Autoportretas. Kalinio kojos tarsi panirusios į blankų jaunuolio veidą
– Kiek metų jūs praleidote sovietų konclageriuose? – 1981 m. Amerikoje paklausė Vlado „The Register“ korespondentas.
– Penkiolika metų. Tai visas mano gyvenimas. Man dabar tik 39-eri, – pabėgęs į Vakarus atsakė geležinės uždangos nugalėtojas.*
*Laikraštis „The Register“, 1981 m. balandžio 26 d.
Amžininkų prisiminimai apie tai, kaip Vladas Šakalys lageryje pasiskelbė Antarktidos imperatoriumi, kaip būdinga tautos pasakojimams, iš lūpų į lūpas yra perduodami keliais variantais, kurie skiriasi savo turiniu ir nuotaika. Aš pats šią istoriją ne kartą girdėjau iš pačių Didžiojo Novantologo lūpų.
Rusijos lagerių kaliniai, gindami savo teises, užversdavo aukščiausiąsias ir žemesnes valdžios instancijas įvairiausiais skundais. Tokius raštus savo pavergėjams siuntė ir Vladas. Viename iš jų, adresuotų SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Nikolajui Podgornui, nuteistasis pareiškė:
„Nusibodo būti žmogumi. Noriu būti šunimi. Nuo šiol juo mane ir laikykite. Todėl prašau maitinti mane šuniškai.“ Mat lagerio šunys gaudavo daug geresnį maistą nei kaliniai. Bado kamuojamas Vladas, pasitelkęs išmonę, sugebėdavo iš šunų jų maistą išvilioti.
Apsimuturiavęs skudurais, keturiomis prišliauždavo prie atskirai nuo kitų šunų pririštos kalės, mesdavo jai po kojomis virve pririštą medžiagos ryšulį ir imdavo erzinti gyvūną. Patelė neiškentusi keistos, nei į šunį, nei į žmogų nepanašios būtybės tyčiojimosi, apšlapindavo skudurą. Šį „laimikį“ virvele prisitraukęs, Vladas numesdavo jį į ėsti pradėjusių patinų gardą, kuo toliau nuo ėdalo dubens. Šunys, užuodę pažįstamą kvapą, užmiršę viską pasaulyje, puldavo prie skuduro. Suko ratus apie jį, vizgino uodegas, inkštė, uostė… Kalinys tuo metu per landą ištraukdavo lauk budrumą praradusių šunų dubenį ir susirinkdavo maisto likučius. Istoriją pasakodamas Vladas pademonstravo instinktų apkvailinto gyvūno elgesį –vaizduodamas šunį ropinėjo buto grindimis, glaudė prie ausų ir sėdmenų plaštakas, jas vartė išsproginęs akis.
Vlado raštą Maskvos biurokratai grąžino lagerio „admenstruacijai“ (pasakotojui lyg netyčia pynėsi liežuvis). Valdžia gavo progą atsikratyti nevaldomu, nuolat besityčiojančiu Vladu. Vietos gydytojai rimtai „susirūpino“ kalinio psichine sveikata. Paguldė Vladą į ligoninę ir ėmė klausinėti:
– Jūs tvirtinate šunimi esąs?
– Buvau juo, bet čia pagulėjęs supratau, kad esu kai kas kitas – žymiai svarbesnis, – pašnibždomis, tarsi paslapties šydą praskleisdamas, išlemeno prie vyriausiojo gydytojo pasilenkęs „ligonis“.
– Kas gi? – tyliai, kaip suokalbininkas paklausė gydytojas.
– Jūs tikite komunizmu?
– Be abejo, – išsišiepė visi Hipokrato sekėjai.
– Taigi išauš diena, kai pasauly nebeliks jokių valstybių, jokių sienų? – primerkė akis Vladas.
– Žinoma.
– Ir Antarktida, kuri kaip ir niekam nepriklauso, taps visų?
