…Tokiu atveju, – aiškino Vladas, – nepaisant gresiančių netekčių ir baisybių – nepasiduok, lik savimi. Taip išvengsi žiauriausios lemties – moralinio žlugimo. Tai baisiau už fizinį skausmą ar visišką baigtį. Visa kita – ne tavo valiai. Blogis dažnai pralaimi. Visada lieka vilties ištrūkti. Atsižadėdami savęs, prarandame prasmę bėgti, prarandame prasmę būti. Patikėk manimi – ištikimybė sau kuria stebuklus…
Traukinys lėtai puškavo per plačiąją Rusiją. Pro kupė langą bėgo vienišas pušeles apsikabinę beržynėliai. Lango kroniką papildė už kupė durų šmėžuojantys žmonių siluetai. Vlado Šakalio vienatvę nutraukė atstumiamų durų bildesys, pro jas nešinas aptrintu portfeliu įėjo vidutinio amžiaus vyriškis. Liesas veidas, smailėjanti barzdelė, ant nosies kabantys akiniai storais stiklais rodė jo inteligentiškumą. Naujasis keleivis ištiesė Vladui ranką:
– Susipažinkime – Fiodorovas Ivanovičius Matiuchinas.
– O aš Volodia. Vadinkite mane taip, paprastai, – suėmė Fiodoro delną Vladas.
Inteligentiškasis vyras prisipažino esąs kibernetikas. Ėmė aiškinti ne taip seniai Sovietų Sąjungoje pripažinto mokslo paslaptis. Stabtelėjęs paklausė apsnūdusio Vlado:
– O jūs kuo užsiimat?
– Aš novantologas, – atgijo Vladas.
Mokslininkui tokio atsakymo pakako ir jis toliau vedžiojo kelionės draugą kibernetikos terminų labirintais. Vėliau tarsi susigėdęs nutilo ir paklausė:
– O kas tai per mokslas novantalogija? Atsiprašau, kad nežinau, esu labai užsiėmęs, nespėju su visomis progreso naujovėmis…
– Jūs ką?! Nieko apie tai nežinote? – išplėtė akis Vladas.
– Atsiprašau, tikrai nežinau.
– Tikrai? – piktokai burbtelėjo novantologas ir nusisuko į aprasojusį langą, leisdamas suprasti Fiodorui Ivanovičiui, kad jų pokalbis baigtas.
1994-ųjų vasarą Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijoje Vladas Šakalys dėliojo Versmės laikraščio numerius: ruošė platinti.
Istorikas Vincas Trumpa stebėjo jį plušantį ir staiga pašaipiai paklausė:
– Kokius mokslus esate baigęs
Lietuvoje Vladui vidurinės mokyklos baigti neleido KGB. Sovietų valdžia neramiam jaunuoliui rado tinkamesnę vietą mokslams baigti – Mordovijos lagerį. Iš ten už nepaklusnumą Vladas buvo perkeltas į ypatingą vietą – Vladimiro tvirtovės kalėjimą, kur komunistinis režimas „perauklėdavo“ ypač pavojingus imperijai asmenis. Trylika metų, praleistų už grotų, Laisvosios Lietuvos vadui tapo tikra aukštąja mokykla. Nelaisvėje likimas suvedė Vladą su iškiliausiomis to meto asmenybėmis. Vladimiro kalėjimo bibliotekoje (Vladimire kalėta beveik ketverius metus) buvo galima rasti laisvėje komunistinio režimo uždraustos literatūros. Jaunuolis išmoko kelias užsienio kalbas, puikiai orientavosi grožinės literatūros, istorijos, ekonomikos, filosofijos, teisės mokslų srityse. Rusų disidentas Julijus Danielius savo prisiminimuose pasakojo, kad sutiktas lageryje Šakalys nustebino jį apšiurusia išvaizda ir puikia rusų kalba. Danieliaus teigimu, tokios kalbos galėjo pavydėti ne vienas rusakalbis profesorius.
V. Trumpa rimtai suerzino rusvabarzdį Versmės redaktorių. Grįžęs namo, tarsi Leninas blaškėsi iš kampo į kampą, kartodamas kaip mantrą liberalo klausimą: „Ką jūs baigėte, ką baigėte?“
– Aš nebaigiau nieko… O jis gi, matote, baigė. Jis, matote, profesorius. Jis didis. Diiidis! Didis b**is! Bet palaukite… Aš gi esu novantologas. Mano kalėjimai – mano universitetai, apie kuriuos Trumpa nė nesapnavo. Ar ne įspūdingai dera: Vladas Šakalys – novantologijos mokslų daktaras, profesorius?
Vladas, dėl neribotų, neįgyvendintų fantazijų draugų pramintas Manilovu, lageryje pasiskelbęs Antarktidos imperatoriumi, tą dieną prisiminė esąs „novantologas“. Vėliau juo prisistatydamas geležinės uždangos nugalėtojas tikrino pašnekovų nuoširdumą. Vieni, išgirdę apie tokį mokslą, nerodė jokių emocijų, kiti – linkčiojo galva, neabejodami jo tikrumu. Dar kiti – prašė paaiškinimų apie tai, ko nei buvo, nei yra.
Įspūdinga charizmatiško Vlado gyvenimo istorija tikrai reabilituoja novantologijos vardą. Ši paroda apie tai…