Pragiedruliai

Gyvenimas kartais mus įspraudžia į klaikiausius kampus, iš kurių ištrūkti, atrodo, nebelieka galimybių. Šalia kažkas kužda: „Atsisakyk kelio, kuriuo ėjai, paklusk stipresniam, baiki sąžinės priekaištus. Dėl jų čia ir pakliuvai“.
Tokiu atveju, – aiškino Vladas, – nepaisant gresiančių netekčių ir baisybių – nepasiduok, lik savimi. Taip išvengsi žiauriausios lemties – moralinio žlugimo. Tai baisiau už fizinį skausmą ar visišką baigtį. Visa kita – ne tavo valiai. Blogis dažnai pralaimi. Visada lieka vilties ištrūkti. Atsižadėdami savęs, prarandame prasmę bėgti, prarandame prasmę būti. Patikėk manimi – ištikimybė sau kuria stebuklus.*
* Vlado pasakojimas Gintautui Terleckui. Los Andželas, 1990 m. balandžio 28 d.

Likimas keletą kartų pertraukė penkiolikos metų maratonu virtusias Vlado lagerių ir kalėjimų bausmes, leido jam „atsidusti“, grįžti į namus. 1967 m. kovo mėn.–1969 m. sausio 5 d., 1971–1973 m. birželio 7 d. tapo Vlado gyvenimo pragiedruliais. 1978 m., pasibaigus trečiajam kalinimui, okupantų valdžia neįstengė Didžiojo Novantologo sunaikinti – ketvirtą kartą pasodinti už grotų, nes Vladas stebuklingai ištrūko jiems iš nagų – 1980 m. pabėgo į Vakarus. Laisvąją sielą, nepripažįstančią netikrų autoritetų, atmetančią tautai pražūtingas idėjas, traukė tokios pat asmenybės. Ir sugrįžęs namo rezistentas nenurimo, gynė savo tiesą, skriaudžiamus žmones, su draugais keliavo po Lietuvą, Latviją, Estiją, Rusiją… Ieškojo bendraminčių, stengėsi juos suburti. Kunigo Juliaus Sasnausko teigimu, Vladas buvo „[…] rimtas analitikas, turėjo skvarbų protą ir intuiciją, mokėjo akimirksniu pagauti dalyko esmę, kompetentingai diskutuodavo įvairiausiomis temomis. […] Jam sekdavosi ir žmones įvertinti, apibūdinti, žaibiškai perkąsdavo kokį aferistą ar prisiplakėlį, apsaugodamas save ir kitus nuo nereikalingų komplikacijų. Girdavosi, kad galįs neatpažinti doro žmogaus, bet sukčių užuosiąs iš tolo, nes tarp tokių jam tekę būti daug metų. Kartais kitiems disidentams rūpėdavo kaip nors pasipuikuoti ar pasigarsinti, bet Vladas visada džiaugdavosi ir didžiuodavosi tik bendrais laimėjimais. Buvo suformulavęs principą, kad žmogų reikia vertinti pagal tai, ką jis gali duoti bendruomenei, ir to principo pats pirmas laikėsi. Nei ugnis, nei vanduo, nei varinės dūdos, nei velnio iltys neišmušė jo padorumo.“*

*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 149

Kas „tieson“ neįdėta arba kaip šviesiausiąjį Nikolajų Kirilovičių ligos paguldė...

Kada suserga brangus ir mylimas žmogus, visi giminės, artimieji ir pažįstami domisi, rūpinasi jo sveikata. Jei serga žinomas krašto žmogus, jo sveikata domisi visas kraštas, o ypatingais atvejais net ir biuleteniai kasdien skelbiami. Žinoma, yra ir išimčių. Kada serga diktatoriai, gauleiteriai, kolonijų gubernatoriai, šitai slepiama, kad nedžiūgautų pavergtieji ir engiamieji. Todėl, pavyzdžiui, mes šventai tikime, kad Suslovas niekada nesirgo, kaip niekada nesirgo ir brangusis patriarchas L.I.Brežnevas. Juk panašaus pobūdžio biuletenių niekada nėra buvę. Vadinasi, nebuvo ir ligos. (O dėl lietuvių tautos meilės aniems, ypač gi Michailui Suslovui tie geradariai, reik manyt, niekada nėra suabejoję…)

