Iš Sauliaus Tomo Kondroto prisiminimų:

„Taip aš atsidūriau Vlado ir jo žmonos Birutės bute ir išgyvenau pas juos gal kokį pusmetį. Drąsiai galiu pasakyti, kad per tą laiką perėjau geriausią Amerikos gyvenimo mokyklą, apie kokią galima tik svajoti. […] Be Vlado Šakalio pasaulis atrodo tuštesnis.“*

* Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 142–146

Pabėgęs į Vakarus, Vladas Šakalys aktyviai įsitraukė į lietuvių egzilio politinę veiklą. Istorijos daktaro Dariaus Juodžio teigimu, jis buvo bene vienintelis iš visų pabėgusių lietuvių, užsiėmęs aktyvia antisovietine veikla ir už tai ne kartą teistas1. Retas politinis emigrantas svetur vykdė politinę kovą. Ką tik pabėgęs V. Šakalys 1980 m. rugsėjo 27 d. kartu su respublikonų kandidatu į senatorius Alfonsu D’Amato ir kitais politikais rėžė kalbas susirinkusiems demonstrantams prie Sovietų Sąjungos atstovybės Niujorke, minėdami Lietuvos okupacijos 40-metį. Didysis Novantologas parengė raštą dėl Stalino ir Hitlerio slaptųjų susitarimų, papildė Amerikos lietuvių tarybos, Lietuvių religinės šalpos, Lietuvių informacijos centro ir ELTOS politinių kalinių biografinius sąrašus, surinko liudijimus apie Vokietijoje sovietų pagrobtą sportininką Vladą Česiūną. Dalį šios parengtos medžiagos VLIKʼas įteikė JAV prezidentūrai ir JAV Kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijai. Siekta tautos atstovų priėmimo Baltuosiuose rūmuose, kvietimo liudyti Lietuvos reikalus Madrido konferencijoje.

Vašingtone Vladas perskaitė pranešimą Lietuvių bendruomenės, Amerikos balso atstovams, aplankė JAV valstybės departamento pareigūnus, Lietuvos atstovą dr. Stasį Bačkį. Kanadoje pabėgėlį priėmė keli parlamento nariai, užsienio reikalų ministro pavaduotojas, „Amnesty International“ skyriaus atstovai, Ontarijo provincijos ministras pirmininkas. V. Šakalys kartu su V. Vaitiekūnu, dr. Broniumi Nemicku, Ginte Damušyte recenzavo dr. Tomo Remeikio knygą „Pasipriešinimas sovietų valdžiai Lietuvoje 1945–1980“ („Opposition to the Soviet Rule in Lithuania 1945–1980“). 1981 m. birželio 12–13 d. Niujorke lietuviškų organizacijų surengtoje konferencijoje Vladas Šakalys, Tomas Venclova ir Aušra Jurašienė atskleidė lietuvių politinių kalinių gelbėjimo problemas. 1983 m. sausio 29–30 d. Lietuvių fronto bičiulių sambūrio, Jaunimo sąjungos skyriaus Los Andžele organizuotose politinėse studijose V. Šakalys kartu su Romu Giedra ir Simu Kudirka pasakojo apie Lietuvą2.

1980 m. lapkričio mėn. V. Šakalys, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Kazys Bobelis kartu su kitais VLIKʼo nariais bei lietuviškų organizacijų atstovais dalyvavo pasaulio valstybių atstovų Madrido konferencijoje (1980-11-08–1983-09-09). Joje lietuviai iškėlė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekį. Niujorko žurnalo Freedom Appeals numeryje, skirtame Madrido konferencijai, buvo išspausdintas V. Šakalio atsišaukimas konferencijos delegatams „Už tuos, kurie negali kalbėti“, kuriame siūlyta paskelbti negaliojančiu Molotovo–Ribentropo paktą, iškelti tautų apsisprendimo klausimą, reikalauti paleisti į laisvę suimtus Antaną Terlecką, Julių Sasnauską, Algirdą Statkevičių, Martą Niklusą ir kitus politinius kalinius. Konferencijos atidarymo dieną Madrido viešbutyje pradėjo veikti Baltų informatikos centras, paroda apie okupuotas Baltijos valstybes. Vladas keliomis kalbomis davė interviu Europos žinių sklaidos korespondentams. Lapkričio 11 d. Madrido senamiestyje įvyko baltų demonstracija ir spaudos konferencija. Vladas joje kartu su Tomu Venclova iškėlė SSRS dekolonizacijos reikalavimus. Konferencijos metu dar kartą buvo paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas3.

