Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje
Svetimas pasaulis – „Vyriškumo mokykla“
Laiškai
„Nenoriu laikyti Jūsų nežinioje: šitas laiškas rašomas Kzyl Ordos bataliono hauptvachtos kampe. Su manimi vienoje kameroje sėdi šeši likimo draugai – „kariniai nusikaltėliai“. Nežinau, kaip šis laiškas Jus pasieks, nei kaip toliau klostysis tarnybos reikalai. Sunkią, bet ramią „karinio statybininko“ buitį pertraukė netikėtas sukrėtimas: VII.31 į kuopą atvažiavo bataliono vadas papulkininkis Akmatalijevas daryti apžiūros. Ištikrinęs trūkumus ir teigiamybes, pasikvietė mane pokalbiui akis į akį. Baisiai nustebo, kad TSRS dar yra tikinčiųjų, pasipiktino, kad jo batalione tarnauja toks „banditas“ ir „fašistas“ be priesaikos. Pasižadėjęs sušaudyti tėvą, motiną, giminę už tokį mano auklėjimą, perduoti teismui Lazdijų karo komisarą, kad laiku nedemaskavo, patikrinti patį Griškevičių, ar slaptai nepadeda „fašistam“, įsisodino mane į savo mašiną ir nuvežė į Kzyl Ordos bataliono štabą. Įsitikinau, kokie žemi, tamsūs, nekultūringi gali būti aukštus postus užimantys asmenys… Įmetė į kamerą vienutę – mano džiaugsmui, nes galėjau ramiai melstis. Juk sekmadienis, VIII.1, ir džiaugsmingai jungiau savo aukelę su Auka To, kuris kasdien sudabartina Kalvarijos Auką ant tūkstančių altorių… Jis priima už Jus bei Tautą ir manąją maldą, kylančią nuo šilto savito altoriuko: kamera – du žingsniai skersai išilgai, cementinės grindys, laikraščių guolis pasieny, palubėj grotuota skylė… <…> Nereikia baimintis, nes jie prieš mus silpni, Kristus seniai nugalėjo pasaulį… <…> Kaip ryškiai atsiskleidžia jų silpnumas, kai antpečiais ir sagomis spindintys suaugę žmonės, karininkai, ratu apstoję mažutę dulkelę iš Lietuvos, bejėgiškai tyčiojasi, renka vieną už kitą piktesnį žodį, grasinimą, įžeidimą tėvų, Tėvynės adresu. Kaip arti tokiais atvejais prieina Kristus, stovintis prieš minią ant Piloto pakylos… Tėveliai, argi gali būti nelaimingas krikščionis, gavęs išgyventi šį Evangelijos Kryžiaus kelio momentą?! Tikrai Jūs laikykite frontą! Su Dievu! Sūnus.“
GJK!
Brangūs Tėveliai! Brangūs Lietuviai!
Iki paskutinio momento meldžiausi ir neapsisprendžiau, kaip pasielgti tuo ramybės neduodančiu priesaikos klausimu. 1982.V.25 Janykurgane mūsų grupė turėjo tai atlikti, man reikėjo antram. Mačiau, kaip prieš mane stovėjęs jaunuolis paėmėm automatą, perskaitė iš knygos priesaiką, pasirašė po ja – ir vis dar nežinojau, ką darysiu, tik kentėjau, kaip niekad gyvenime, ir kartojau širdy: „Marija, Marija, duok pasielgti, kaip Dievas nori…“ Jau mano eilė, paėmiau automatą, atsistojau tarp rikiuotės ir priesaiką priiminėjančio kapitono ir, – supraskit mane, atleiskit už nežinią, kuri Jus kamuos, perskaičius šias eilutes, – pasakiau rusų kalba: „Aš, Lietuvos pilietis Grigas Robertas, pareiškiu, kad atsisakau priimti priesaiką, kaip prieštaraujančią mano religiniams ir patriotiniams įsitikinimams“. Išplūdo visi, išdėjo į šuns dienas visa giminę, nuvežė į Čimkentą, kur „auklėjo“ brigados valdžia; ten parašiau tokį pareiškimą. [Čia pridėjau po antpečiu saugomą kopiją.] Pasodino parai į areštinę su nusikaltėliais, kurie irgi bandė mane „auklėti tarybiškai“, o šiandien atvežė į Badamą, iš kur su nauja uzbekų partija žada vežti į darbo batalioną Džizake. Toliau – tebūnie Dievo valia.
Melskitės už mane –
Robertas
1982.V.28
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
Zigmo Stankaus, Afganistano karo rekruto, prisiminimų ištrauka apie smurtą jaunų kareivių atžvilgiu.
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
Zigmo Stankaus, Afganistano karo rekruto, prisiminimų ištrauka apie karo žiaurumus.
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
Zigmo Stankaus, Afganistano karo rekruto, prisiminimų ištrauka apie smurtą jaunų kareivių atžvilgiu.
„Jauniems dienos per ilgos, naktys per trumpos. Visa jų diena įtempta, besistengiant suktis: nepavargti, gudrauti, meluoti. Jauną galima mušti ir reikia mušti, nes gyvuoja taisyklė: kareivis viską pradeda suprasti tik mušamas. Mušama per kepenis, dvylikapirštę žarną, inkstus, į stuburą tarp menčių. Per snukį mušti neverta – gali tekti aiškintis dėl mėlynių ar išmuštų dantų.
Žmogus turi šimtus skaudžių taškų, ir juos armijoj įsimeni.
