Vaikystė. Ankstyvoji rezistencija
Iš bendraklasio chemijos mokslų daktaro Alberto Juozėno pasakojimo:
„Čia juk artistas, tikras artistas“, – draugystės vakare žavėjosi Antakalnio rusų–lenkų mokyklos mokytojai. Vladas buvo neabejotinų gabumų skaitovas. Per mokyklos vakarus skaitydavo iš atminties Antono Čechovo tekstus.“*
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 24
Vladas Šakalys išvydo pasaulį karo metais Rusijoje, Urale, Kokorevskio kaime. Badas, nepritekliai, žiemos šalčiai iš to krašto atlydėjo jaunąjį Šakaliuką su motina į rusų okupuotą Vilnių.
Močiutės, gyvenančios Užupyje, neturtas, medicinos sesele dirbančios mamos taupumas, Vilnelės pakrančių gyventojų skurdas telkė imlaus Vladuko dėmesį, bet šalia to jis jautė ir Vilniaus senamiesčio dvasią, apylinkių gamtos grožį – viską matė ir viskas jam rūpėjo. Jį traukė romantiška aplinka, nepripažįstanti svetimųjų primestų melo klišių ir apgaulės.
Motinos ir senelės šiluma, senelio Antano dėmesys, mokyklos bendraminčiai, jų tėvų patriotizmas, nesunaikintos knygos, išlikęs mokytojų idealizmas, žygiai po Lietuvą išugdė Vlado meilę Tėvynei, tiesos siekį, pagarbą artimui. Jis buvo kompanijos siela, lyderis, aplinkinius žavėjo aktoriaus, poeto gabumais, puikiu humoro jausmu, istorinėmis žiniomis.
Trylikametis Antano Vienuolio mokyklos mokinys pradėjo platinti patriotinius atsišaukimus. Buvo suimtas, tardytas, įtrauktas į KGB įskaitą. Devintoje klasėje su draugais sukūrė slaptą organizaciją – Kristaus grabo vaduotojų ordiną. Savarankiškos Lietuvos praeities, literatūros studijos Užupio 16-ojoje vidurinėje peraugo į aktyvią veiklą. 1958 m. Vladas Šakalys kartu su Stanislovu Žvirgždu, Vitu Vosyliumi įkūrė moksleivišką sambūrį „Laisva Lietuva“, išsiplėtusį į keliolikos patikimų jaunuolių organizaciją. Ji platino atsišaukimus prieš okupantus, naikino pavergtos Lietuvos simbolius – komunistines vėliavas.
1958 m. lapkritį jaunuoliai bolševikų šventės proga ant Vilniaus arkikatedros varpinės, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Vilniaus universiteto sienų, kitų pastatų užrašė „Šalin sovietus! Laisvę Lietuvai!“ 1960 m. gegužės 1-osios išvakarėse ant Trijų kryžių kalno vietoj okupantų raudonos vėliavos suplevėsavo Lietuvos valstybės trispalvė. 1961 m. KGB pradėjo organizacijos narių suėmimus, represijas. Vladui tuo metu tebuvo devyniolika.
Aukščiausiasis Teismas okupuotoje Lietuvoje nuteisė būsimąjį novantologą už „valstybinį nusikaltimą“ šešeriems metams laisvės atėmimo. Byla buvo parodomoji, ją nagrinėjo Maskvoje. Kartu su Vitu Vosyliumi, Algimantu Baltrušiu, Romualdu Ragaišiu, Stanislovu Žvirgždu Vladas Šakalys buvo kalinamas Mordovijos griežto režimo lageryje.
„Su Vladu mokiausi nuo devintos klasės Vilniaus 16-ojoje vidurinėje mokykloje. Tuo metu mūsų klasėje buvo septynios mergaitės iš vaikų globos namų – našlaitės ar praradusios artimuosius pokario metais, Vilniaus universiteto dėstytojų vaikai Izolda Valkūnaitė, Gerardas Žilinskas, vertėjo Dominyko Urbo duktė Elzė Urbaitė, seserys Bronė ir Salvinija Kalesnikaitės, Albertas Juozėnas, dailininko Jono Kuzminskio sūnus Jonas Kuzminskis ir kiti.
Vladas buvo neeilinis mokinys ir asmenybė. Mokėsi jis tų dalykų, kurie jam buvo įdomūs, pirmiausia — istoriją, ją jis išmanė daug plačiau, nei reikalavo mokyklos programa, taip pat geografiją, gal dar lietuvių kalbą. […] Buvo labai gabus, skaitė daug knygų, visuomet turėjo savo nuomonę, mėgo būti dėmesio centre. Gal jau ankstyvoje jaunystėje ryškėjo jo kaip lyderio bruožai. […] Vladas, kaip ir dauguma mūsiškių, labai mylėjo Vilnių. Visur buvome išlandžioję, žinojome kiekvieną senamiesčio kampelį, žavėjomės Belmonto kalvomis, Neries vingiais, Markučiais ir, žinoma, Užupiu. Vilnius yra mūsų jaunystės miestas, mūsų praeitis.