1984 m. Vladas, tapęs Amerikos baltų laisvės lygos („Baltic American Freedom League“) komiteto nariu, aktyviai ruošėsi Sovietų Sąjungos, jos okupuotų šalių sportininkų atvykimui į Los Andželo olimpines žaidynes: šalia žaidynių arenos planuota eksponuoti parodas, demonstruoti filmus, rengti kitus antisovietinius renginius (tada dar buvo tikėtasi, kad SSRS neboikotuos olimpiados). Dėl aiškios antiokupacinės veiklos būsimojo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus smerkiama Amerikos baltų laisvės lyga sulaukė JAV prezidento Ronaldo Reigano administracijos ir žiniasklaidos dėmesio. Išaiškėjus, kad SSRS sportininkai nedalyvaus Los Andželo olimpiadoje, lietuvių, latvių, estų ir ukrainiečių bendruomenių lyderiai nutarė surengti Laisvės olimpiadą, kurioje dalyvautų šių diasporų sportininkai4.

1985 m. liepos 27–29 d. Vladas dalyvavo garsiajame Baltijos taikos ir laisvės ryžto žygyje kruiziniu laivu „Baltic Star“ Baltijos jūra iš Stokholmo į Helsinkį ir atgal, išilgai SSRS okupuotų Baltijos šalių krantų. Juo siekta dar kartą atkreipti civilizuoto pasaulio dėmesį į Baltijos šalių okupaciją, žmogaus teisių ir laisvių padėtį Sovietų Sąjungoje, aktualizuoti Baltijos laisvės bylą. Kruizo dalyviai skandinavų uostuose rengė demonstracijas, spaudos konferencijas. Visa tai atsispindėjo pasaulio žiniasklaidoje. Prieš šį žygį Kopenhagoje įvyko visuomeninis tarptautinis tribunolas, pasmerkęs imperialistinę Sovietų Sąjungos politiką, žmogaus teisių pažeidinėjimus. Kartu su Vladu, daugybe iškilių politinių rezistentų ir disidentų laivu plaukė ir žymus rusų kovotojas, psichiatrinių ligoninių, Vladimiro kalėjimo, lagerių politinis kalinys Vladimiras Bukovskis5.

Didysis Novantologas puikiai išmanė Lietuvos problemas. Karti, tačiau vertinga gyvenimiška patirtis leido Vladui greitai perprasti lietuviško egzilio politinius sūkurius, pažinti ir vertinti žmones: senuosius ir naujuosius emigrantus, įvairiausio plauko iš „Tarybų“ ar vėliau Nepriklausomos Lietuvos į užatlantę atvykstančius tėvynainius. Ne vieną iš jų Didysis Novantologas savo aktoriniu šmaikštumu privertė pasijusti nekaip. Tiesus ir atviras Vladas nemėgo gražbylysčių, veidmainiavimo, melo, perdėto politkorektiškumo. Būdamas dešiniųjų pažiūrų kritikavo save praradusį liberalizmą, kritiškai vertino „Santaros–Šviesos“ veiklą, mėnraštį Akiračiai. Antarktidos Imperatorius visiškai nepasitikėjo komunistais, nesvarbu kokie ir iš kur jie bebūtų – besižegnojančiais ar ateistais, tautiniais atsiskyrėliais ar santuokoje su Kremliumi esančiais, moderniosios Europos ar šilkinės Azijos veikėjais. Rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto supratimu, Vladas „nekentė komunistų“, nes „tarybinė santvarka atėmė iš jo geriausius metus, normalų gyvenimą“6. Ar vien dėl to? Vlado supratimu, komunizmas – rusiškojo ar kitokio imperializmo forma užkariautų tautų grandinė. Vladas buvo pasiruošęs atleisti: „Ir aš esu už atlaidumą. Bet prieš atleisdami pamatykim pasitaisymą, skriaudų gydymą. […] Ar atleisdami skriaudėjams už kitiems padarytas skriaudas nevagiame to, kas mums nepriklauso? Aukų kančios nuskriaustiesiems priklauso“7

Šios idėjos, Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo palaikymo darbai, priešiškumas jų griovėjams atsispindėjo Los Andžele savišalpos būdu Vlado Šakalio leistose Versmėse (1993–1995).

Perėjęs Golgotos kelius, Vladas buvo empatiškas kenčiantiesiems ir skurstantiesiems. Jį žavėjo valstietiška išmintis, paprastumas, jis visada buvo engiamų tautų pusėje. Kūrė planus kaip padėti Lietuvai, kovojantiems afganistaniečiams, čečėnams. Su tokiais žmonėmis Didysis Novantologas buvo kuklus, netgi drovus. Menkos pajamos netrukdė Vladui ir jo draugams šelpti tuos, kuriems, jų supratimu, reikėjo pagalbos. 1991 m., tuoj pat po kruvinų Sausio įvykių, Vladas siūlė Lietuvos Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovui Artūrui Skučui Amerikoje rinkti lėšas apsaugos darbuotojų apginklavimui. Čečėnijos Respublikos Ičkerijos įgaliotinė Lietuvai Aminat Saijeva prisimena 1995 m. sutiktą Vladą Seime: „Neaukšto ūgio, kuklios, į akis nekrintančios išvaizdos, jis man pasirodė dar ir labai drovus. Buvo matyti, kad jis nori, bet nesiryžta kreiptis į mane. Pagaliau mus supažindino. Priešais mane stovėjo tas pats garsusis bebaimis Vladas Šakalys […] Prisipažinsiu, žvelgdama į Vladą suglumau, nes įsivaizdavau jį esant aukštaūgį, petingą epinį didvyrį, kuriam lengva įveikti bet kokias kliūtis. Vlado išvaizdoje nieko ypatinga neįžvelgiau. Tačiau iš jo akių švietė išmintis, begalinis gerumas, atidumas ir atvirumas. […] Pirmą mūsų pažinties dieną Vladas išsitraukė iš marškinių kišenės mažą paties sulankstytą vokelį, neskubėdamas ištraukė iš jo pinigus, pasakė, kad tuos pinigus surinko jo draugai Kalifornijoje Čečėnijos kovai už laisvę ir nepriklausomybę, ir paprašė juos paimti. Buvau sujaudinta iki ašarų. Kupiūros, 700 JAV dolerių, buvo sulenktos per pusę, aptrintos. […] Galvodama apie Vlado gyvenimo kelią vėl įsitikinu, kad žmogaus dvasia yra pirminė. Nėra dvasios, nėra pergalės. Vladas paliko stiprios dvasios žmogaus, visą gyvenimą paskyrusio savo Tėvynės laisvei, atminimą.“8

Didysis Novantologas kritiškai vertino Gorbačiovo politiką. 1990 m. birželio 4 d., SSRS generalinio sekretoriaus vizito Kalifornijoje metu, automobilių kortežą, slenkantį į Stanfordo universitetą, pasitiko minios demonstrantų. Vladas karu su protestuojančiais eritrėjiečiais, laikydamas rankose plakatą, skelbiantį „Gorbi, you are a killer!“ („Gorbi, tu esi žudikas!“), garsiai skandavo šiuos žodžius. Protestuotojas vietinės televizijos korespondentams priminė 1989 m. balandžio 9 d. įvykius Tbilisyje, kai SSRS kariuomenė, vaikydama Nepriklausomybės reikalaujančią kartvelų minią, nužudė 19 demonstrantų. „Jei žmogus nužudo vieną auką, jis vadinamas žudiku. Gorbačiovui leidus naudoti jėgą, buvo nužudyta net devyniolika…“, – aiškino reporteriams suprakaitavęs Didysis Novantologas.

1 Ilgas kelias pro geležinę uždangą (SEKUNDE.LT)

2 Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 83–85

3 Juozas Banionis, „Nuo Belgrado iki Madrido konferencijos“, Genocidas ir rezistencija, 2012, 2(32), p. 74–106

4 Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 86–88

5 Laisvės kruizą prisiminus. Pokalbis su arkivyskupu Gintaru Grušu (BERNARDINAI.LT)

6 Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 144

7 Ten pat, p. 122

8 Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 128–129

Play Video

Filmuotos medžiagos fragmentas. Vladas Šakalys savo namuose San Fernando slėnyje, šalia Los Andželo, svečiams verda cepelinus. JAV (Van Naisas), 1991 m. vasario pradžia. Filmuotos medžiagos autorius Gintautas Terleckas.

Gintauto Terlecko asmeninis archyvas

Play Video

Filmuotos medžiagos fragmentas. Vladas Šakalys savo namuose San Fernando slėnyje, šalia Los Andželo, susirinkusiems svečiams pasakoja apie okupuotoje Lietuvoje KGB kalėjime vykusių tardymų fragmentą. JAV (Van Naisas), 1991 m. vasario pradžia. Filmuotos medžiagos autorius Gintautas Terleckas.

Gintauto Terlecko asmeninis archyvas

1991 m. vienas garsus Lietuvos fotomenininkas svečiavosi Los Andžele. Lietuvių išeiviai organizavo susitikimą su juo Šv. Kazimiero parapijos salėje. Jau buvo pasklidę gandai apie keistokas svečio politines pažiūras. Vladą tokios naujienos suintrigavo. Norėdamas įsitikinti, kad kalbos apie garsųjį atvykėlį nėra iš piršto laužtos, Šakalys ryžosi viską sužinoti iš paties meistro lūpų. Valandėlę prieš renginį Didysis Novantologas užkalbino parapijos kieme ant suolelio sėdintį svečią:

– Esu Vladas. Norėčiau su jumis pasikalbėti. Lietuvoje pirmininkavau kolūkiui. Svečiuodamasis pas gimines čia, Amerikoje, užsibuvau. Atėjo laikas grįžti į Lietuvą, tačiau bijau… Bijau, kad ten po visokių nepriklausomybių paskelbimo tos tėviškės, kurią neseniai palikau, neberasiu. Ar verta grįžti? Naujoji valdžia žada buvusiems buožėms, jų palikuonims dalinti ir grąžinti žemę. Kolūkių žemę draskys? Ką aš ten veiksiu?

Didžiojo Novantologo nuoširdumas pelnė menininko palankumą:

– Nežinau, kas laukia Lietuvos… Nenorėčiau, kad grįžtų ta tvarka, kuri buvo prieš karą valdant fašistiniam tautininkų režimui.

Užsimezgusį dviejų „draugų“ pokalbį staiga nutraukė nežinia iš kur atsiradęs fotomenininką globojantis vietos tautietis. Stvėręs už rankos jis nusivedė draugužį į šalį ir gestikuliuodamas rankomis kažką aiškino… Matyt, apie tai, su kokiu „velniu“ jo bičiulis ką tik buvo susidėjęs.

Netrukus salėje prasidėjo parapijiečių susitikimas. Fotomenininkas susirinkusiesiems pasakojo apie klestinčią kultūrą tėvynėje, savo kūrybą. Tarytum netyčia užsiminė, kad jam kurti meną padėjo net pats „Valstybės saugumo komitetas“ (taip jis pavadino KGB – autoriaus pastaba) – paskolino menininkui lėktuvą, kad šis galėtų fotografuoti gimtąją šalį iš paukščio skrydžio. Pasibaigus pasakojimui, atsistojęs Vladas ausis rėžiančiu sovietinio agitatoriaus balsu paprašė menininko plačiau papasakoti apie fašistinį tautininkų režimą, nes prieš valandėlę jų abiejų pradėtam pokalbiui neliko laiko. Salė suūžė… Susitikime dalyvavo ir asmenų, simpatizuojančių Amerikos lietuvių tautinei sąjungai, pritariančių jos idėjoms. O ir kitiems susiėjimo dalyviams tokie Vasario 16-osios Respublikai taikomi epitetai nepatiko.