– Aišku, kad taip.
– Tai va… Nuo šiandien aš skelbiuosi Antarktidos imperatoriumi, – atsitiesdamas išdidžiai pareiškė Vladas.
Grąžintą į palatą Imperatorių po kelių dienų sveikatos saugotojai vėl pasikvietė į kabinetą, tik šį kartą susirinko didesnis jų būrys – svarbiam reikalui sudaryta komisija.
– Kaip jūsų pingvinai gyvena, Imperatoriau?
Vladas suprato, kad įvykiai klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Imperatorius netroško metų metus „gydytis“ kitokioje ligoninėje – psichiatrijos kalėjime:
– Na gerai jau… Aš pajuokavau. Sakykite, kas kvailesnis? Ar tas, kuris pasakoja visokias nesąmones, ar tie, kurie jų klauso, jas užrašinėja?
– Tai j-j-jūs tarybinį mokslą apgaudinėjate – užsikirsdamas trenkė kumščiu per stalą išraudęs vyriausiasis.
Ir „gydymas“, ir „moksliniai tyrimai“ baigėsi.
Vladą grąžino į sarginių šunų saugomą „zoną“.
*Iš Gintauto Terlecko atsiminimų
„Tuo metu ilgai sėdėjau vienutėje. Nereikia aiškinti, kokia tai psichologinė kankynė. Žiūrėdamas pro grotas į debesis pajutau man į nugarą įsmeigtą prižiūrėtojo žvilgsnį pro kameros durų langelį. Šis žmogus man buvo nematytas. Kilo šelmiška mintis – pradėjau vaidinti karštai besimeldžiantį popą. Meldžiausi ilgai. Užbaigęs maldą išgirdau pro langelį neįprastai žmogišką tylų prižiūrėtojo klausimą: „Po kakoj statje i za čto tut vy, batiuška?“ (Pagal kokį straipsnį ir už ką jūs čia, tėveli?). Atsisukęs pasakiau, kad beveik už nieką, kad apšmeižė nelaimingieji, esą suvedžiojau merginą, o aš ją netyčia vos paliečiau, ir vėl nusisukęs tęsiau maldą. Kitomis dienomis prižiūrėtojas neįprastai mandagiai pažadindavo iš snaudulio ar „maldos“ ir pro langelį įstumdavo geresnio nei anksčiau maisto. Kartą girdžiu, kaip pro durų langelį žmogelis kviečia mane prieiti arčiau ir šnabžda, kad jis daug negerų dalykų pridaręs, bet taip reikalauja viršininkai. Tokia išpažintis – pro kameros durų langelį. Gaila jo pasidarė, daviau nuodėmių išrišimą. O jis: „Bet kodėl jūs, batiuška, taip ilgam ir už nieką taip…“*
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 40
V. Šakalys Mordovijos 17-ajame lageryje. Vladas buvo siuntinėjamas už lagerio ribų dirbti atsitiktinių darbų – kasti bulvių, ravėti runkelių. Kalinys protestuodavo prieš būrio vado savivalę, atsisakydavo dirbti. Bendro likimo draugai pasakoja, kad Vladas svajojo pabėgti. Tam tikslui slapta iš moterų lagerio buvo bandyta jam perduoti moteriškus drabužius. Mordovijos ASSR (dabar Mordovijos Respublika, priklausanti Rusijos Federacijai), 1962 m. sausis. Nuotraukos autorius nenustatytas.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Sąsiuvinis rudais viršeliais su Vlado Šakalio lagerio piešiniais (11 piešinių). Piešinių sukūrimo vieta tiksliai nenustatyta. Vladas galėjo juos piešti lageryje, kalėjime arba grįžęs iš jų – Lietuvoje. SSRS, XX a. 7–8 deš.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Autoportretas. Kalinio kojos tarsi panirusios į blankų jaunuolio veidą
Subeždžionėjusio uniformuoto pareigūno portretas
Vaizdai pro lagerio ar kalėjimo pastato langą
Lovoje gulinčio kalinio – „zeko“ – atvaizdas
Kalinimo apylinkių gyvybė
Jėzus Kristus
Kalnai
Maištaujančio kalinio atvaizdas
Dešinėje iš atminties pieštas mylimos merginos eskizas. V. Šakalio bendraklasis prisimena šešerius metus kalėjusio draugo į Lietuvą parsivežtą mylimosios ant kartono pieštą portretą. Kairiajame puslapyje – tarsi šėtono šešėlis nupieštos merginos veido dalį gožiantis blankus barzdoto vyro veidas, primenantis bolševikinės Rusijos vadą Vladimirą Leniną.
