Tuskulėnų apylinkės - Gyvenimų istorijos

Gyvenimų istorijos

Turinys

PRAEITIN NUEINANČIOS
TUSKULĖNŲ APYLINKĖS

Virtuali paroda

Žirmūnai – sovietinės propagandos objektyvuose

Gyvenimų istorijos

Parodos sudarytojai:

Gintautas Terleckas,
Aleksandr Nesvat,
Elena Matulionienė,
Aistė Bajoriūnaitė,
Agnė Šniaukštaitė-Beinorienė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2023 m.

1930–1939 m.

Namas nr. 6 Trimitų gatvėje. Šiuo metu namo vietoje – asfaltas. Name gyveno Stepono Batoro universiteto profesorius skulptorius Boleslaw Balzukiewicz (1879–1935). Vilnius, XX a. 8–10 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas

Šalia namo tremtinys kunigas Antanas Dilys, 8-ajame dešimtmetyje nupirkęs namą iš Vilniaus katedros zakristijono. Pasakojama, kad čia jis radęs nedidelius Juzefo Pilsudskio biustus ir saugumo sumetimais juos užkasęs. Karo metais name buvo Armijos Krajovos 1-osios brigados vado leitenanto Czeslovo Grombczewskio kontaktinė vieta. (J. Surwilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007, p. 196)

„Berniukai“ iš Losiuvkos. Vilnius, XX a. 4 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas

Tokie jaunuoliai „tiko šokiams ir rožančiui, taurei ir mylimajai, vargams ir peštynėms, draugystei ir ištikimybei“ – taip apie juos dainavo Vilniaus kapela savo kūrinyje „Franekas iš Losiuvkos“. 1939 m. rudenį jie tapo Lenkijos armijos kariais, vėliau – Armijos Krajovos partizanais. Teigiama, kad didžioji dalis lenkų karių, Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavusių Montekasino (Italija) mūšyje sąjungininkų pusėje, buvo iš Lenkijai priklausiusių rytinių žemių. (J. Surwilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007, p. 197)

Tuskulėnų apylinkės. Vilnius, XX a. 4 deš. pr. Nuotraukos autorius Janas Bulhakas (Jan Bułhak) (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka)

„Amžininkas prisimena, kaip prieš karą, būdamas Kalvarijų gatvės batsiuvio mokinys, sekmadieniais bėgdavo į Losiuvkos pakraščius, kur stovėjo užeiga. Valstiečiai, grįždami iš turgaus, dažnai joje apsistodavo. Nukinkę žirgus nuo vežimų, pasibalnoję kuo tik galėdami, publikai šėlstant, pasileisdavo rengiamų jojimo varžybų vieškeliu. Nugalėtojui buvo įteikiamas monopolinės degtinės butelis ir obwarzankos virtinė.“¹
¹ J. Surwilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007 p. 168.

Reta Lenkijos okupuoto Vilniaus gyvenimo akimirka. Vilnius, XX a. 4 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas

Karinio sporto klubo „Smigly“ (liet. „Lankstus“) futbolininkai su tamsiaodžiu žaidėju neišlikusiame „Smigly“ stadione Šiaurės miestelyje (Polnocne miasteczko). Stadionas atidarytas 1934 m. 1-ojo ir 5-ojo pėstininkų legionų pulko kareivinėse. Aikštės atidarymo ceremoniją pradėjo maršalo Juzefo Pilsudskio duktė Vanda, nes jos tėvas susirgo. (J. Surwilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007 p. 192)

Francišekas Valickis su mama Felicija Valicki ant suoliuko šalia Baltojo dvarelio. Vilnius, XX a. 4 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (F. Valickio asmeninis archyvas)

1928 m. sunykusį medžioklės namelį kartu su sklypu nusipirko inžinierius geodezininkas F. Valickis. Jis grąžino pastatui ankstesnes formas, įkūrė vasarnamį. 1944 m. sugrįžus Raudonajai armijai F. Valickis su žmona NKVD buvo suimti, tačiau per stebuklą 1945 m. paleisti, vėliau repatrijavo į Lenkiją. Pokario metais F. Valickio vila buvo naudojama kaip NKVD (MVD) ministrų vasarnamis.

1940–1945 m.