– Aš taip nesakiau. Jūs, jūs… šmeižiate mane! Kviečiu į dvikovą, – Didysis menininkas, nors ir sutrikęs, tačiau ryžtingu balsu metė pirštinę savo „šmeižikui“.

– O su kuo mes kausimės, gal su minkštomis vietomis? – replikavo Vladas.

Šią istoriją tos pačios dienos vakare išgirdau iš Vlado lūpų. Pasakojimą papildė ir pasidalijo savo įspūdžiais susitikime dalyvavę bičiuliai.

*Iš Gintauto Terlecko atsiminimų

V. Šakalys su besisvečiuojančiais Antanu Terlecku (pirmas kairėje) ir rezistentu, politiniu kaliniu, žmogaus teisių gynėju Viktoru Petkumi (pirmas iš dešinės) savo bute Vakarų Los Andžele. 1989 m. gruodį A. Terleckas su V. Petkumi trumpo vizito metu susitikdavo su JAV lietuvių bendruomenėmis. Eilinio kompiuterių kompanijos darbuotojo V. Šakalio ir jo žmonos Birutės kuklus butas ilgą laiką buvo iš okupuotos Lietuvos pabėgusių, emigravusių tautiečių namai. Savo patriotiškumu garsėjęs Vladas leido prisiglausti politinio prieglobsčio Vakaruose pasiprašiusiam, atvirai kosmopolitines pažiūras propaguojančiam rašytojui Sauliui Tomui Kondrotui. Tuo metu JAV turtingesni lietuvių išeiviai tarpusavyje varžėsi dėl garbės savo namuose priimti su komunistiniu režimu atvirai kolaboravusius, „persitvarkyti“ spėjusius, nuo Maskvos „atsiskyrusius“, Lietuvos vadovais tapusius veikėjus. JAV (Los Andželas), 1980 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

Romo ir Lidijos Giedrų namuose San Fernando slėnyje. Iš kairės į dešinę: rezistentas, politinis kalinys Romas Giedra, Lidija Giedrienė, rezistentas, politinis kalinys, žmogaus teisių gynėjas, „Moralinio ultimatumo TSRS vyriausybei “ Lietuvoje rengėjas Algirdas Statkevičius, Vladas Šakalys. JAV (Pietų Kalifornija), 1988–1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Romo Giedros asmeninis archyvas

Juodojo kaspino dienos minėjimo akcijoje. Iš kairės į dešinę: Vladas Šakalys, emigrantas iš Lenkijos Punsko krašto Algimantas Kupčinkas, rezistentas, politinis kalinys Romas Giedra. JAV (Pietų Kalifornija), 1987–1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Romo Giedros asmeninis archyvas

Romo Giedros namuose San Fernando slėnyje. Iš kairės į dešinę: rezistentas, politinis kalinys Romas Giedra, kunigas, žurnalistas Aušvydas Belickas, Vladas Šakalys. JAV (Pietų Kalifornija), 1987–1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Romo Giedros asmeninis archyvas

Vladas Šakalys (dešinėje) su rezistentu, politiniu kaliniu Romu Giedra. JAV (Pietų Kalifornija), 1988–1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Romo Giedros asmeninis archyvas

Vladas Šakalys tarp laikraščių savo naujajame name San Fernando slėnyje šalia Los Andželo. JAV (Van Naisas), 1992–1995 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

Mitingas prieš agresyvią SSRS politiką Baltijos šalyse ir Centrinėje Amerikoje. Vladas Šakalys su plakatu prie Nikaragvos vėliavos. Lietuvos vėliavos audeklą laiko Lidija Giedrienė. Centre, pasisukęs šonu prie vyro su skrybėle, – rezistentas, visuomenininkas, publicistas Juozas Kuojelis. JAV (Los Andželas), 1990 m.
Romo Giedros asmeninis archyvas

