Memorandumas
Iš kunigo Juliaus Sasnausko prisiminimų:
„Vladas Šakalys pasirodė Vilniuje 1978 m. vasarą, liepos ar rugpjūčio mėnesį. Buvau ką tik paleistas iš kariuomenės, o jis – tiesiai iš savo trečiosios kalėjimų bei lagerių odisėjos. Susitikome pas Antaną Terlecką, jo namuose Nemenčinės plente, kur tuomet veikė tikras antitarybinės veiklos štabas. Kadangi aptarinėti reikalus patalpose būdavo nepatartina, šeimininkas išsivesdavo savo pašnekovus lauk ir sukdavo ratus po pušyną. Jiedu tada taip ir išniro iš miškelio, abu mostaguodami rankomis ir kažin ką įrodinėdami vienas kitam. Vlado išvaizdoje tebebuvo labai ryškūs nelaisvės metų pėdsakai, atrodė išbalęs, sulysęs, tada dar neturėjo savo garsiosios rudos barzdos. Nors buvau už jį jaunesnis, bet patyrinėję vienas kitą tuoj pat radome bendrą kalbą ir netrukome susidraugauti. Mums tada rūpėjo vienintelis dalykas – visais būdais plėsti ir stiprinti pasipriešinimą okupantams. Vlado nereikėjo agituoti. Visiems trims niežėte niežėjo rankos duoti kompartijai į tarpuragę, kaip mėgdavo sakyti Antanas.“*
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 146
1978 m. Vladas, grįžęs iš trečiojo kalinimo, tapo aktyviu ką tik susikūrusios Lietuvos laisvės lygos, siekusios Lietuvos valstybės atkūrimo, nariu. Didysis Novantologas pasiūlė Antanui Terleckui ir Juliui Sasnauskui vietoje nustojusio eiti bendražygių kurto Laisvės šauklio, pradėti leisti Vytį. Dienos šviesą išvydo šeši šio pogrindžio leidinio numeriai (ne visi bendradarbiaujant su V. Šakaliu). Vytis kritikavo rusų disidentų abuojumą pavergtų tautų siekiams, „tautos pulso“ nejaučiančius lietuvių emigrantus, su rusišku imperializmu susitaikiusį Vakarų pasaulį. Redaktorių nuomone – vienintelė atrama, kuria gali pasikliauti Lietuvos nepriklausomybės siekiantys lietuviai, – „Rusijos pavergtų tautų pasipriešinimas“. V. Šakalys savo protesto pareiškime Lietuvos Komunistų partijos CK antrajam sekretoriui Nikolajui Dybenkai protestavo prieš jo bute KGB atliktą kratą, tvirtino, kad LTSR baudžiamojo kodekso 68 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už „antitarybinę agitaciją ir propagandą“, yra neteisėtas, pažeidžiantis SSRS tarptautinius įsipareigojimus.
Juo persekiojami ir baudžiami piliečiai, besipriešinantys rusiškam šovinizmui, ginantys žmogaus ir tautų apsisprendimo teises. Autoriaus pastebėjimu, tokie valdžios veiksmai yra „antitarybiniai“, silpnina tarybų valdžią, nes jais „siekiama parodyti, kad Tarybų valdžia yra Lietuvos Nepriklausomybės priešas, žmogaus teisių pažeidimų vykdytoja ir teisintoja, represijų apologetė. Todėl bet kokių, taip pat ir savilaidinių leidinių persekiojimas už jų antišovinistinį charakterį iš esmės yra antitarybinis. Jeigu rusiškas šovinizmas tapatinamas su tarybiškumu, tai tarybų valdžios interesai patys turi reikalauti atsiribojimo nuo rusiško šovinizmo.“1 Kritikuodamas LTSR konstitucijos 48 straipsnyje aiškinamą laisvės supratimą, autorius adresatui ir skaitytojams priminė nacistinę Vokietiją, kurioje „Hitleris irgi nebuvo įstatymiškai uždraudęs naikinamiems žydams žavėtis nacistiniu teisingumu“2.