Šnipiškių gyventoja su laimikiu – Kalvarijų gatvės rajone už maisto korteles visai šeimai gauta juoda „forminė“ duona. Vilnius, XX a. 5 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (J. Surwilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007, p. 194)

Tuskulėnų dvaro ūkinio pastato vaizdas (pastatas neišliko). Pirmajame plane veda karves, iš kairės: Lucyna Antonovič-Bauer (Lucyna Antonowicz-Bauer), Janas Antonovič (Jan Antonowicz), Teresa Antonovič (Teresa Antonowicz). Vilnius, 1942–1943 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (L. Antonovič-Bauer asmeninis archyvas)

Po karo prie Neries dar galima buvo matyti besiganančias ožkas. 1958 m. SSRS bolševikai nusprendė kurti komunizmą ir 1965 m. pralenkti JAV žemės ūkio srityje. 1959 m. Vilniaus gyventojams uždrausta laikyti karves, ožkas ir kitus naminius gyvulius, statyti tvartus, ūkinius pastatus, kiek vėliau – statyti mažus namus.

Tuskulėnų dvaro rūmai. Pirma iš kairės stovi Teresa Antonovič, antras – Vincentas Antonovič, trečia – Lucyna Antonovič-Bauer. Vilnius, 1943. Nuotraukos autorius nenustatytas (L. Antonovič-Bauer asmeninis archyvas)

Nacių okupacijos metais (1942–1944) Antonovičiai, rizikuodami savo gyvybe, Tuskulėnų dvaro rūmuose slėpė žydų Kurganų šeimą, žydaitę Bronislavą Malberg-Plasecką. Po karo Antonovičių šeima apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Losiuvkos vyrai. Armijos Krajovos 1-osios „Jurandos“ brigados kareiviai, Kriaučiūnų mūšio (1944 m. liepos 13 d.) dalyviai. Vilnius, 1944. Nuotraukos autorius nenustatytas (J. Surwilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007, p. 146)

Evakuacijos lapas. 1945 m.

1945 m. vasario 16 d., per pirmąją repatriaciją šeimai, gyvenančiai Tuskulėnų apylinkėse, išduotas Evakuacinis lapas. Šiuo dokumentu, pasirašytu Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto vyriausiojo įgaliotinio, „leidžiama“ evakuotis į Lodzės miestą, su savimi vežtis 500 cnt maisto produktų, 1500 cnt namų apyvokos daiktų¹. Per pirmąją repatriaciją (1944–1947 m.) Vilnių paliko apie 90 tūkst. gyventojų (1,9 tūkst. – žydų tautybės, kiti – lenkų), per antrąją repatriaciją (1956–1959 m.) – 12,5 tūkst. Tokią gyventojų netektį kompensavo atvykėliai. Vilniaus gyventojų skaičius didėjo².
¹ J. Surwilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007, p. 69.
² D. Pocevičius, Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis, Vilnius, 2018, p. 41–42.

1946–1969 m.

Tuskulėnų dvaro rūmai. Vilnius, 1953 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Valentino Juraičio? asmeninis archyvas)

1949 m. NKVD perdavė dvarą karinei DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) organizacijai. Čia veikė Vilniaus automobilių mokyklos vairuotojų kursai. Vykstant rinkimams į okupacinės valdžios struktūras rūmai tapdavo agitacijos ir balsavimo punktu. Sovietinė politinė akcija virsdavo savotiška atrakcija. Rūmuose veikė bufetas, kuriame Losiuvkos gyventojai galėjo pigiai „išlenkti“ degtinės burnelę, vaikams nupirkti ledų. Tuo metu dvaro salėje buvo demonstruojami „Čiapajevas“, „Marytė“ ir kiti „tarybinio kino meno „šedevrai“. Iki pat 1991 m. rugpjūčio dvaro teritorija buvo prižiūrima KGB.

Vilniaus 10-os vidurinės mokyklos antrokai su mokytojais prie paradinių durų Žirmūnuose. Vilnius, 1954 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

Vilniaus 10-os vidurinės mokyklos mokiniai su mokytojais. Vilnius, XX a. 6 deš. vidurys. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

Vilniaus 10-os vidurinės mokyklos ketvirtokai su mokytojais mokyklos kieme Žirmūnuose. Vilnius, 1956 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

Vestuvės Žirmūnuose. Vilnius, 1956 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

Spindulio gatvės (šios gatvės neliko) namo nr. 6 gyventojas Anatolijus groja akordeonu. Vilnius, XX a. 7 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

Jaunuolis prie Neries. Tolumoje matyti Žirmūnų mokyklos pastatai. Vilnius, XX a. 7 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

Spindulio (ul. Promien) gatvės (šios gatvės neliko) namo nr. 6 gyventojai. Vilnius, XX a. 7–8 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

Šiame name prieš karą ir iki 1944 m. vasaros su šeima gyveno Armijos Krajovos pirmosios brigados vadas Mauricijus Palenko-Struga. 1944 m. liepos 13 d. jis kartu su žmona žuvo Kraučiūnų mūšyje prieš vokiečius. Palaidotas Piromonto (Šv. arkangelo Rapolo, Basųjų karmelitų) kapinėse, visiškai sunaikintose Stalino laikais. Kairėje stovi vėlesnis šio namo dalies gyventojas, Fedia (taip jį vadino vaikai), buvęs Raudonosios armijos karys, patekęs į vokiečių nelaisvę. Stalino valdžia neleido jam grįžti gyventi į Leningradą, bet paskyrė butą šiame name.

