Švęsdami Lietuvos sostinės Vilniaus paminėjimo 700 metų jubiliejų, prisimename Tuskulėnų dvaro apylinkių praeitį
Tarsi Neries vandenys laiko upė nusineša į užmarštį ištisas epochas. Civilizacija ateinančioms kartoms dažnai palieka tik menkus istorijos pėdsakus. Fotografija suteikia stebuklingą galimybę sustabdyti laiką. Tokiomis praeities akimirkomis su lankytojais ir dalijasi ši paroda.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tuskulėnai buvo prikelti naujam gyvenimui, kad liudytų ateinančioms kartoms svarbius ir tragiškus šios vietos įvykius. Valstybės rūpesčiu restauruoti Tuskulėnų dvaro pastatai. 2002 m. įkurtas komunistų vykdytą genocidą liudijantis Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas perteikia ir ankstesnę, XIX–XX a., dvasią, tačiau už Tuskulėnų parko ribų pasaulis visiškai pasikeitęs. Tuskulėnų dvaro apylinkės – Žirmūnų teritorija, Šnipiškių rajonas – neatpažįstamai pasikeitė, ypač stipriai XX a. antroje pusėje.
Per pastaruosius trisdešimt metų pastatyti Šilo ir Karaliaus Mindaugo tiltai, savo vietą rado skulptūros, paminklai, parengtas Žirmūnų parko projektas. Tačiau ne viskuo, kas pakeista ar keičiama, galima džiaugtis. Ar reikėjo negrįžtamai tiek nugriauti, sunaikinti, chaotiškai užstatyti? Ypač ant dešiniojo Neries kranto tarp Žirmūnų ir Žaliojo tiltų statyta skubant, vaikantis trumpalaikio pelno, nesiekiant gamtos ir architektūros tarpusavio sąveikos. Galima sakyti, kad XXI amžiaus pradžioje vis dar tęsėsi iš komunistinės epochos paveldėta naikinimo tradicija.
Senieji Losiuvkos (taip buvo vadinama dabartinė Žirmūnų dalis) ir gretimų rajonų gyventojai lygina buvusį gyvenimą su dingusia Atlantida. Neliko sodų ir medžių apsuptų vilų ir sodybų. Sunaikintos sakralinės vietos: Ukmergės gatvės (dabar Šnipiškių g.) Didžioji sinagoga, Didieji žydų maldos namai, prie Žaliojo tilto stovėjusi koplytėlė su stebuklais garsėjusia kryžių nešančio Kristaus statula, Piromonto ir Senosios žydų kapinės, susprogdintos Kalvarijų koplyčios. Nugriauti Ukmergės gatvėje Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios klebonijos namai ir daug kitų pastatų. Ištuštėjusiose vietose statomi Sovietų Sąjungos karinę pramonę aptarnaujantys fabrikai ir chruščiovkėmis pavadinti brutalūs betoninių plokščių, pigių plytų daugiabučiai: taip XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo sprendžiama industrializacijos ir ją lydinčios imigracijos sprogimo išprovokuota gyvenamojo ploto trūkumo problema. 1959 m. butų neturėjo 55 tūkst. vilniečių1. SSRS komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas nupirko namų plokščių gamybos patentą iš prancūzų. Tuo metu Vakaruose tokie daugiabučių kvartalai susilaukė aistringos kritikos. Austrų architektas Friedensreichas Hundertwasseris tokius būstus Europoje pavadino „vergų namais“2. Lietuvoje už centrinės Žirmūnų dalies projektą ir jo įgyvendinimą autoriai 1968 m. apdovanoti SSRS valstybine premija.
Keitėsi Tuskulėnų apylinkių infrastruktūra. Neliko dalies gatvių, ištisų vietovių senieji pavadinimai keičiami svetimais – Lietuvą okupavusių SSRS generolų, partijos veikėjų vardais. Jie rėžė gyventojų ausį, darkė kultūrinį identitetą. Žirmūnų teritorijoje esančios Abiejų Tautų Respublikos ir carinės Rusijos bei Lenkijos okupacijų laikais Karo lauku vadintos kareivinės kažkodėl išlaikė Šiaurės miestelio vardą, kurį gavo, kai ten buvo įkurtos iki pat Kareivių gatvės nusitęsusios sovietų karinės bazės. Net 1962 m., prasidėjus Žirmūnų rajono statybai, propagandinė spauda šias vietas vadino Kareiviškėmis. Šiaurės miestelio pavadinimas niekaip nedera su toje vietoje esančių už Lietuvos nepriklausomybę kovojusių ir žuvusių Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Kazio Ladygos, Vlado Nagevičiaus (Nagio), Jurgio Kubiliaus gatvių vardais.