Skaityti toliau…

Vladas Šakalys apie santykius su valdžia sugrįžus iš Vladimiro kalėjimo tuometiniam Lietuvos Sąjūdžio savaitraščio „Atgimimas“ korespondentui Audroniui Ažubaliui, 1990 m. aplankiusiam Vladą Los Andžele, pasakojo:

„Saugumo operatyvinio skyriaus viršininkas, regis, dabar jau pulkininkas Julius Česnavičius (sadistinių polinkių žmogelis, labiausiai nuodijęs man gyvenimą – toks buvo jo darbas), pasakė: „Jeigu nori mokytis, įrodyk, kad esi raštingas – kokį pranešimėlį parašyk. Arba į „Valstiečių laikraštį“ straipsnelį, pasmerkdamas savo praeitį.“ Universitete rektorius Kubilius pasakė: „Nepriimti dokumentų neturime teisės, bet ar teks jums studijuoti… Tam tikros įstaigos gali daryti kliūčių.“ Aš pats žinąs kokios. Prasidėjus sovietų invazijai į Čekoslovakiją slapsčiausi. Sklido gandai, kad bus karas, o per karą režimo priešai dalijami į tris kategorijas: pirmąją įsakyta naikinti vietoje, antrąją uždaryti į konclagerius, o trečiąją išsiųsti kuo toliau. Tuo metu man sufabrikavo dar vieną bylą. Pagal kriminalinius straipsnius. Tardė KGB itin svarbių bylų skyriaus viršininkas Kažys (dirba ir dabar).“*

*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 42

Vladas Šakalys prie šventyklos pastato. Kartu su rezistentu, politiniu kaliniu Viktoru Petkumi jis aplankė žymesnius Lietuvos, Latvijos, Estijos pasipriešinimo dalyvius. Vieta nenustatyta, 1967–1968 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalys su naujagimiu sūnumi Narimantu ir podukra Indra. Vilnius, 1980 m. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalys (antras iš dešinės) su draugais sodyboje. Trečias iš dešinės, pusiau užstotas V. Šakalio, rezistentas, politinis kalinys Viktoras Petkus. Vieta nenustatyta, 1967–1968 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalys su drauge. Vieta nenustatyta, 1967–1968 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalys su megztiniu ir barzdele, praėjus kiek laiko po grįžimo iš Vladimiro lagerio. Okupuota Lietuva, 1967–1968 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

Genovaitės Laurinskaitės-Šakalienės ir Vlado Šakalio vestuvės. Sėdi: V. Šakalys su nuotaka. Stovi iš kairės į dešinę: nuotakos dėdė partizanas, rezistentas, politinis kalinys Leonas Laurinskas-Liūtas, antisovietinio pasipriešinimo dalyviai Angelė ir Romualdas Ragaišiai. V. Šakalys ir buvusi tremtinė Genovaitė Laurinskaitė susituokė 1978 m. gruodį Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Santuokos Sakramentą tvirtino kunigas Kazimieras Vasiliauskas. 1979 m. sausio 19 d. jaunavedžiai santuoką įregistravo Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje. Ceremonijos vadovė pasveikino jaunuosius sukūrus „tarybinę šeimą“, pasiūlė susimainyti žiedais. Jaunasis pertraukė darbuotoją: „Ne tarybinę, o lietuvišką šeimą kuriame. Žiedais mainysimės ne pas jus, o bažnyčioje. Kurioje? Tai mūsų reikalas!“ Vilnius, 1979 m. sausio 19 d. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalys (antras iš dešinės) su draugais Baltijos vieškelyje. Vladas kartu su rezistentu, politiniu kaliniu Viktoru Petkumi (pirmas iš kairės) aplankė žymesnius Lietuvos, Latvijos, Estijos pasipriešinimo dalyvius, su latviais surengė tradicinę okupacinės valdžios netoleruojamą tautinę Lygo šventę. Vieta nenustatyta, 1967–1968 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalys (pirmas iš kairės) su draugais vasarą prie Turniškių valgyklos. Trečias iš kairės – Antanas Terleckas, tuo metu dirbęs valgyklos vedėju. Pirmas iš kairės – buvęs partizanas, rezistentas, politinis kalinys Jonas Pratusevičius, bendražygių pramintas Velnių karaliumi. 1968 m. gegužės 23 d. V. Šakalys kartu su A. Terlecku dalyvavo literatūrinėje diskusijose „Sigmos“ (skaičiavimo mašinų gamyklos) klube. Vilnius, 1967–1968 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2024 m.