Sovietinė
vizualinė
propaganda
Lietuvoje

Eksponatai

Parodos anotacija

1940 m. birželio 15 d. įkandin Sovietų Sąjungos kariuomenės į Lietuvą ėmė plūsti tūkstančiai ideologinio ir biurokratinio okupantų aparato darbuotojų. Sovietų Sąjunga tęsė carinės Rusijos imperijos didžiarusiško šovinizmo politiką, kurios tikslas – niveliuoti pavergtų tautų tapatybę; tai dabartinės Rusijos propaganda vadina „denacifikacija“. Istoriniai faktai liudija, kad to buvo siekiama keliais tuo pačiu metu vykdomais procesais. Pirmiausia buvo suplanuota nužudyti ir ištremti visus, kurie galėjo organizuoti pasipriešinimą okupantams (tai įrodo Rainių ir Červenės skerdynės, 1941 m. birželį pradėtų trėmimų mastas). Antrasis pavergimo plano punktas: apgyvendinti Lietuvą šimtais tūkstančių kolonistų iš Rusijos, kad jie darytų įtaką kasdieniam gyvenimui. Trečia – užnuodyti gyventojų sąmonę nuolatine sovietine propaganda.

Parodoje „Sovietinė vizualinė propaganda Lietuvoje“ eksponuojamos sovietų okupuotos Lietuvos 1945–1987 m. laikotarpio vaizdinės propagandos pavyzdžiai: fotografijos, plakatai, kelios filmų ištraukos, afišos, spaudinių viršeliai arba puslapiai, ženkliukai, medaliai, apdovanojimo, sveikinimo raštai, diplomai, atvirukai. Dalis jų – su propagandiniais šūkiais. Apžvelgus šios parodos objektus atsiskleidžia tikslingi komunistinės sąmonės ugdymo orientyrai ir homo sovieticus formavimo programa.

Sukurta hierarchinė nomenklatūros valdymo sistema rėmėsi griežtai reglamentuotu pavaldumu ir priklausomybe: aukštesnės grandys kontroliuoja žemesnes, o sistemos normos ir taisyklės privalomos visiems jos nariams. Vienas iš pagrindinių tokios sistemos tikslų buvo sunaikinti tai, kas galėjo suburti tautą ir kelti jos dvasią. Vietoj bendruomeniškumo propaguojamu komunistiniu kolektyviškumu buvo siekiama tik dar labiau supriešinti žmones, atskirti „savus“ nuo „priešų“ – taip buvo vadinami kitaminčiai. Propagavo sektinų „herojų“, darbo pirmūnų, socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų, garbės raštų ir garbės stendų kultą. Įvairūs apdovanojimai ir premijos skatino nesveiką konkurenciją, nenuoširdžius tarpusavio santykius. Greta bauginimų, prievartos okupantai daliai gyventojų siūlė karjeros galimybes, materialinę naudą, įvairias privilegijas.

Glavlito įvesta visuotinė cenzūra leido ,,tarybinei“ propagandai klastoti Lietuvos istorinės praeities faktus. Bandyta diskredituoti ginkluotą ir neginkluotą rezistenciją, Lietuvos Bažnyčią, užsienio lietuvius. Kritikuojamas Vakarų pasaulio, „supuvusio kapitalizmo“ gyvenimas, jam priešpriešinamas tariamas SSRS klestėjimas. Lietuvos gyventojams buvo prievarta brukama sovietinės gyvensenos, demonstracijų, įvairių komunistinių organizacijų, „sovietinio mokslo“ ir „socialistinio realizmo“ literatūros, nelietuviškų tradicijų propaganda.

Ideologines nuotraukas kūrė komunistinės valdžios palankumo siekę fotografai. Tokios nuotraukos buvo naudojamos spaudoje, televizijoje ir mokyklų, įstaigų, gamyklų propagandinėse vietose. Sovietinėje žiniasklaidoje buvo nuolat publikuojami komunistų partijos lyderių portretai. Tai priklausė ir nuo besikeičiančios politinės situacijos: tam tikru metu visam laikui iš pirmųjų laikraščių puslapių ir žurnalų viršelių dingo Stalinas, Molotovas, Chruščiovas, tačiau Lenino, A. Sniečkaus portretai visada buvo ideologiškai priimtini. Pagrindinė tų viešų nuotraukų funkcija buvo konstruoti idealios, progresyvios sovietinės visuomenės iliuziją, ją kurti padėjo retušavimas ir montažai. Didžiuliai to meto žiniasklaidos tiražai užtikrino nuotraukų sklaidą ir sudarė galimybę norimai paveikti skaitytojo sąmonę. Žiūrint į sovietines nuotraukas iš laiko perspektyvos atsiskleidžia jose užfiksuotas idealizuoto gyvenimo absurdiškumas, tuometinės ideologijos ir estetikos klišės.