XX a. istoriniai įvykai drastiškai pakeitė Vilniaus miestiečių kultūrą, socialinę ir tautinę struktūrą. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Vilnius ne savo valia tapo Lenkijos provincijos miestu. Losiuvkos, Šnipiškių, Verkių apylinkėse įsikūrę lenkai, žydai, baltarusiai, totoriai, ukrainiečiai, lietuviai gyveno savus gyvenimus: džiaugėsi, mokėsi, dirbo, kūrė, mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus, turėjo rūpesčių, vargų, išgyveno netektis. Antrasis pasaulinis karas laužė jų likimus. Vokietijos naciai, vykdydami Holokaustą, sunaikino didžiąją dalį žydų bendruomenės, po karo SSRS tęsė kitų tautų genocidą. Daug šių vietų vyrų žuvo Rusijos, Europos frontuose, Armijos Krajovos pasipriešinimo kovose. Ne vienas Tuskulėnų apylinkių namas tapo antinacinio, antisovietinio pasipriešinimo vietos štabu, pogrindininkų rinkimosi vietomis. 1944 m. liepą operacijos „Aušros vartai“ metu lenkų ir iš pietinių Tuskulėnų apylinkių kilę partizanai puolė mieste įsitvirtinusius vokiečių kariuomenės dalinius. Sugrįžus Raudonajai armijai, prasidėjo miesto kolonizavimas, rusifikacija. Juos lydėjo teroras, plėšimai, badas. Okupacinė valdžia vykdė dalies vilniečių repatriaciją. 1944–1947 m. oficialiai iš sostinės iškeldinta 89,6 tūkst. žmonių (1,9 tūkst. žydų, likusieji – lenkai)3.
Ištuštėjusiame Vilniuje apsigyveno sovietinės armijos karininkų, kareivių, komunistinės propagandos „aparatčikų“, valdininkų, geresnio gyvenimo ieškančių atvykėlių šeimos. 1945–1946 m. į miestą atsikėlė daugiau kaip 100 tūkst. naujų gyventojų4. Stalino laikais lietuviams įsikurti Vilniuje buvo labai sunku. Iš kitų Lietuvos vietų į sostinę kėlėsi tik studijuoti atvykęs jaunimas. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo galiojo visų piliečių registracija, be kurios gauti darbo buvo neįmanoma, o be jo – prisiregistruoti. N. Chruščiovo „atlydžio“ metu, prasidėjus stambiaplokščių kvartalų statyboms, sostinėje įvyko dar vienas demografinis sprogimas. Naujoji Žirmūnų architektūra visiškai pakeitė Tuskulėnų apylinkių kraštovaizdį, jo dvasią. Griaunamų sodybų šeimininkai nenoriai kėlėsi į betoninius „urvus“. Kai kuriems vilniškiams tokios „naujovės“ baigėsi tragiškai. Standartiniuose butuose tirpo žmogiškasis orumas, savastis. Vidinė laisvė virto egoistiniu uždarumu, brukamo socialistinio kolektyvizmo simuliacija. Architektūros istorikės Marijos Drėmaitės nuomone, šalia kitų tikslų daugiabučiai turėjo savitą paskirtį – kontroliuoti visuomenę, stumdyti darbo jėgą. Estų architektūros tyrinėtoja Triin Ojari daugiabučius vadina „išskirtine sovietinės propagandos mašina“. Kiti tyrinėtojai primena nuo Vakarų skiriančią Berlyno sieną. Betonas – ilgaamžė medžiaga, jo konstrukcijos simbolizuoja jėgą, laikančią darbo klasę drauge5. Senųjų Žirmūnų gyventojų gretos tirpo tarp į daugiabučius iš SSRS imperijos atsikėlusių kolonistų šeimų. Dauguma atvykėlių buvo „patikimumo“ okupacinei sistemai rėčių perkošti, kad galėtų dirbti netoliese veikiančiose karinėse gamyklose. Valdžia uoliai saugojo pokariu vykdytų savo nusikaltimų paslaptį, todėl Tuskulėnų dvaro apylinkėse stengėsi apgyvendinti „savus“ žmones.
Švelnėjant okupaciniam režimui, nepaisant vykdomo gyventojų sumaišymo (9-ojo dešimtmečio viduryje Vilniuje gyveno 92 tautybių žmonės), miestas lietuvėjo. 1989 m. lietuvių čia gyveno 50,5 proc.6
Parodoje eksponuojamos fotografijos, fragmentiškai įamžinusios išnykusių, nykstančių, besikeičiančių Tuskulėnų apylinkių vaizdus. Nuotraukos priklauso valstybinių institucijų ir privačių kolekcijų archyvams. Dauguma jų – anksčiau plačiai neviešintos. Kitos, parodos rengėjų nuomone, yra vertos pakartotinės sklaidos. Dalis nuotraukų plačiau aprašytos: lankytojui primenami vietovių istoriniai faktai, aplinkybės.