Peizažas
Kalinio vatinukas (rus. ватник, телогрейка, фуфайка) su kepure
Tarp kalėjimo sienų – paniurusio „zeko“ portretas
Besišildantis prie laužo vyras, primena Jėzų Kristų. Riterio šarvai. Nuteistasis, atlikdamas bausmę lageriuose ir kalėjime, kad išliktų žmogumi (savimi), mintyse vilkėjo Viduramžių riterio geležinius šarvus. Riteris – stiprybės, orumo ir taurumo simbolis.
Iš Mordovijos konclagerio V. Šakalio motinai išsiųsta paties piešta kalėdinė atvirutė su sveikinimu: „Mamyte! Tegul sekančios Kalėdos Tau būna laimingesnės jeigu šios ne tokios, kokių Tu norėtum.“ Mordovijos ASSR (dabar Mordovijos Respublika, priklausanti Rusijos Federacijai), 1961 m. gruodžio 18 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vladimiro kalėjimo administracijos pažyma, išduota kaliniui Vladui Šakaliui grįžti į Lietuvą po šešerius metus trukusios laisvės atėmimo bausmės Mordovijos lageryje, Vladimiro kalėjime. Mordovijoje Vladas buvo kėlinėjamas iš vieno lagerio į kitą. Už nepaklusnumą administracijoms nuolat buvo baudžiamas karceriu. Galų gale režimo tarnai ten praleidusį net pusę metų „neperauklėjamą“ kalinį perkėlė į vieną griežčiausių SSRS Vladimiro kalėjimą. Jame buvo kalinami patys pavojingiausi komunistinei sistemai kaliniai. V. Šakalys šiame kalėjime praleido sunkius ketverius metus. Paleistas iš nelaisvės jis svėrė 46 kg. RSFSR (Vladimiras), 1967 m. kovo 4 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vladimiro kalėjimo administracijos paštu V. Šakalio motinai atsiųsta pažyma apie jai siunčiamą sūnaus vidurinės mokyklos baigimo atestatą. Vladas Mordovijoje iš 17-ojo lagerio buvo perkeltas į 7-ąjį lagerį. Ten kartu su draugu Vitu Vosyliumi baigė vidurinę mokyklą, išlaikė brandos egzaminą. Lagerių ir kalėjimų administracija V. Šakalio pavardę iškraipė, tyčiomis „įteisino“ jį „Šekalio“ vardu. Taip jo motina tapo „Šekaliene“. Ant pašto voko adresato vietoje iškraipyta motinos pavardė. Voko siuntėjo vietoje – Vladimiro kalėjimo antspaudas. RSFSR (Vladimiras), 1965 m. spalio 15 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Pusstoris smėlio spalvos viršeliais sąsiuvinis langučiais. Jame V. Šakalys, trečią kartą kalėdamas lageryje, ranka perrašė SSRS institucijų vadovams savo rašytus pareiškimus, skundus, prašymus, tų institucijų atsakymus (18-os dokumentų nuorašai). V. Šakalys, buvęs Vladimiro kalėjimo kalinys, nepasidavė, priešinosi, įrodinėjo savo nekaltumą – rašė laiškus jo likimą traiškiusiems „blogio imperijos“ klerkams: Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Lietuvos SSR prokurorui, Kauno Lenino raj. Liaudies Teismo pirmininkui, SSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Nikolajui Podgornui. Okupuota Lietuva, 1975–1976 m.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
18-as dokumentas. Vienas iš nuteisto V. Šakalio pareiškimų okupacinės teisėsaugos institucijoms, kuriame nuteistasis neigia savo kaltę valdžios inkriminuotoje kriminalinėje vagysčių byloje. Nuteistasis įrodinėjo jį nuteisusių pareigūnų klastą, savanaudiškumą, baudžiamojo proceso teisės įstatymų nesilaikymą. 1976 m. balandžio 15 d. pareiškime, skirtame Kauno Lenino rajono liaudies teismo pirmininkui K. Steponavičiui, V. Šakalys „peržengė įžūlumo ribą“, kaltino adresatą įvykdžius nusikaltimą – neteisėtai, nepagrįstai nuteisusį nekaltą žmogų, t. y. – jį. Nukentėjusysis siūlė teismo pirmininkui „atvykti ir prisipažinti kaltę“, pasikliauti „tarybinės teisės humaniškumu“. Teisėsauga, V. Šakalio žodžiais, tokiu atveju K. Steponavičiui skirtų švelnesnę bausmę. Pareiškėjo teigimu, toks teisėjo žingsnis panaikintų nusikaltimo pasekmes – nepelnytai nubaustas žmogus būtų paleistas į laisvę. Kalinys tikino, kad šiam „kilniam tikslui“ jis skirs visas jėgas – teisėjo nusikaltimas „be jokių iliuzijų“ bus išaiškintas. „Žmogus žmogui draugas! Linkiu Jums kuo greičiau žengti atgailos keliu“, – siūlė pirmininkui nuteistasis. „Prašau man pranešti apie pranešimo likimą, apie bylos iškėlimą man už Jūsų šmeižimą“ – tęsė V. Šakalys. Dalis rezistento laiškų pasiekdavo adresatus. Skundai, pareiškimai buvo atmetami, netenkinami. Okupacinių institucijų teigimu, V. Šakalio kaltė buvo įrodyta, bausmė kalinamajam skirta teisingai. Kitais atvejais skundėjo raštus aukštesnėms institucijoms jos vadovai persiųsdavo „tikrinimui“ žemesnių institucijų pareigūnams, kurių veiksmus nuteistasis skundė. Okupuota Lietuva, 1976 m. balandžio 15 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vlado Šakalio laiškas motinai iš Vladimiro kalėjimo: „[…] artimųjų žmonių nėr […] Paskutiniuoju metu įpratau gyventi savyje ir jokios draugijos nepasigendu. Žinai, kad da būt ir geriau vienam sėdėt. […] Žinai, man atrodo, kad man todėl lengviau negu kitiems sėdėti, kad turiu tokią Mamą. […] Neseniai pasižiūrėjau į kibirą su vandeniu ir pamačiau, kad jau ir pas mane patį lyg ir barzdelė atsirado. Kartais pasižiūrau per langą ir matau tolėliau kiek žalią lapiją. Daug medžių. Kokia maloni spalva. Iš visų spalvų žalia man visada labiausia patikdavo, o dabar tai dar daugiau. Grįžus, žinai, labai trauks į girią, prie ežero ar upės. Dar tris žiemas apgauti ir galima bus atsigėrėti medžiais kaip reik. […] Kai reik prasiblaškyt, tai va pradedu vaikščioti. Ką nors galvoti sėdint neišeina. Sėdint galima skaityti, rašyti, bet galvoti tik vaikščiojant. Retkarčiais,vienąsyk į savaitę, paprastai šeštadienį, įsivaizduoju esąs Vilniuje, vaikštau mintyse jo gatvėmis. Vis šioks toks paįvairinimas. Kai pareisiu namo, tai pirmą vakarą eisiu pasivaikščioti vienas po Vilnių, tomis gatvėmis, kuriomis tiek kartų bėgiojau ir taip retai pagalvodavau kokios jos mielos.