Paskvilyje „Kas „Tieson“ neįdėta, arba kaip šviesiausiąjį Nikolajų Kirilovičių ligos paguldė…“ Vladas Žiugždovo vardu šaipėsi iš absurdiškų okupuotos Lietuvos valdymo tradicijų, bukų nomenklatūrininkų menkystės. 1979 m. vasario 7 d. jis dalyvavo unikalioje, precedentų neturėjusioje spaudos konferencijoje su užsienio žurnalistais (Reuter ir France Press agentūrų, Los Angeles Times dienraščio) rezistentų Romaldo ir Angelės Ragaišių bute. Didysis Novantologas korespondentams Katalikų Bažnyčią lygino su pajūrio uolomis, kurios gina tautą, didina jos atsparumą, tačiau siaučiant okupacijos audrai pulti nesugeba… Pergalei reikalinga puolamoji jėga. LLL supratimu – svarbiausios Lietuvos problemos yra tautinio pobūdžio. Net visiškos religinės laisvės suteikimas toli gražu tų problemų neišspręstų3.
1980 m. sausio 17 d. Vladas kartu su kitais rezistentais pasirašė SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, afganų tautai skirtą atvirą laišką. Autoriai smerkė SSRS invaziją į Afganistaną.
Antarktidos imperatorius kartu su bendraminčiais įgyvendino savo seną svajonę – Molotovo–Ribentropo paktas buvo sėkmingai panaudotas Lietuvos laisvės byloje. 1979 m. dienos šviesą išvydo pasaulyje išgarsėjęs 45 pabaltiečių memorandumas, kuriuo pareikalauta likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto pasekmes: išvesti okupacinę SSRS kariuomenę, atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Remdamasis Memorandumu, 1983 m. Europos Parlamentas specialia rezoliucija parėmė Baltijos šalių laisvės siekį. KGB tardymo skyriaus viršininkas majoras Tomas Ramutis Lazarevičius tardomajam Antanui Terleckui prisipažino, kad šiuo dokumentu buvo šauta į jautriausią tarybų valdžios vietą – tiesiai į dešimtuką. Prie Memorandumo sukūrimo, V. Šakalio žodžiais, „truputį prisidėjo“ ir jis4.
Didysis Novantologas pažadėjo nuogas pereiti Gedimino prospektą, jei Memorandumą pasirašys Andrejus Sacharovas. Akademikas viešai pritarė dokumentui. Deja, Vladas savo pažado neįvykdė: „Kagėbistai nusprendė surasti bent keletą iš mūsų, kurie savo parašo atsisakytų. Ir tada jau būtų nagrinėjamas ne dokumentų turinys, bet pati intriga. Ta dingstimi ir mane į KGB atsivežė. Tardė penkias valandas. Aš nesutikau atsisakyti. J. Sasnauskas ir A. Terleckas jau buvo suimti. Supratau, kad manęs laukia areštas, tardymai, ilgi metai katorgos. Nusprendžiau slėptis. Slapstydamasis dauginau mašinėle ir protokolus. Žinojau, kad gausiu 10–15 metų. Nutariau pabandyti pereiti sieną.“5
1 Lietuvos Laisvės Lyga: Nuo „Laisvės Šauklio“ iki Nepriklausomybės, Antra knyga, leidėjai: Antanas Terleckas, Gintaras Šidlauskas, Vilnius, 2006, p. 317–320
2 Ten pat, p. 318
3 Antanas Terleckas, Žodžiu bei plunksna už tiesą ir laisvę, t. 2, Vilnius, 1999, p. 36–42
4 Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 55
5 Ten pat, p. 65
„Nors Vladas kalėdamas buvo atitrūkęs nuo pogrindinės veiklos realijų, jis nuostabiai greitai ėmė susigaudyti situacijoje ir lengvai įsiliejo į Vilniaus disidentų būrelį, kuriame būta ir jo bičiulių iš ankstesnių metų. Tiesa, jo padėtį komplikavo trys buvę teistumai ir recidyvisto etiketė. Jis privalėjo nedelsiant įsidarbinti, aišku, ne įstaigoje, ne sargais kaip mudu su Antanu, jam teko sunkus kasdienis darbas „Žalgirio“ gamyklos metalo liejimo ceche. Po vienos kelionės į Maskvą ir susitikimo su rusų disidentais milicija jam paskyrė administracinę priežiūrą, kuri reiškė draudimą ne tik išvykti iš Vilniaus, bet apskritai išeiti iš namų nakties metu, lankytis stotyse bei kitose vietose. Tris kartus pažeidus administracinės priežiūros taisykles grėsė baudžiamoji byla ir laisvės atėmimas. Tai labai varžė Vladą ir gadino jam nuotaiką, juo labiau kad vieną ar du pažeidimus jis greitai užsidirbo. Teko gyventi lyg ant parako statinės. Be to, netrukus jis sukūrė šeimą, jai reikėjo dėmesio ir globos.
Vis dėlto sugebėdavome daug bendrauti, lankytis vienas pas kitą, pavaikštinėti po Vilnių. […] Man labai imponavo jo kalėjimų patirtis, apsiskaitymas ir pasakotojo talentas. Iki šiol prisimenu ir tebekartoju kai kuriuos jo posakius, ypač lagerių folkloro perliukus, kurių Vladas buvo prisirankiojęs devynias galybes. Mokėjo nuostabiai žaisti žodžiais ir tobulai išjuokti sovietinę sistemą. […] vaikščiodamas po Lukiškių kalėjimo kiemelį jis prižiūrėtojo buvo palaikytas stačiatikių popu, atsakė jam taisyklinga bažnytine rusų kalba, specifiniais terminais, pasiskundė, kad mokęs vaikučius tikėjimo, bet valdžia begėdiškai kaltinanti paauglės tvirkinimu. Prižiūrėtojas jau ir meta jam nuo bokštelio cigaretę. Tas galingas humoro užtaisas buvo jo apsauga ir ginklas kalėjimų bei lagerių košmaruose. Labai jis pravertė ir Vilniuje, nes saujelės disidentų kasdienybė buvo pilna įtampos, nesiliovė kratos, tardymai, sekimai, išdavystės, o Vladelis visada sugebėdavo sukurti kokią komišką situaciją, ir, žiūrėk, visi jau kvatoja, užuot drebėję iš baimės ar dejavę. Atsimenu, kaip vienos kratos metu Garelio gatvėje, išėjus į kiemą parūkyti, jis saugumiečių komandai siūlė kuo skubiausiai darytis plastines operacijas ir susisiaurinti akis, nes neišvengiamai artėjanti kinų invazija. Arba kitą sykį, taip pat per kratą, aiškino saugumiečiams, kad atpažįstąs juos iš beldimo į duris, mat beldžiant skelta velnio kanopa smūgis būnąs dvigubas. Laikė namie bažnytinių smilkalų, kad atėjus anos įstaigos atstovams turėtų kuo gintis nuo piktųjų dvasių. Jis visus mus mokė be paliovos juoktis iš sovietinės sistemos, ir tai buvo dalis to laisvės klimato, kurį turėjome susikūrę anais metais. […]
Kita vertus, tiek lipdamas ant barikadų, tiek riesdamas anekdotus ir šmaikštaudamas jis kažin kur savo sielos gilumoje likdavo drovus paauglys, pilnas romantikos ir svajonių. Turėjo daugybę sentimentų Vilniui, ypač Užupiui, vis prisimindavo savo tragiškai žuvusią močiutę ir savo pirmąją meilę, su kuria esą jį išskyręs pernelyg didelis jo kuklumas. Kai ateidavo pas mus į namus Garelio gatvėje, besišnekėdami išgerdavome kibirą arbatos, bet jeigu pakviesdavai jį kuklių pietų, tai geriausiu atveju suvalgydavo lėkštę sriubos, kad tik nenuskriaustų kitų. Graži, romantiška draugystė jį siejo ir su žmona Genute. Vien tas bežodis jų atsisveikinimas prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje 1980 m. vasarą vertas atskiros knygos. Labai gerbė ir mylėjo architektę Zitą Vanagaitę, aukštos kultūros ir švelnios sielos žmogų, ištikimą daugelio mūsų draugę. Kai vėliau pamačiau, kiek purvo ir prievartos kalėjimuose, šiandien dar labiau stebiuosi, kad Vladas sugebėjo išsaugoti tą savo širdies tyrumą.