Parodos potemė „Sovietinės propagandos objektyvuose“ pateikia žiūrovams Lietuvos centriniam valstybės archyvui priklausančius oficialiuose komunistiniuose leidiniuose dirbusių fotožurnalistų darbus. Žirmūnų atsiradimo, jų gyvenimo ideologizuoti patetiški vaizdai vieniems vyresnio amžiaus lankytojams kels šypsenas, kitiems – nostalgiją ar liūdesį. Dauguma nuotraukų savo meniniu įtaigumu tarsi provokuoja žiūrovą pajusti seniai gyvenusių žmonių istorijas.
Fotomenininkas Andrius Surgailis mielai sutiko pasidalinti savo fotografijų skaitmeninėmis kopijomis. 2006 m. nedideliu tiražu išleistame albume „Medinis Vilnius“ greta kitų Vilniuje nykstančios medinės architektūros nuotraukų įamžinti Žirmūnų, Šnipiškių, Verkių vilų, sodybų, buvusių krautuvėlių, dirbtuvėlių vaizdai. Deja, dalies fotografuotų unikalių medinukų su savitomis baltiškų, slaviškų formų detalėmis, žaviu medžio raižybos dekoru neliko. Naujosios statybos juos kartu su kiemų medžiais ir kita augmenija negailestingai sunaikino.
Kitose parodoje esančiose nuotraukose atspindimos Tuskulėnų dvaro istorijos akimirkos, išnykęs kraštovaizdžio grožis. Dalies nuotraukų autorius – žymusis fotografas Janas Bulhakas. Puslapio „Gyvenimų istorijos“ nuotraukose fiksuojami sovietmečiu suniokoti Tuskulėnų dvaro pastatai, 1944–1947 m. bolševikų vykdytų nusikaltimų pėdsakai, kiti įvykiai.
Parodoje eksponuojamose žurnalisto Jerzy Survilos knygos „To wszystko bylo jest w Wilnie“ nuotraukų kopijose užfiksuoti įdomūs prieškario ir vėlesnio laiko lenkų bendruomenės gyvenimo fragmentai. Žymus menininkas Rimantas Dichavičius keliomis savo fotografijomis perteikia Kareivių ir Kalvarijų gatvių rajone XX a. 7–8 dešimtmečiais buvusios Žirmūnų turgavietės spalvines nuotaikas. Anatolijaus Keraičio asmeninio archyvo nuotraukos primena XX a. 6–7 dešimtmečio Žirmūnų gyventojų buitį ir nuotaikas.
Parodos rengėjai tikisi, kad ši ekspozicija sudomins žiūrovus, praplės supratimą, kad ir gyvenamųjų apylinkių praeitis yra ne tik sostinės Vilniaus, bet visos Tėvynės istorijos dalis.
Aleksandras Losevas. Vilnius, apie 1864 m. J. Levickio ateljė (Lietuvos valstybės istorijos archyvas)
Prieš Žirmūnų rajono statybas Tuskulėnų apylinkės vadintos Losiuvka. Gyventojai šią vietovę pavadino dvarininko, žandarų korpuso pulkininko, vėliau tapusio generolu, Aleksandro Losevo (1919–1885) vardu. A. Losevas aktyviai malšino 1863–1864 m. sukilimą, ilgą laiką buvo Michailo Muravjovo-Koriko dešinioji ranka, tardymo komisijos narys. 1866 m. šalia Tuskulėnų dvaro jis įsigijo žemės ir pradėjo statyti medžioklės namelį (vėliau tapusį Baltuoju dvareliu).
Antakalnis ir Viešpaties Jėzaus bažnyčia nuo Tuskulėnų. Vilnius, 1873 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos nacionalinis muziejus)
Kelias į Tuskulėnus, kitoje Neries pusėje – Antakalnis. Vilnius, 1873 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos nacionalinis muziejus)
1 D. Pocevičius, Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis, Vilnius, 2018, p. 636.
2 Ten pat, p. 633.
3 Ten pat, p. 41.
4 Ten pat, p. 45.
5 J. Garlaitė, Ankstyvojo socialistinio modernizmo daugiabučių namų architektūra Lietuvoje: įpaveldinimo galimybės, Kaunas, 2013, p. 14–16.
6 D. Pocevičius, Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis, Vilnius, 2018, p. 45–46.