nenuoramų ketvertuką? Koks menkas pasijunti, žmogau, Dievo akivaizdoje.

Taip aiškiai matau Jus visus: Juliuką [Julių Sasnauską], Zitą [Vanagaitę], Vladą [Šakalį], kasantį savo rudą barzdą ir pasakojantį, kaip jis, būdamas ašigalio imperatorius, viešpatavo beribėje ledynų karalystėje…

Yra žmonių-didvyrių, kurie nieko nebijo: kalėjimo, kančių, šalčio, karščio, Tėvynės ir namų ilgesio. Aš, deja, tokių gretoms nepriklausau. Prisimenate, niekada neslėpdavau, kad bijau saugumo, kalėjimo, nes esu tik laisvei pagimdytas. Vladelis [Vladas Šakalys] visada tai Jums patvirtindavo. (1983 m. sausio 18–19 d.)“*

*Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas, Jei esame čia, Vilnius, 2000, p. 143

Iš Vlado Šakalio pasakojimo apie bėgimą į Švediją žurnalistei Daliai Kutraitei:

„Labai gerai prisimenu visą kelionę iki dabar. Eidamas kiekvieną minutę galvojau, kad galbūt ir gamtą, ir ežerą, ir bendrai pasaulį matau paskutinį kartą. Už tai aš labai džiaugiausi matydamas kiekvieną gyvį – ar gulbę, ar briedį, ar ką nors… Turbūt niekad daugiau toks aštrus, geras pojūtis, kas yra gamta arba gyvybė, neaplankė.

Dar viena detalė. Kadangi svarsčiau, ar teks kada dar Lietuvą

pamatyti, šie įspūdžiai įsirėžė kur kas giliau. Kaip turbūt daugeliui emigrantų arba išvežtųjų į Sibirą, atsisveikinant su kraštu, giliau sieloj išlieka paskutiniai momentai. Taip ir man. Be abejo, gerai prisimenu visa…“*

*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 81

KGB Lietuvos viešosiose erdvėse kabintos Vlado Šakalio paieškos nuotraukos. Okupuota Lietuva, 1980 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

Lietuvos laisvės lygos susirinkimas rezistentų Vytauto (sėdi prie medžio) ir Virginijos (sėdi prie lango?) sodo namelio kieme prieš pat V. Šakalio (pirmas iš kairės, nusisukęs nugara) žygį į Suomiją. Tuo metu 45 pabaltijiečių memorandumo redaktoriai – Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas – KGB buvo areštuoti ir tardomi. Vladas, gelbėdamasis nuo tokios lemties, pabėgo į Vakarus. Vilnius, 1980 m. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalio pradėtų ir nebaigtų savo pabėgimo per geležinę užkardą atsiminimų ,,Kelionė“ keli puslapiai. Vladas turėjo Dievo duotą pasakotojo talentą, puikai valdė plunksną. Deja, vos pradėtų savo unikalaus gyvenimo aprašymų „Didysis bėglys“ taip ir nebaigė. Prisiminimų fragmentai liko laikraščių, radijo, televizijos reportažuose, amžininkų atsiminimuose. Vlado gyvenimo istorijos galėjo ir gali virsti nuostabių, intriguojančių dokumentinių ar vaidybinių filmų siužetais. Pasakojama, kad viena JAV kino kompanija, susipažinusi su Vladu, bandė pradėti kurti filmą apie šią asmenybę. Deja, visa tai liko tik sumanymas. V. Šakalys kurį laiką nuo valdžios susidorojimo slapstėsi Leipalingio apylinkėse Roberto Grigo draugo, Jono Čiurlionio, sodyboje. Vėliau kartu su Jonu Pakucku Kazlų Rūdoje sėdęs į traukinį Kaliningradas–Leningradas, patraukė link SSRS–Suomijos sienos. V. Šakalys „Kelionėje“ pasakojimą perteikė vos ne paraidžiui į lietuvių kalbą verčiamais rusiškais posakiais, taip sukeldamas komišką efektą. Šie kalambūrai tekste skamba kaip dviprasmybės. Detektyvinis pasakojimas puikiai perteikia to laikmečio dvasią: „Iš Kaliningrado važiuoja jūrininkai, kurie krante sausi būti nemėgsta. Važiuoja kareiviai ir gerokas judraus elemento kiekis, kurie visą gyvenimą ieško laimės nepabuvotose vietose. Tokia aplinka man geriausiai tinka. Vilniuje jau iškabinti mano atvaizdai. Paskelbta visasąjunginė paieška. Tankus tinklas užmestas, labai tankus. […] Po kiekvieno arešto paprastai fotografuodavo. Mane fotografuodavo ir „laisvėje“ tarp areštų. Kalinių nuotraukos būdavo labai kontrastingos, tamsios. Atrodo, kad fotografavimo tikslas gauti kuo baisesnį veidą. Bet už tai dabar man tas patinka – tokios nuotraukos visai netinka atpažinimui. […] visas šnipelių tinklas, turintis nuotraukas, ramiai praeis pro šalį, skubėdamas neršti toliau, kur galima sutikti subjektą ant kurio kaktos ryškiomis raidėmis bus įrašyta kad tai ir yra „ypatingai pavojingas recidyvistas“. JAV, 1980–1995 m.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

Straipsniai

JAV Baltimorės dienraščio The Baltimore Sun 1981 m. kovo 29 d. straipsnis „He Walked, Swam, Sneaked 1,200 Miles for his Freedom“ („Jis ėjo, plaukė, sėlino 1200 mylių į savo Laisvę“) apie V. Šakalio pabėgimą. Laikraštis publikuoja išsekusio, bet laimingo bėglio nuotrauką, žygio žemėlapį. JAV, 1981 m. kovo 29 d.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

Vladas Šakalys, ką tik įveikęs geležinę uždangą, žengia Švedijos Karalystės Liuleo miesto gatvėmis. Laikraščio Expressen 1980 m. rugpjūčio 2 d. straipsnis „Jag är fri!“(„Aš esu laisvas!“). Šalia pateikiame nenustatyto autoriaus į lietuvių kalbą išverstą straipsnio tekstą. Bėglys užsitraukė okupacinės valdžios „nemalonę“, bėgo į Vakarus ne tik, kaip rašoma laikraštyje, dėl protestų prieš Maskvos olimpinių žaidynių regatos rengimą okupuoto Talino vandenyse. V. Šakalys padėjo redaguoti 45 pabaltiečių memorandumą, pats buvo jo signataru, inicijavo ir su bendraminčiais leido pogrindinį laikraštį Vytis, kitais būdais kovojo už Tėvynės laisvę, dalyvavo kitoje pasipriešinimo veikloje. Švedijos Karalystė, JAV. 1980 m. rugpjūtis.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

JAV Kalifornijos dienraščio Los Angeles Times straipsnis „From Russia With Nerve“ („Intriguojančios žinios iš Rusijos“) apie Vlado Šakalio žygį. JAV, 1986 m. kovo 10 d.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

JAV leidinio straipsnis „Past the Soviet Bear“ („Pro sovietinį lokį“). JAV, XX a. 9 deš.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

Dokumentai

V. Šakalio Švedijos Karalystės užsienio paso puslapiai. Pirmaisiais gyvenimo Vakaruose metais šis pasas tapo pagrindiniu jo asmens tapatybę liudijančiu dokumentu. Švedijos Karalystė, 1980 m.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

Atversti
previous arrow
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
next arrow
Shadow

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2024 m.