Taip jau atsitiko, kad tie pusantrų metų, kai Vladas buvo kartu, tapo produktyviausiu ir brandžiausiu disidentinės veiklos laikotarpiu. Augo mūsų būrelio drąsa ir nepakantumas sistemai. Radosi naujų bendradarbių ir talkininkų. Lietuvos laisvės lyga, nors ir viešai nematoma, kurstė pasipriešinimo nuotaikas. Surengtos plačios politinių kalinių Balio Gajausko, Viktoro Petkaus, Romualdo Ragaišio palaikymo akcijos. […]
KGB tuo metu jau rezgė planus, kaip likviduoti įžūlią tarybų valdžios priešų kuopelę. Vėliau vienas aukštas tos įstaigos karininkas per tardymą pasakys: „Reikia pripažinti, kad jūs trise sugebėjote sudaryti įspūdį, jog Lietuvoje veikia stiprus pogrindis.“ […]
Manilovu, vienu iš Gogolio „Mirusiųjų sielų“ personažų, geraširdiškai pravardžiuodavome Vladą dėl jo polinkio svajoti ir fantazuoti. Po ano olimpinio išsilaipinimo Švedijos krante tą vardą turbūt reikėjo pakeisti. Bet man vis tiek jo gyvenimas bus panašus į fantaziją, nežinia iš kur nusileidusią, kuri kartais priversdavo patikėti neįmanomų dalykų įmanomybe. Ir jis pats niekada neišmoko nesvajoti. Net Amerikoje. Gal net Vilniuje, kai tą paskutinį šeštadienį, lyg šventuose paveiksluose, mamos palaikomas, kopė į trečiąjį aukštą Užupyje, tarsi į Golgotą, kad jau vienui vienas dar sykį prabėgtų per daugybę savo nuotykių kelionės etapų. Ir šelmiškai nusišypsotų: „Berniuk, kokia čia šalis?“*
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 147–152
Atgimimo laikotarpiu sukurtas Lietuvos laisvės lygos ženklelis. V. Šakalys buvo aktyvus šios organizacijos kūrėjas, dalyvis.
V. Šakalio ranka rašytas Molotovo–Ribentropo pakto tekstas. Tekstas perrašytas nuo ankstesnio jo rankraščio, kurį trečiosios bylos metu KGB rūsiuose smulkiai užsirašė nuo su juo sėdėjusio šešto kurso Medicinos instituto studento, kauniečio Šarūno Žukausko, bylos išrašų. Š. Žukauskas siekė paskelbti Molotovo–Ribentropo pakto dokumentus. Už tai okupacinė valdžia nubaudė jį šešeriems metams kalėti lageryje. V. Šakalys padėjo studentui parašyti baigiamąją kalbą teisme. V. Šakalys prisiminė: „Jo byloje figūravo Molotovo–Ribbentropo slaptųjų protokolų kopija. Tada mažai kas Lietuvoje apie juos žinojo. Aš taip pat ne. […] Persirašiau juos kuo smulkiau ir per visus katorgos metus išsaugojau – patyręs buvau. Grįžęs iš lagerio nusprendžiau, kad tam paskirsiu visą savo likusį gyvenimą.“*
1978 m. Vladas, grįžęs iš kalinimo ir tapęs aktyviu Lietuvos laisvės lygos nariu, kartu su bendraminčiais įgyvendino savo svajonę – Molotovo–Ribentropo paktas buvo sėkmingai panaudotas Lietuvos laisvės byloje. 1979 m. dienos šviesą išvydo pasaulyje išgarsėjęs Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas, kuriuo pareikalauta likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto pasekmes, atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Prie Memorandumo sukūrimo, V. Šakalio žodžiais, truputį prisidėjo ir jis. Vieta nenustatyta, XX a. 9–10 deš.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 55