Tuskulėnų apylinkės žiemą. Vilnius, 1966 m. Nuotraukos autorius nenustatytas

1966 m. žiemą Tuskulėnų apylinkės gyventojai bando persodinti savo vaismedžius į saugesnę vietą, nes valdžios nutarimu jų namai griaunami naujų daugiabučių statyboms. Pasakojama, kad ši šeima vietoj nugriauto namo gavo 54 kv. m. butą blokiniame name. (J. Survilo, To wszystko bylo jest w Wilnie, Vilnius, 2007 p. 201)

Vestuvės Spindulio gatvės (jos neliko) namo nr. 6 kieme. Trečias iš kairės stovi šio namo vieno buto šeimininkas Aleksejus Tatjaninas. Vilnius, XX a. 7 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Anatolijaus Keraičio asmeninis archyvas)

1947 m. A. Tatjaninas, karo metais buvęs rusų kareivis, siūlė savo žmonos Bronės broliui Stasiui Keraičiui-Varnui, Algimanto apygardos Kuprio būrio vadui, nusipirkti dokumentus, su kuriais jis galėtų dirbti ir gyventi Vilniuje. Partizanas atsisakė šio pasiūlymo. Vėliau Aleksejus, rizikuodamas šeimos – trijų mažų vaikų – likimu, draugo ruso vairuojamu sunkvežimiu kartu su žmona į Vilnių atvežė skersti Laukagalių dvare (netoli Anykščių) laikytas konfiskuotas ištremtųjų karves. Jas, sargams matant, į sunkvežimį sukėlė partizanai. Tik tada supratęs kas vyksta, vairuotojas išsigandęs: „Dabar mus valdžia sušaudys.“ Bet Aleksejaus ir jo žmonos neišdavė, dalį pinigų už parduotą karvių mėsą pasiėmė, o likę pinigai buvo perduoti partizanams. Kurį laiką prieš paskerdžiama viena karvė buvo ganoma prie Neries netoli Tuskulėnų dvaro. Bronislava ir Aleksejus Tatjaninai 2002 m. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu buvo apdovanoti Gedimino ordinais.

1969–1979 m.

Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmų (architektas Algimantas Mačiulis) statyba Žirmūnuose. Vilnius, XX a. 8 deš. pabaiga. Nuotraukos autorius nenustatytas (Viktorijos Tankevič asmeninis archyvas)

Darbai vyko 1972–1984 m. Tuskulėnų apylinkėse šalia Baltojo dvarelio. KGB prižiūrėjo, kad tiesiamos požeminės komunikacijos, kabeliai nepriartėtų prie draudžiamų ribų, nebūtų aptiktos kapaduobės.

Gariūnų turgavietės pirmtakė – Žirmūnų turgavietė dabartinių Kareivių ir Kalvarijų gatvių rajone. Vilnius, 1970 m. Nuotraukos autorius Rimantas Dichavičius (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)

Gariūnų turgavietės pirmtakė – Žirmūnų turgavietė dabartinių Kareivių ir Kalvarijų gatvių rajone. Vilnius, 1970 m. Nuotraukos autorius Rimantas Dichavičius (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)

Vairuotojai-instruktoriai prie Tuskulėnų dvaro. Vilnius, 8 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas

Tuo metu Tuskulėnų dvare šeimininkaujanti DOSAAF (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) buvo įkūrusi vairuotojų rengimo mokyklą. Vairuotojo-instruktoriaus profesija buvo prestižinė. Tais laikais dažnai netoli esančių Valakampių miškų provėžose galima buvo sutikti „pasiklydusį“ instruktoriaus vadovaujamos mokinės vairuojamą „УЧЕБНАЯ“ (lietuviškai „MOKOMASIS“) automobilį.
Nuoroda.

1979–2003 m.

