Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje

Svetimas pasaulis – Pažiūrų transformacija

Nacistinės Vokietijos valdžios bandymai okupuotoje Lietuvoje įvykdyti karinę mobilizaciją, įsteigti SS legioną, baigėsi nesėkme. Okupantai kerštavo: panaikinę nepaklususią Vietinę rinktinę, suėmė ir įkalino Salaspilio koncentracijos stovykloje jos vadą generolą Povilą Plechavičių. Siekdamas įbauginti, gestapas Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalino 46 šviesuomenės atstovus. Tačiau lietuvių antinacinio pasipriešinimo veikla veikė tautos sąmonę, koordinavo tolesnės kovos kryptis. Kelis dešimtmečius gyvavusi Nepriklausomos Lietuvos patriotinio ugdymo politika, kad ir koks pražūtingas buvo 1940-ųjų birželį vykęs valdžios pakrikimas, davė savo vaisius. Nors Nepriklausomybės laikotarpis buvo per trumpas, tačiau inteligentijos gausėjimas, kultūros, ūkių augimas lėmė patriotiškai nusiteikusių, pasiryžusių ginti Tėvynę gyventojų savimonę.

Reokupacija

1944–1945 m. Vokietijos nacių okupaciją pakeitė Rusijos reokupacija. Lietuvos visuomenė sutiko okupantus priešiškai. Jie paskelbė Lietuvos vyrų mobilizaciją, kurios bene svarbiausias tikslas buvo „naikinti tautos žiedą – jaunimą ir jaunus vyrus karo gaisre, tuo sustabdant tolimesnę tautos plėtotę, atveriant gyvybinę erdvę kolonistams iš „broliškų respublikų“, pakirsti potencialaus pasipriešinimo šaknis apribojant žmonių išteklius ir pradėti Lietuvos integraciją į Sovietų imperiją.“¹ Patriotinių jausmų skatinami, vengdami mobilizacijos į Raudonąją armiją, Lietuvos vyrai tapo ginkluoto pasipriešinimo dalyviais arba slapstėsi. Istoriko V. Tininio teigimu, 1945 m. birželio 1 d. miškuose buvo apie 40 tūkst. ginkluotų partizanų ir besislapstančių vyrų². Marionetinės valdžios vadai A. Sniečkus ir M. Gedvilas SSRS diktatoriui J. Stalinui žadėjo Rusijos kariuomenei mobilizuoti 250 tūkst. šauktinių³. Jėgos struktūroms tepavyko mobilizuoti 108 378 Lietuvos vyrus⁴.

¹ K. Kasparas, Lietuvos karas, Kaunas, 1999, p. 163.
² V. Tininis, Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, Vilnius, 2014, p. 60.
³ K. Kasparas, Lietuvos karas, Kaunas, 1999, p.163.
⁴ V. Tininis, Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, Vilnius, 2014, p. 118.

Mobilizacijos pradžia

V. Tininio teigimu, lietuvių mobilizacija į Raudonąją armiją tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu buvo nesėkminga. Apie 80 tūkst. vyrų nepakluso okupantų įstatymams ir savo noru nestojo į kariuomenę, tuo parodydami neigiamą požiūrį į sovietų valdžią (46 tūkst. jų buvo suimti ir jėga išsiųsti į karinius dalinius, 30–34 tūkst. slapstėsi ir tik vėliau legalizavosi)¹. Prieš Rusiją kovojančių vyrų žūtis, gyventojų naikinimas, mobilizuotų rekrutų žūtis frontuose, kalėjimai, lageriai, tremtys, inteligentijos pabėgimas į Vakarus mažino sąmoningiausios, aktyviausios tautos dalies gretas. Sugaudyti į Rusijos kariuomenę vyrai susitaikė su savo dalia. Bendras likimas, kurį laiką egzistuojantys „lietuviški pulkai“ telkė juos, stiprino dvasią. 1950 m. susigriebta, kad kariniams komisariatams turi vadovauti lietuviai, tokia tvarka išliko iki 1990 m.² Amžininkų atsiminimuose dažnai minimos niūrios to meto kareivių nuotaikos, jos juntamos ir eksponuojamų nuotraukų dedikaciniuose įrašuose³.

¹ V. Tininis, Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, Vilnius, 2014, p. 136–137.
² Ten pat, p. 44.
³ Ten pat, p. 196–215.

„Vyriškumo kalvė“

Pasibaigus karams, svetima kariuomenė daliai šauktinių tapo vieta, kurioje tikėtasi jų gebėjimų, individualybių teigiamo vertinimo. Net kariuomenėje ujamas karys sau ir namiškiams, draugams galėjo sudaryti vyriškėjančio jaunuolio įvaizdį. Kareivinių propaganda kalė postulatą apie tariamą vyriškumo kalvę – sovietinę armiją. Mintys, kad ji yra svetima, okupavusi Tėvynę, vykdanti ar palaikanti tautos genocidą, Lietuvos aneksiją sauganti jėga, bėgant metams blėso. Plėtėsi šalia komunizmo stabų, propagandinių plakatų, komunistinių simbolių besifotografuojančių lietuvių ratas. Nuotraukose dažnėjo įrašų apie karinės prievolės prasmę. Gausėjo lietuvių, savo noru pasirinkusių ilgalaikę karo tarnybą, puskarininkių ar karininkų profesijas. Dalis kareivių, baigę tarnybas, namų užstalėse artimiesiems ir svečiams didžiuodamiesi pasakodavo apie savo kareiviavimo patirtį.