“ Laišką motinai sūnus baigia „keliais kripukais“ – eilėraščiu. RSFSR (Vladimiras), 1964 m. liepos 1 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Vlado Šakalio laiškas motinai iš Vladimiro kalėjimo. Už nepaklusnumą Mordovijos lagerių administracijoms Vladas ketveriems metams buvo perkeltas į vieną griežčiausių SSRS kalėjimų – Vladimirą. Baigiantis bausmei jis buvo grąžintas į lagerį, tačiau vėliau, laiško autoriaus žodžiais, „pil. viršininkas parjojo mane atgal į Vladymirą“ (V. Šakalys tyčia žodį „Vladymirą“ rašo su ilgąja y). Kalinys sarkastiškai tęsia: „Buvo zonoj perteisimas, davė vertėją ir tuo pačiu buvo nušauta du kiškiai, ir socteisėtumas atstatytas bei sužiūrėtas, ir aš išplukdytas (idant nedrumsčiau, kaip išsireiškė senas mano patronas J.). Mano pastangos kas link socteisėtumo mylėjimo kažkodėl suprantamos keistoj drumstimo šviesoj“. Laiške rašoma apie dingusį tetos Marytės siuntinį, dėl to V. Šakalio, „prietarų pilno žmogelio“, rašytus ir rašytinus skundus. Sūnus motinai džiaugiasi, „sakydamas, jog šis [laiškas] kol kas jau paskutinis (jei tokia pil. virš. valia)“. Tuomet V. Šakaliui iki paleidimo į laisvę buvo likę keli mėnesiai. Laiškas baigiasi autoriaus eilėraščiu: „[…] Tėviškėle, nieko nesakyki, / Tik nenyki, kaip nykai sapne. / Man užteks pačiam Tave matyti, / Nors trumpam sugrįžti pas Tave.“ RSFSR (Vladimiras), 1967 m. sausio 17 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalio ranka rašytas eilėraštis „Likite sveikos Vladimiro sienos…“ Vieta nenustatyta, apie 1967 m. Eilėraščio autorius Vladas Šakalys.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
Onos Šakalienės iš laiškų perrašyti V. Šakalio eilėraščiai, sukurti lageryje. Be kitų gabumų, jis turėjo poeto talentą. 1967 m. sausio 17 d. Vladimiro kalėjime likus keliems mėnesiams iki paleidimo į laisvę sukurtame eilėraštyje tvyro lemties nuojauta: „Tėviškėle, nieko nesakyki / Tik nenyk kaip nykai sapne / Man užteks pačiam Tave matyti / Nors trumpam sugrįžti pas Tave.“ RSFSR (Vladimiras), 1962–1967 m.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
V. Šakalio eilėraščiai, skirti Mylimajai. Bendraklasė Salvinija Kalesnikaitė-Šimonienė prisimena: „Vladas mėgo rašyti eilėraščius. Atrodo, mūsų klasėje Vladas pirmą kartą stipriai įsimylėjo. Bedraklasę. (Skonį gerą turėjo.) Kiek žinau, Vladas tą meilę prisiminė iki gyvenimo galo.“* Bedraklasis Albertas Juozėnas rašė: „Ar buvo pirmoji meilė? Taip, ji buvo. Pirmoji ir vienintelė. Ir Vladas pranešė ją per konclagerius ir kalėjimus, per gyvenimo negandas, ir išlaikė tą jausmą iki savo gyvenimo pabaigos. Po šešerių metų kalėjimo grįždamas namo Vladas parsivežė du daiktus: brezentinį kalinio diržą ir jos portretą, paties pieštą ant kartono lapo. Pieštą iš atminties.“** Vieta nenustatyta, XX a. 7–8 deš.
