„Dažniausiai grįžusieji namo po vieno antro laiško mus pamiršdavo. Tiksliau, ne pamiršdavo, o nebenorėdavo prisiminti ir stengdavosi greičiau pamiršti prakeiktą tarnybą, nusiplauti nenuplaunamą dvasios ir kūno purvą. Prisigerti iki sąmonės netekimo, tarytum degtinė galėtų praskiesti visą suskretusį dvasios purvą, o ryte pakilus jausti skaudančią nuo pagirių galvą, tuštumą viduj ir pradėti tikėti, kad visa tai buvo tik slogus, košmariškas sapnas. Ir taip pilti diena iš dienos, kol alkoholio žeidžiamos smegenys, greta skausmo dėl praeities, įkiš dvejonę: gal viso to tikrai nebuvo. O rašyti laiškus – tai vėl ir vėl prieš savo valią grįžti atgal į baisią tikrovę, vėl dirginti karščiuojančias, kompromiso ieškančias smegenis.“