Tauro apygarda

Nepaisant žalingos sovietų saugumo veiklos, Tauro apygardos partizanų vadai neatsisakė vieningos vadovybės idėjos ir pradėjo kurti naują vienijančią organizaciją – Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumą. Vienas iš pagrindinių partizanų vadovybės tikslų – atkurti ryšius su užsienio rezistencinėmis organizacijomis, perduoti žinias apie tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje ir gauti paramos kovojančiam kraštui. Šiems tikslams įgyvendinti kuriama partizanų vadovybė 1947 m. pavasarį į Lenkiją išsiuntė du įgaliotinius – J. Lukšą (iš Tauro apygardos) ir Jurgį Krikščiūną (iš Dainavos apygardos), kad jie susitiktų su iš Vakarų atvykusiu rezistencinių organizacijų atstovu. Gdynėje (Lenkija) partizanų įgaliotiniai perdavė parengtą dokumentaciją, informavo apie krašto padėtį ir grįžo atgal į Lietuvą. Šios kelionės rezultatas tas, kad partizanams pavyko atkurti ryšius su užsieniu ir tai skatino Lietuvos laisvės kovotojų pasiryžimą veikti toliau belaukiant Vakarų pagalbos.

Vadovaudamiesi iš pirmos kelionės J. Lukšos ir J. Krikščiūno parsivežtu žvalgybinės informacijos rinkimo klausimynu, Lietuvos laisvės kovotojai parengė žinių rinkimo instrukciją. Partizanų vadovybė ragino rinkti, fiksuoti karinę-žvalgybinę ir kitokią informaciją apie sovietų vykdytas represijas prieš okupuotos Lietuvos gyventojus. Šią informaciją per pasiuntinius jie tikėjosi perduoti į Vakarus ir sulaukti realios pagalbos. Daugiausia šia linkme dirbo Tauro apygardos vadovybė, kuri taip pat rūpinosi iniciatyva vienyti partizaninį judėjimą per kuriamą pogrindžio centrą – BDPS prezidiumą.  Šio prezidiumo nariai sutelktai planavo kelionę į užsienį ir rengė gabenamą dokumentaciją: Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo kuriamus dokumentus normino, vertė į prancūzų kalbą eruditas teisininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas. Vyriausiasis partizanų kapelionas, Kauno dekanas Juozas Stankūnas parašė išsamų laišką Popiežiui Pijui XII, kuriuo prašyta užtarimo. Buvo parengtas partizanų vadovybės pasirašytas memorandumas Jungtinėms Tautoms ir Užsienio reikalų ministrų tarybai, kuriame aprašyta Lietuvos padėtis, prašoma pagalbos.

1947 m. gruodžio mėnesį J. Lukša-Skrajūnas kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu kaip BDPS prezidiumo įgaliotiniai antrą kartą prasiveržė į Vakarus. J. Lukša, ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais, lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie krašto rezistencijos padėtį, siekė užmegzti nuolatinius ryšius su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams. 1948 m. liepos 9 d. dalyvavo Baden Badene (Vakarų Vokietija) vykusiame pasitarime su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir BDPS užsienio delegatūros atstovais Lietuvos laisvinimo klausimu. Jame buvo derintos užsienio lietuvių pozicijos dėl bendro rezistencijos reikalo. Pasitarimo metu pasirašytame protokole nurodyta, kad VLIK vadovauja rezistencijai užsienyje, o Lietuvoje – krašto kovotojų sudarytas organas.

J. Lukša, gyvendamas Prancūzijoje, Daumanto slapyvardžiu parašė knygą apie Lietuvos laisvės kovas: „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri kartu su nuvežtu į Vakarus laišku Šv. Tėvui, Popiežiui Pijui XII bei kita medžiaga atskleidė pasaulio visuomenei okupantų terorą ir pasipriešinimą jam Lietuvoje.

1950 m. rudenį J. Lukša desantu grįžo į Lietuvą. Lapkritį Kazlų Rūdos miške jis susitiko su Pietų Lietuvos srities vadu Sergijumi Staniškiu-Viltimi ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Susitikimo metu jis informavo Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę apie savo veiklą Vakaruose, ateities uždavinius,  apibūdino bendrą politinę padėtį Vakarų valstybėse ir tarp lietuvių rezistentų. J. Lukša, tęsdamas aršią kovą su okupantais, ėmėsi organizuoti žvalgybinį darbą. Lietuvos partizanams buvo parengtos žvalgybinės informacijos rinkimo instrukcijos. Jis pažymėjo žvalgybinės ir kitokios informacijos, susijusios su okupantų teroru prieš Lietuvos gyventojus, rinkimo, fiksavimo svarbą ir jos išviešinimą Vakaruose, tikėdamasis pagalbos.

Deja, tragiškas likimas neaplenkė ir J. Lukšos. Partizanas žuvo kovodamas, patekęs į pasalą, kurią 1951 m. rugsėjo mėnesį Pabartupio k. apylinkių miške (dab. Kauno raj.) surengė MGB 2-n valdybos vadovaujama agentų smogikų grupė, pasinaudojusi MGB užverbuotu buvusiu jo bendražygiu.