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 28
**Ten pat, p. 25
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
1969 m. sausio 8 d. kratos protokolas rusų kalba. Krata atlikta jau kalėjime sėdinčio Vlado Šakalio ir jo motinos Onos Vilniaus Užupio gatvės 19 namo 33 bute, pagalbinėse patalpose. Kratą atliko Lenino rajono Vilniaus miesto milicijos įgaliotinis vyr. leitenantas Burunovas kartu su kitu milicininku – vyr. leitenantu Andruškevičiumi. Burunovas, švęsdamas Naujuosius metus, matyt, gerokai padaugino, nes pildydamas protokolo puslapius maišė kratos datas, gyveno dar 1968 m. nuotaikomis. Ieškota daiktų, turinčių reikšmės V. Šakaliui inkriminuojamo nusikaltimo tyrimui. Kratytojai atliko rastų šaunamųjų kulkų, greičiausiai pamėtėtų, kitų daiktų, net darbo knygelių, poėmį. Suimtą V. Šakalį tardė itin svarbių bylų skyriaus KGB viršininkas Kažys. Pirmą kartą jį tardymo metu mušė. Kitas tardytojas – majoras Šaninas – tardomajam aiškino: „Ne tave mušame, vejame tavo puikybę lauk.“* Okupuota Lietuva, 1969 m. sausio 8 d.
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 42
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
1969 m. sausio 9 d. kratos protokolas rusų kalba. Sausio 8 d. milicininkai, atlikę Onos Šakalienės bute kratą, kitą dieną vėl apsilankė. Šį kartą ne vieni. Kambarių, virtuvės, sandėliukų kratai formaliai vadovavo Vidaus reikalų ministerijos vyr. tardytojas, milicijos vyr. leitenantas Karaznevičius. Faktiniai kratos vadovai buvo kiti jos dalyviai: KGB kapitonas Julius Česnavičius ir KGB leitenantas Brilius. J. Česnavičius vėliau pakilo iki operatyvinio skyriaus viršininko karjeros laiptelio, gavo pulkininko laipsnį. V. Šakalys jį apibūdino kaip sadistinių polinkių žmogelį, labiausiai nuodijusį gyvenimą.* Kratos metu „atrasta ir paimta“: taupomosios kasos knygelės, balti sintetiniai marškiniai su gintarinėmis segėmis, karinis topografinis žemėlapis, įvairiausi užrašai, religinio turinio knygelės, rankinio laikrodžio dėžutė, kiti daiktai. Okupuota Lietuva, 1969 m. sausio 9 d.
*Kastytis Stalioraitis, Antarktidos imperatorius, Vilnius, 2009, p. 42
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
1969 m. kovo 7 d. kratos protokolas lietuvių kalba. Šiai kratai vadovavo Maskvos represinės institucijos KGB dalinio, vadinamo „Valstybės Saugumo komitetu prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos“, skyriaus majoras Kažys. Jam talkininkavo vyr. leitenantas Urbonas. Kratos metu „rasta ir paimta“: tamsiai pilkas kostiumas su užadyta kelnių kišene, laiškai, popieriaus lapas ir skiautė su užrašais, nuotraukos, atvirlaiškiai. Okupuota Lietuva, 1969 m. kovo 7 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas
1969 m. birželio 10 d. protokolas, KGB vyr. leitenanto Lazarevičiaus surašytas rusų kalba ant paprasto popieriaus lapo. Lazarevičius, aprašydamas areštuoto V. Šakalio turtą, negalėjo patekti į sandėliuką, kuriame buvo laikomas jo motociklas „Jawa“: Ona Šakalienė vyr. leitenantui Lazarevičiui pareiškė, kad raktai yra pamesti. Vyr. leitenantas užantspaudavo KGB spaudu sandėliuko duris. Okupuota Lietuva, 1969 m. birželio10 d.
Genovaitės Šakalienės asmeninis archyvas