Stebino Vlado žinios apie istorines vietas, pro kurias praeidavome.
Teko kelis kartus matyti Vlado mamą Užupio gatvėje jų bute. Prisimenu labai gražią šviesiaplaukę moterį. (Man imponavo, kad ji – medikė, nes ketinau studijuoti mediciną).
Vienuoliktoje klasėje Izolda Valkūnaitė daliai moksleivių pasiūlė sudaryti grupę studijuoti lietuvių istoriją ir literatūrą – tuo jau užsiėmė keletas klasės vaikinų. Mes, artimesnės draugės, apie tikrą jų pogrindinę veiklą dar nežinojome, bet jautėme, kad jie ne tik literatūrą studijuoja. Mes visi buvome nusiteikę patriotiškai, bet dar nesuvokėme, kiek tai rimta. O organizacija jau buvo sekama KGB. […]
Vaikinus iš mūsų klasės – Vladą ir Vitą Vosylių (Vitas jau buvo išmestas iš mokyklos 1960 m. sausį po naujamečio karnavalo už Lenino portreto sudaužymą) areštavo 1961 m. pavasarį. Kada kitus – Romualdą Ragaišį, Algimantą Baltrušį, Stanislovą Žvirgždą tiksliai nežinau.
Po poros mėnesių mokykloje pradėjo lankytis kagėbistai. Albertą Juozėną, Gerardą Žilinską ir mane tardė KGB būstinėje kelis kartus, kitus – mokykloje. Mano šeima nuo pat sovietinės okupacijos pradžios buvo nuolatiniame KGB akiratyje, nes tėvas – filosofas Antanas Maceina buvo pasitraukęs į Vakarus, ir tuo metu jau dėstytojavo Vokietijos universitetuose. Tad man KGB rodė „ypatingą dėmesį“.
Nepaisydami visko ruošėmės artėjantiems abitūros egzaminams. Po paskutinio skambučio (tą pačią dieną vyko suimtų „Laisvos Lietuvos“ narių teismas) su gėlėmis nuvykome prie teismo salės. Bandėme prasibrauti pro milicininkus į salę, bet buvome gerai apstumdyti.
Pro vartus matėme išvedant išblyškusius vaikinus į grotuotą „voronoką“, verkėme ir mėtėme gėles. Labai greitai po šio epizodo įvyko mokyklos vyresnių klasių moksleivių su tėvais ir mokytojais „parodomasis“ susirinkimas. Jame turėjome aiškintis mes, „nusikaltėliai“ ir mūsų tėvai, kaip jie nesugebėjo išauklėti dorų tarybinių vaikų, muštis į krūtinę ir gailėtis… Buvo baisu ir be galo graudu žiūrėti į susijaudinusių tėvų veidus, drebančias lūpas, nežinančias, ką pasakyti. Buvo gaila ir mūsų mylimų mokytojų (gal gaila dabar, o tada tikriausiai labai piktinomės), turėjusių mus viešai pasmerkti. Tai buvo tokia nuoskauda ir neteisybė.“*
* Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 29–31
Šakalys (pirmas kairėje) su draugais jaunystėje. Vieta nenustatyta, XX a. 6 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys jaunystėje prieš 1961 m. areštą. Okupuota Lietuva, XX a. 7 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakaliui išduotas Lietuvos sporto draugijos „Spartakas“ plaukimo baseino bilietas. Vlado draugai prisimena jo gebėjimus plaukioti ledo lytis plukdančiame Neries vandenyje. Visa tai jam pravertė daug vėliau. 1980 m., bėgdamas į Vakarus, V. Šakalys įveikė SSRS–Suomijos sieną skiriantį platų, šaltą ežerą. Vilnius, 1958 m.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalio motina Ona Šakalienė. Pasibaigus karui iš Uralo su mažuoju Vladu grįžo į Lietuvą. Dirbo medicinos sesele, vėliau rentgenologe Šv. Jokūbo ligoninėje, Antakalnio klinikose. Mirė 2003 m. Palaidota šalia sūnaus Antakalnio Saulės kapinėse. Vlado jaunystės draugas Stanislovas Žvirgždas prisimena: „Vlado mama ir su mumis elgėsi labai draugiškai, ir sūnų labai mylėjo, jam nedraudė nieko.“* Vilnius, 1964 m. birželio 9 d. Nuotraukos autorius nenustatytas.
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 22
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Mylima Vlado Šakalio senelė, motinos Onos mama. Ona Šakalienė, grįžusi iš Čialiabinsko srities į SSRS okupuotą Lietuvą su dar mažu Vladu, liko gyventi Vilniuje, nes čia gyveno jos motina. Senelės likimas tragiškas: jos kūnas rastas kažkur Baltarusijos miškuose. Vilnius, XX a. 5–6 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Lietuvos TSR Švietimo ministerijos Vilniaus 16-os vidurinės mokyklos 9 b klasės mokiniui V. Šakaliui išduotas mokinio bilietas. Vilnius, 1959 m.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys vaikystėje. Okupuota Lietuva, XX a. 6 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Lietuvos TSR Švietimo ministerijos pagyrimo lapas, išduotas Vilniaus 1-osios berniukų vidurinės mokyklos mokiniui V. Šakaliui. Vilnius, 1952 m. birželio 4 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys jaunystėje. Okupuota Lietuva, XX a. 6 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys pirmą kartą mokyklos suole. „Vakar prasidėjo nauji mokslo metai. Pirmą kartą į mokyklos suolą sėdo mažieji Vilniaus pradžios mokyklos Nr. 13 mokiniai: Vladukas Šakalys, Audrutė Spėčiūtė ir Algiukas Paukštys.“ Nuotraukos autorius Judelis Kacenbergas
(laikraštis „Tiesa“, 1948 m. rugsėjo 2 d.)
V. Šakalys su draugu tarp pušų. Okupuota Lietuva, XX a. 6 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys su kostiumu. Vlado draugas Stanislovas Žvirgždas prisimena: „Vladas man patiko iš karto – buvo romantikas svajotojas, kaip ir aš tuo metu. Abu buvome skurdžiai: kostiumus ir kaklaraiščius nusipirkome tik 1959 m. vasarą, kurį laiką padirbėję Pavenčių cukraus fabrike – kalėme dėžes. Mus domino politiniai dalykai, istorija, gera literatūra, klasikinė muzika, dainuodavome tautiškas dainas. […] Be to, abu grojome gitara. Mėgome ir Lietuvos kariuomenės dainas iš Kario dainyno, kurį turėjau.“* Vilnius, 1959 m. Nuotraukos autorius nenustatytas.
* Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 21
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys žygyje. Stanislovas Žvirgždas prisimena: „Mes su Vladu labai mėgome keliauti – žygiuose dalyvavome nuo pat devintos klasės […] Vladas labai mėgo susikurti mažą lauželį. Kažkurią vasarą per tris mėnesius apėjome, galima sakyti, visą Lietuvą. Per vieną žygį, regis, 1960 m. vasarą, Vladas su keliais bendraklasiais pasiekė Daugpilį […] Buvome prisiskaitę Karlo Mayʼaus ir Jameso Feminoro Cooperio knygų apie indėnus […] Keletą kartų žygiuose bandėme išgyventi iš to, ką rasdavome gamtoje […] Labai didžiavomės, kad dabar jau esame tikri robinzonai.“* Okupuota Lietuva, XX a. 6 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas.
* Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 14–15
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vladas Šakalys su draugu žygyje prie upės ir beveik „vienos cizos“ lauželio (taip žygeiviai vadino panašius lauželius). Okupuota Lietuva, XX a. 6 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalys žygyje su draugu. Stanislovas Žvirgždas prisimena: „Vladas iš kažkur buvo gavęs labai smulkų karinį vokiečių žemėlapį […] Tik išlipę aptardavome maršrutą ir juo eidavome, pasitelkę kompasą ir žemėlapį. Kokiame nors kaime klausiame žmonių: „Kur yra čia tas malūnas?“ Sako, kad jo jau seniai nėra, po karo sudegė, ir stebisi, kad apie tokį žinome.“* Okupuota Lietuva, XX a. 6 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas.
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 14
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vlado Šakalio piešiniai flomasteriu. Tikėtina, kad Vladas „didžiojo žygio“ į Vakarus priešaušryje savo namuose Užupyje, ieškodamas dvasinės stiprybės, pasinėrė į jaunystės prisiminimus. Kiek fantazuodamas piešė tai, ką prisiminė, ir savo žygius. Gali būti, kad piešiniai sukurti daug vėliau – jau nepriklausomoje Lietuvoje tame pačiame mamos bute. Stanislovas Žvirgždas prisimena: „Eidavome įvairiai, bet dažniausiai tiesiai: jeigu prieinam upę, darom plaustą, keliamės per upę, nors tiltas ir čia pat, už vingio. Per pelkę, tai per pelkę, per ežerą, tai per ežerą. […] traukėme tiesiai per pelkę. […] Permesdami berželį nuo kupsto ant kupsto […] jau buvome bepasiekią kitą pelkės galą. Vladas staiga atsispyrė ir bandė peršokti paskutinį tarpą iki kranto, bet paslydo. Krito ant nugaros į pelkę […] Buvo purvinas nuo galvos iki kojų, bet be galo patenkintas, ir ramiai konstatavo, kad Lietuvos pelkės jam, kaip įšventintam purvu, dabar jau nebaisios.“* Vieta nenustatyta, XX a. 9–10 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas.
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 14–15
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas