1951-ųjų spalio 2 d. prasidėjo masinė Lietuvos gyventojų trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Osenj“ („Ruduo“). Iki ir po šios operacijos, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais, buvo vykdomi ir mažesnio masto trėmimai. Visų šių trėmimų tikslas – kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas.
Trėmimus sankcionavo SSRS Ministrų taryba, 1951 m. rugsėjo 5 d. priėmusi nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“. Potvarkį pasirašė SSRS Ministrų tarybos pirmininkas Josifas Stalinas ir Ministrų tarybos reikalų valdytojas Michailas Pomaznevas. Jame skelbiama, kad sovietų vyriausybė nutarė „visiems laikams iškeldinti į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį apie 4000 priešiškai prieš kolūkius veikiančių buožių su šeimomis“. Jau kitą dieną įvyko LSSR MGB vadovybės posėdis – instruktažas, kuriame dalyvavo SSRS MGB įgaliotiniai Nikolajus Miakotnychas ir Jakovas Jedunovas, LSSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas ir jo pavaduotojai Andrejus Leonovas bei Leonardas Martavičius, 2-N valdybos viršininkas Ilja Počkajus, LSSR MGB sričių valdybų viršininkai ir tardymo skyriaus viršininkai, kiti aukšto rango emgėbistai. Susirinkusiuosius instruktavo J. Jedunovas.
Kokios instrukcijos duotos per šį pasitarimą, nėra žinoma, tačiau čekistai trėmimų operacijai rengėsi sparčiai: jie „išaiškino“ 4215 „buožių ūkių“, kuriuose gyveno 14 950 žmonių. Iki 1951 m. rugsėjo 28 d. MGB sričių valdybos parengė pagrindinius ir rezervinius tremiamųjų sąrašus. Į pagrindinius sąrašus pateko 4007 ūkių šeimininkai ir jų šeimos, o į rezervinius – 998. Pirmiausia turėjo būti ištremiami žmonės, patekę į pagrindinį sąrašą, o neįvykdžius „plano“, imtasi rezervinio sąrašo. Tremiamųjų sąrašus patvirtino LSSR Ministrų taryba.
1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.
Didžiausias trėmimas vyko spalį. 1951 m. rugsėjo 29 d. LKP (b) CK sekretorius Antanas Sniečkus pasirašė nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“. Lietuvos komunistų partijos nutarimas pakartojo tai, ką jau buvo nutarusi SSRS Ministrų taryba: „Iškeldinti iš Lietuvos SSR ribų maždaug 4000 buožių su šeimomis, kenkiančių kolūkiams“. Trėmimų operaciją turėjo atlikti LSSR MGB pareigūnai. LKP CK įpareigojo sričių komitetų sekretorius Daniilą Šupikovą, Eduardą Ozarskį, Kazimierą Liaudį ir Motiejų Šumauską organizuoti propagandinę kampaniją: paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“.
Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis J. Jedunovas. Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietų partiniai aktyvistai. Viena grupė galėjo dalyvauti tremiant nuo vienos iki trijų šeimų (atsižvelgiant į šeimos narių skaičių, atstumą nuo gyvenamosios vietos iki geležinkelio stoties ir pan.). Operatyvinės grupės pagal iš anksto parengtus sąrašus turėjo atlikti vadinamąjį „šeimos pakėlimą“: blokuoti tremiamųjų ūkį, neleisti pabėgti šeimos nariams, patikrinti, ar visi sąrašuose įrašyti žmonės yra namuose, ar teisingai užrašyti jų asmens duomenys ir pan., susodinti šeimą į transporto priemonę ir konvojuoti į surinkimo punktą – geležinkelio stotį, kur stovėjo paruošti vagonai. Čia grupės viršininkas perduodavo tremtinius ešelono viršininkui, atsakingam už tremtinių nugabenimą į paskirties stotį.
Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.
Kapralovas ir J. Jedunovas nuolat informavo SSRS valstybės saugumo ministrą S. Ignatjevą apie trėmimo eigą. Be to, P. Kapralovas teikė informaciją ir LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui. Išlikę pranešimai išsamiai iliustruoja trėmimo eigą: operacija pradėta švintant, iš numatytų „pakelti“ 4000 šeimų iki 10 val. „pakeltos“ 1082 šeimos, iki 12 val. – 2062 šeimos, iki 14 val. – 2732 šeimos, iki 16 val. – 3431 šeima, iki 18 val. – 3711 šeimų, iki 20 val. – 3867 šeimos, iki 24 val. – 3992 šeimos.
Kapralovas ir J. Jedunovas raportavo, kad iki vidurnakčio trėmimo operacija iš esmės buvo baigta, liko tik techninės detalės: ešeloninių sąrašų sudarymas, pačių ešelonų formavimas ir pasirengimai išvykti.
1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu suformuota 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4143 šeimos – 16 101 žmonių, iš jų – 5229 vaikai. Dokumente ties vaikų skaičiumi grafitiniu pieštuku įrašyta +49. Taip bendras tremtinių skaičius išaugo iki 16 150, o ištremtų vaikų iki 5278.
1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.
Iš viso 1951-ųjų rudenį iš Lietuvos ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės.
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo