Didysis Novantologas

Amžininkų prisiminimai apie tai, kaip Vladas Šakalys lageryje pasiskelbė Antarktidos imperatoriumi, kaip būdinga tautos pasakojimams, iš lūpų į lūpas yra perduodami keliais variantais, kurie skiriasi savo turiniu ir nuotaika. Aš pats šią istoriją ne kartą girdėjau iš pačių Didžiojo Novantologo lūpų.

Rusijos lagerių kaliniai, gindami savo teises, užversdavo aukščiausiąsias ir žemesnes valdžios instancijas įvairiausiais skundais. Tokius raštus savo pavergėjams siuntė ir Vladas. Viename iš jų, adresuotų SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Nikolajui Podgornui, nuteistasis pareiškė:

„Nusibodo būti žmogumi. Noriu būti šunimi. Nuo šiol juo mane ir laikykite. Todėl prašau maitinti mane šuniškai.“ Mat lagerio šunys gaudavo daug geresnį maistą nei kaliniai. Bado kamuojamas Vladas, pasitelkęs išmonę, sugebėdavo iš šunų jų maistą išvilioti.

Apsimuturiavęs skudurais, keturiomis prišliauždavo prie atskirai nuo kitų šunų pririštos kalės, mesdavo jai po kojomis virve pririštą medžiagos ryšulį ir imdavo erzinti gyvūną. Patelė neiškentusi keistos, nei į šunį, nei į žmogų nepanašios būtybės tyčiojimosi, apšlapindavo skudurą. Šį „laimikį“ virvele prisitraukęs, Vladas numesdavo jį į ėsti pradėjusių patinų gardą, kuo toliau nuo ėdalo dubens. Šunys, užuodę pažįstamą kvapą, užmiršę viską pasaulyje, puldavo prie skuduro. Suko ratus apie jį, vizgino uodegas, inkštė, uostė… Kalinys tuo metu per landą ištraukdavo lauk budrumą praradusių šunų dubenį ir susirinkdavo maisto likučius. Istoriją pasakodamas Vladas pademonstravo instinktų apkvailinto gyvūno elgesį –vaizduodamas šunį ropinėjo buto grindimis, glaudė prie ausų ir sėdmenų plaštakas, jas vartė išsproginęs akis.

Vlado raštą Maskvos biurokratai grąžino lagerio „admenstruacijai“ (pasakotojui lyg netyčia pynėsi liežuvis). Valdžia gavo progą atsikratyti nevaldomu, nuolat besityčiojančiu Vladu. Vietos gydytojai rimtai „susirūpino“ kalinio psichine sveikata. Paguldė Vladą į ligoninę ir ėmė klausinėti:

– Jūs tvirtinate šunimi esąs?

– Buvau juo, bet čia pagulėjęs supratau, kad esu kai kas kitas – žymiai svarbesnis, – pašnibždomis, tarsi paslapties šydą praskleisdamas, išlemeno prie vyriausiojo gydytojo pasilenkęs „ligonis“.
– Kas gi? – tyliai, kaip suokalbininkas paklausė gydytojas.
– Jūs tikite komunizmu?
– Be abejo, – išsišiepė visi Hipokrato sekėjai.
– Taigi išauš diena, kai pasauly nebeliks jokių valstybių, jokių sienų? – primerkė akis Vladas.
– Žinoma.
– Ir Antarktida, kuri kaip ir niekam nepriklauso, taps visų?
– Aišku, kad taip.
– Tai va… Nuo šiandien aš skelbiuosi Antarktidos imperatoriumi, – atsitiesdamas išdidžiai pareiškė Vladas.
Grąžintą į palatą Imperatorių po kelių dienų sveikatos saugotojai vėl pasikvietė į kabinetą, tik šį kartą susirinko didesnis jų būrys – svarbiam reikalui sudaryta komisija.
– Kaip jūsų pingvinai gyvena, Imperatoriau?
Vladas suprato, kad įvykiai klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Imperatorius netroško metų metus „gydytis“ kitokioje ligoninėje – psichiatrijos kalėjime:
– Na gerai jau… Aš pajuokavau. Sakykite, kas kvailesnis? Ar tas, kuris pasakoja visokias nesąmones, ar tie, kurie jų klauso, jas užrašinėja?
– Tai j-j-jūs tarybinį mokslą apgaudinėjate – užsikirsdamas trenkė kumščiu per stalą išraudęs vyriausiasis.
Ir „gydymas“, ir „moksliniai tyrimai“ baigėsi.
Vladą grąžino į sarginių šunų saugomą „zoną“.
*Iš Gintauto Terlecko atsiminimų