Tuskulėnų Šv. Teresės koplytėlė iki restauravimo. Vilnius, 1996 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Projektavimo ir restauravimo institutas)

1930–1931 m. šalia Baltojo dvarelio Francišekas Valickis savo tėvų atminimui pastatė Šv. Teresės koplytėlę. Statybų konsultantas ir koplytėlės interjero autorius buvo garsus Vilniaus skulptorius Petras Hermanovičius (1881–1939). Koplytėlės viduje virš altoriaus buvo įkomponuotas dailininko Marijono Kulešo (1878–1943) šv. Teresės paveikslas. Darnių proporcijų nedidelė koplytėlė yra unikalus prieškario statinys iš monolitinio gelžbetonio su puošybos elementais. Ant keraminėmis čerpėmis dengto koplytėlės stogo buvo pastatyta nedidelė varpinė su paauksuotu tuščiaviduriu lakštinės skardos kryžiumi. 1931 m. rugsėjo 17 d., gavus Vilniaus arkivyskupo metropolito leidimą, koplytėlė buvo pašventinta ir iškilmingai atidaryta. Savaitgaliais čia į pamaldas susirinkdavo netoliese gyvenantys katalikai. Šalia koplytėlės, priklausiusios Šv. Rapolo bažnyčiai, buvo įrengta poilsio aikštelė ir suoliukas, o prie pagrindinių koplytėlės durų buvo pastatyti du akmenys su senųjų runų ženklais.

Pietinis Tuskulėnų dvaro oficinos fasadas prieš restauravimą. Vilnius, apie 1994 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos literatūros ir meno archyvas)

Oficina pradėta statyti kartu su rūmais – XIX a. pirmoje pusėje, rekonstruota ir praplėsta XIX a. pab. Mūrinė oficinos dalis, skirta dvaro tarnams, suprojektuota Karolio Podčašinskio. Vėliau statyta medinė dalis buvo ratinė ar arklidės. Apleistas ir suniokotas pastatas restauruotas Lietuvai atgavus Nepriklausomybę (2005–2008 m.)

Grupinių kapų tyrimai buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Vilnius, 1994 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“)

1994–2003 m. archeologai 45 kapaduobėse rado 724 NKGB (MGB) Vidaus kalėjime čekistų nužudytas (kankintas, užmuštas, nudurtas, nušautas) aukas. Manoma, kad dvarvietėje komunistų budeliai užkasė apie 1000 nužudytųjų. Per visą okupacijos laikotarpį, net M. Gorbačiovo perestrojkos metu iki pat SSRS žlugimo (1991 m.), šios barbarystės buvo slepiamos nuo visuomenės. Užkasamas aukas bandyta sunaikinti kalkėmis, kitais chemikalais, traiškyti fiziniu būdu, užversti statybiniu laužu, užsodinti medžiais.

Grupinių kapų tyrimai buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Vilnius, 1994 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“)

Tuskulėnų dvaro rūmai pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais. Vilnius, 1996 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Projektavimo ir restauravimo institutas)

1825 m. rūmus pasistatė Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas pagal vėlyvojo klasicizmo architekto Karolio Podčašinskio projektą. Vėlesnis dvaro šeimininkas gydytojas ir mecenatas Julijanas Titijus pavertė rūmus kultūros centru, kuriame rinkdavosi žymios bohemiško pasaulio asmenybės: kompozitorius Stanislovas Moniuška, rašytojas Ignacijus Kraševskis ir kt. Dvare vyko koncertai. Savininkai didžiavosi turtinga paveikslų kolekcija. Manoma, kad rūmuose lankėsi ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka. J. Titijus leido literatūros almanachą „Athenaeum“, tęsiantį carinės valdžios uždaryto Vilniaus universiteto švietėjiškas tradicijas. Tuskulėnų dvaro šeimininkų kaitos epochą baigė Lietuvą okupavę sovietai. 1940 m. rūmai buvo nacionalizuoti. Trumpam komunistus pakeitusi Vokietijos nacistinė valdžia leido Tuskulėnus įsigyti pasiturinčių vilniečių Antonovičių šeimai, kurie, rizikuodami savo gyvybe, slėpė žydus. 1944 m. sugrįžę Maskvos komunistai dvarą perdavė NKVD žinyboms. Tuskulėnai tapo kruvinų raudonųjų generolų poilsiaviete. 1944–1947 m. akylai saugomoje Tuskulėnų dvaro teritorijoje, apjuostoje mūrine ir medine tvora, enkavėdistai slapta užkasė NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje (Aukų g. 2A) nužudytus 767 žmones. Nors 1949 m. dvaro pastatai atiteko karinei DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) organizacijai, iki pat 1991 m. rugpjūčio Maskvos pučo dvaro teritorija buvo KGB prižiūrima. Sovietų apleistus ir suniokotus dvaro pastatus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valdžia 2005–2009 m. restauravo ir įkūrė Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą.

Gyvenimų istorijos

PRAEITIN NUEINANČIOS
TUSKULĖNŲ APYLINKĖS

Pradžia

Įvadas

Tolstantys medinukai

Žirmūnai – sovietinės propagandos objektyvuose