Laikui bėgant jaunuoliai iš sovietinės kariuomenės vis dažniau parsiveždavo ne tik nuolat į kalbą kaišiojamas rusiškas frazes, šiurkštaus elgesio modelius, bet ir neatsparumą sovietinei propagandai.

„Prašė neverkti“

Kitokią, nežmonišką, cinišką, tarnybą savo laiškuose aprašydavo nestatutinę prievartą patiriantys, tragiško likimo sulaukę rekrutai. Apie juos Vytautė Žilinskaitė knygoje „Prašė neverkti“ rašė: „ne vienas vaikinas grįžo cinkuotame karste ir dėl to, kad neatsižadėjo dorovinių ir religinių įsitikinimų, nepakluso žvėrių įstatymams, nepakėlė rankos smogti atgal, kad buvo ne komjaunuolis ar politinio kalinio vaikas.“¹ Pasitaikydavo atvejų, kai šauktiniai išdrįsdavo nepriimti tarptautinei teisei prieštaraujančių priesaikų. Tokia drąsa jie užsitraukdavo karininkų organizuotą terorą.

¹ V. Žilinskaitė, Prašė neverkti, Vilnius, 1991.

Santykiai

Keitėsi lietuvių kareivių tarpusavio santykiai. Lietuvių bičiulystę ardė siekis užimti ir išlaikyti „šiltesnę“ vietą, skirtingą laiką išbuvusių armijoje „teisių“ skirtumai, tarnybiniai paaukštinimai, apdovanojimai. Tautiečiai tolo vienas nuo kito. Pasitaikydavo atvejų, kai lietuviai tapdavo karininkų informatoriais, nepalankių sistemai laiškų vertėjais ar cenzoriais. Badmiriavimas, prastas maistas vertė kareivius vogti, karinių invazijų metu plėšti gyventojus. Plito alkoholizmas ir narkomanija. Lietuvos vyrai iš tarnybos į namus kartais atsiveždavo kitatautes žmonas. Taip Lietuvoje plito svetima kultūra, nutautėjimas. Afganistane „internacionalinės pagalbos“ žiaurumai lėmė kitokias kareivių sąmonės transformacijas. Mirties baimė, troškimas nežūti, išlikti drastiškai keitė ankstesnes rekrutų nuostatas. Karo veteranas, knygų apie Afganistano tragediją autorius Zigmas Stankus dokumentinėje kino apybraižoje „Afganų sindromas“ savo kariškos dalios nevadino būtinąja tarnyba, išgyventą tragediją vertino kaip beprasmį absurdą.

Mankurtizmas

Sąmonės transformacijas lėmė ne vien karinė propaganda. Nuo pat mažens vaikų darželiuose, mokyklose režimas skiepijo mankurtizmą – gyvenimą be tautinės savigarbos, istorinės atminties. Šeimose, kuriose tėvai sėkmingai kilo karjeros laiptais, kalbėti nebuitinio patriotizmo tema buvo nenaudinga, kitose tėvai ir seneliai, bijodami nemalonumų, vengė savo vaikams ir anūkams pasakoti apie skaudžią praeitį. Dalis jaunuolių stengdavosi išvengti karinės prievolės, bet tokias pastangas dažniausiai lemdavo ne moraliniai ar patriotiniai motyvai. Šaukiamojo amžiaus sulaukę vaikinai baiminosi patirti „diedovčiną“, prievartinę tarnybą laikė sunkiu ir beprasmiu jaunystės metų praradimu. Okupantų baudžiamieji įstatymai „tarnybos“ vengiantiems vyrams numatė ne vienerių metų laisvės atėmimo bausmes.

Atgimimas

1987 m. Lietuvoje prasidėjęs Atgimimas lėmė staigų prievartinės tarnybos SSRS kariuomenėje vertinimo lūžį. Jaunuoliai palikdavo Rusijos karinius dalinius, atsisakydavo paklusti karinių komisariatų karinės prievolės šaukimams. Masinių protestų metu buvę kareiviai, karų veteranai degino karinius bilietus, atsisakinėjo SSRS apdovanojimų. Vėl prasidėjo dezertyrų ir vengiančiųjų tarnybos Rusijos kariuomenėje gaudymas.

1991 m. liepos 29 d. Rusijos Federacija pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Baigėsi beveik 50 metų trukęs prievartinės tarnybos svetimoje kariuomenėje laikotarpis.