Vaizdinėmis priemonėmis ir lozungais perteikiama bolševikinė ideologija ir estetika laikui bėgant keitėsi nuo agresyvios į labiau rafinuotą, ne tokią tiesmuką. Sovietiniai ideologai buvo priversti tobulinti „tarybinių žmonių“ protų plovimo metodiką. Propagandos kokybei gerinti skirtos gausesnės lėšos, samdomi talentingi kūrėjai.

Ypatingą dėmesį sovietų valdžia skyrė kinui – dar Leninas atkreipė dėmesį į kino poveikį plačiosioms masėms. Kadangi propagandiniai dokumentiniai filmai ar kino kronikos nebuvo itin populiarūs, juos rodydavo kinuose prieš meninį filmą. Puikus pavyzdys, atskleidžiantis svetimos valdžios propagandos melagingumą, yra parodoje demonstruojamas dokumentinis filmas „Akmuo užantyje“ apie 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Molotovo–Ribentropo nusikalstamam paktui paminėti. Tačiau ne mažesnis dėmesys buvo skiriamas ir vaidybiniams filmams. Ypatingo populiarumo susilaukė režisieriaus V. Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.). Jame – iškreipta Lietuvos partizaninio pasipriešinimo esmė, bet filmas meniškai įtaigus, todėl būtent tokią propagandinę klišę apie Lietuvos partizanus daugelis lietuvių priėmė kaip patogią, valdžios aprobuotą tiesą.

Atvira propaganda demonstruojama sovietmečio plakatuose. Dažniausiai piešinius lydėjo politiniai šūkiai, raginantys dirbti, šlovinti komunistų partiją ar smerkiantys sistemai žalingo gyvenimo būdo pavyzdžius. Kai kurie plakatai pacifistiniai, kiti – atvirai militaristiniai.

Propagandinių knygų viršeliai iliustruoja jų turinį: iškalbingas fašistinę svastiką užgožęs katalikiškas kryžius ar užuojautą ir pasipiktinimą keliantis „buržuazinių nacionalistų“ nušauto aktyvisto piešinys ir kt.

Parodoje eksponuojami atvirukai, įvairioms progoms skirti ženkliukai ir medaliai taip pat yra propagandiniai artefaktai. Jų poveikį sąmonei iliustruoja atvirukų siuntėjų rašyti sveikinimai: bent jau dalies Lietuvos gyventojų savomis tapo „Tarybinės armijos“, „Spalio revoliucijos“, „Gegužės 1-osios“, „Gegužės 9-osios“, „Kovo 8-osios“ šventės.

Tuometinė politinė sistema stengėsi apdovanoti jai lojalius, politinėms organizacijoms priklausančius, komunizmo statytojo pavyzdį rodančius asmenis. Tokiems „pirmūnams“ teikė ordinus, segė ženkliukus. Vieni gavėjai tokiomis dovanomis didžiavosi, kiti slėpė jas kišenėse ar stalčiuose.

Tiek vaizdinėmis priemonėmis ir lozungais pateikiama bolševikinė estetika, tiek ir visa propaganda didžiajai Lietuvos visuomenės daliai buvo svetima. Nepaisant to, ilgainiui daliai tautiečių apsimestinis paklusnumas okupantų reikalavimams virto savastimi, suteikė galimybę tapti „savu“, komunistinę ideologiją išpažįstančiu „tarybiniu žmogumi“. Nors pirmaisiais okupacijos metais į „tarybinę“ propagandą nežiūrėta rimtai, iš jos slapčia juokiamasi, tačiau ilgainiui daugėjo žmonių, kurie nesąmoningai ją perėmė. Net šiandien kai kas palankiai vertina tais laikais sukurtus propagandinius filmus, aukština nusikaltimus vykdžiusius komunistų vadus, švenčia sovietines šventes. To šia propaganda ir buvo siekiama.
Paroda „Sovietinė vizualinė propaganda Lietuvoje“ atkreipia dėmesį į tuos propagandinius triukus, leidžia pasijuokti iš jų, pastebėti ideologines klišes. Ideologinių klišių atpažinimas leidžia atsispirti tiek praeities, tiek šių dienų Rusijos ideologinei manipuliacijai Ukrainos karo kontekste.