V. Šakalys prie pirmojo savo automobilio Pietų Kalifornijoje. Gali būti, kad su šia transporto priemone Vladas kartu su Simu Kudirka tarsi Džeko Keruako romano „Kelyje“ herojai, palikę JAV rytus, kur tuo metu gyveno, ir perskrodę visą Ameriką, pasiekė šalies vakarus – Kaliforniją. Ten ir liko gyventi likusią egzilio dalį. JAV (Pietų Kalifornija), 1981–1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

V. Šakalio rezidento užsieniečio tapatybės dokumentas. JAV, XX a. 10 deš.

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

Vlado tetos Marytės pavasarinių sveikinimų atvirukas seseriai Onai. Atvirutėje įklijuota V. Šakalio nuotrauka. Jam pabėgus į Švediją, karalystės pareigūnai patarė „geležinės uždangos nugalėtojui“ nepasilikti jų neutralioje šalyje, kurioje gausu KGB agentų. Vladas gavo politinį prieglobstį JAV. Į Jungtines Valstijas Didysis Novantologas skrido kartu su tetos vyru, atvykusiu į Švediją.

Vladą į tarptautinį Stokholmo uostą lydėjo JAV apsaugos vyrai. Kalbama, kad SSRS valdžia pabėgusį lietuvį nuteisė mirties bausme už akių, daugelis geležinės uždangos sergėtojų – aukštų pareigūnų – neteko antpečių ir pareigų.* JAV, 1981 m. balandžio 3 d.

*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 77

Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas

 

Mokinių prisiminimai

Los Andželo sekmadieninės lietuviškos mokyklos mokinių prisiminimai apie velionį istorijos mokytoją V. Šakalį. JAV (Los Andželas), 1995 m.

Gintauto Terlecko asmeninis archyvas

Straipsniai

JAV laikraščio The Register straipsnis apie du lietuvių bėglius – Vladą Šakalį ir Simą Kudirką. JAV, 1981 m. balandžio 26 d.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

V. Šakalio savilaidos laikraščio Versmė pirmojo numerio, išleisto 1993 m. gruodį, įvadinis straipsnis „Sieksime Nepriklausomybės!“. Šalia – redaktoriaus rankraštinio juodraščio kopija, kitų Versmės tekstų vaizdai. 1993–1995 m. išėjo devyni šio laikraščio numeriai. Dauguma publikuojamų straipsnių parašyti paties V. Šakalio. Šalia jų – lietuvių išeivijos, Lietuvoje gyvenančių autorių rašyti ar perspausdinti straipsniai aktualiausiomis to laikmečio temomis. Laikraščio redaktoriai skleidė savo požiūrį į Tėvynėje vykstančius politinius įvykius. Emigracijos informacinė sklaida (net ir konservatyvioji), Versmės leidėjų nuomone, pernelyg nuolaidžiavo 1992–1993 m. Lietuvoje rinkimus laimėjusių kairiųjų jėgų vykdomai politikai. Taip rašytojas Kazys Saja Lietuvos aide apibūdino Versmę: „Jos vanduo aitrus ir labiau tinka ne troškuliui malšinti, bet skaitančiuosius iš apsnūdimo žadinti.“* Laikraštį teigiamai vertino poetas Bernardas Brazdžionis, pasiūlęs trečiajam numeriui savo eilėraštį, skirtą Vasario 16-ajai. Leidinį gyvino taiklios antrojo redaktoriaus Broniaus Maknicko pieštos satyrinės karikatūros. Versmė išsilaikė ir buvo platinama savo ir aukotojų lėšomis. JAV (Los Andželas), 1993–1995 m.
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 117
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, Gintauto Terlecko asmeninis archyvas

„Versmė“ Nr. 1
previous arrow
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
Slide
next arrow

V. Šakalio pastabos straipsniui apie okupuotos Lietuvos laikraščių Tiesa, Komjaunimo tiesa, Gimtasis kraštas propagandinį puolimą prieš Amerikos baltų laisvės lygą (Baltic American Freedom League), kitas organizacijas, besiruošiančias sutikti į Los Andželo olimpiadą atvyksiančius lietuvių sportininkus, turistus (vėliau SSRS boikotavo šias žaidynes). JAV (Los Andželas), 1984 m.

Gintauto Terlecko asmeninis archyvas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2024 m.