Viršutinė munduro saga jaunam visada įlenkiama. Jei ji išgaubta, normalios formos, tuoj gauni stiprų smūgį kumščiu, nuo kurio raibsta akyse, nes saga lenda į krūtinę, o stovėti reikia ramiai. Galima ir nemušti. Galima liepti daužyti galvą, pavyzdžiui, į lovos galą, automatą ar dar ką nors.
Arba iki visiško išprotėjimo atidavinėti pagarbą, pavyzdžiui, elektros jungikliui. Prižygiuoji ir atidavęs pagarbą, klausi:
– Draugas jungikli, leiskite jus išjungti, – ir išjungi. – Leiskite eiti? – atiduodamas pagarbą apsisuki, eini kelis žingsnius, pagal statutą apsisuki vėl ir priėjęs klausi, ar galima įjungti, vėl eini, vėl įjungti, vėl išjungi…
Tariamuoju viršininku gali būti kad ir plyta, tik ją prašai leisti perkelti.“
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
Zigmo Stankaus, Afganistano karo rekruto, prisiminimų ištrauka apie muštrą ir absurdiškas tradicijas.
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
„Ant akmenų ir žemės matėsi kraujo taškai ir mes kaip skalikai nusekėm jais į aūlą. Vos įbėgus seržantas Usovas nušovė po medžiais besimeldžiančius vyrą ir paauglį. Lakstėme po namus, mušdami automatų buožėmis vietinius ir klykėme:
– Dušman?
Tie, kurie ištardavo neigiamą atsakymą ar tylėdavo, gaudavo automato buože ar smūgį koja. Vienu metu su seržantu Usovu įšokom į medžių unksmę. Krūmuose pasislėpusios moterys ėmė klykti iš baimės. Usovas pakeitė tuščią šovinių apkabą į pilną ir riktelėjo:
– Tuoj aš visas tas kekšes iššaudau!
Nepajutau, kaip mano automato vamzdis įsirėmė jam į pilvą. Automatas nuimtas nuo saugiklio, šovinys vamzdyje, liko tik spustelėti nuleistuką. Laukiau šūvio į moteris ir jo viduriais būčiau papuošęs krūmus. Viskas įvyko akimirksniu, bet leitenanto Larionovo klyksmas „Usovai, palikt, ką tu darai!“ sustabdė laiką. Usovas drebėdamas nuleido galvą ir nuėjo šalin. Ne ką mažiau virpėjau ir aš, nors galvoje sukosi mintys: „Kaip gaila, kad jis neiššovė ir viskas taip baigėsi, būčiau puikiai atsiskaitęs su juo už visas iš jo patirtas patyčias.“ Jis buvo pratarnavęs pusmečiu ilgiau ir kol buvau „jaunas“, gainiojo mane kaip šunį, vien už tai, kad esu „labus“ (lietuvis).“
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
„Stalas dešimčiai žmonių. Prie stalo sodinami pora dembelių, 3-4 veteranai ir 4-5 jauni. Sviestas dalijamas į keturias lygias dalis – dvi dalys dembeliams, viena veteranams, mažiausia – jauniems. Jauniems, dažniausiai visai neduodama, nebent prie stalo sėdėtų veteranai “čados“. Na, ir aišku, košės porcijos: dembeliams – kiek jie jos nori – jauniems kiek liko.
Civiliams, košę valgyti per žema. Jie valgo tik duoną su sviestu, o košė atitenka jauniems. […]
Išnešiota ant stalų košė greit atšaldavo, be to, riebaluotos lėkštės būdavo paskutinis kantrybės išbandymas atėjusioms valgyti kuopoms. Į maisto išdavimo langelį imdavo skristi lėkštės, puodai su koše, o budinčios kuopos jauni ir “čadavoti“ veteranai gaudomi ir mušami čia pat, salėje.
Grindys nuo sušalusios košės pasidaro slidžios ir kitai pamainai dengiami stalai greičiau primena cirką ant ledo. Naktį skutame pašalusias bulves.
Po budėjimo valgykloje daliai jaunų sustreikuoja viduriai nuo be saiko prirytos košės.“
„O namus juo toliau, juo dažniau prisimenu. Ir kaip viskas buvo gerai, kol neišėjau į armiją. Jau beveik pusantrų metų kaip nematau aš šviesios dienelės. O paskutinės dienos tai visai mane išvedė iš kantrybės. Būčiau aš kitaip išauklėtas, tai trenkčiau jam per pakaušį… Bet jei aš išsišoksiu, tai jis dar labiau įsius, ir man dar labiau klius. Tai ką daryti aš jau nežinau… Atleisk, mama, kad tau tiek skausmo sukeliu, bet aš daugiau nebegaliu nieko nuo tavęs slėpti. Ir ką daryti, nežinau, gal tu į vojenkomatą eik… Mama, o ką tikrai tikiu, kas padės, tai melskis už mane! Gal Dievas išklausys ir ateis ta laimės diena, kai baigsis visos kančios ir vargai.“
1986.VIII.13
Jermentau
„Labas, mama!
Na štai rašau tau ir vėl, nes nežinau, kas bus vėliau ir ar galėsiu aš kada beparašyti. Jau beveik dvi savaitės kaip aš „pabėgau“ ir slampinėju po miestą. Tie 15 rublių jau beveik baigėsi, tai teks eiti pas leitenantą, nes nebeturėsiu ko valgyti. Na bet atgal pas Šelaviną negrįšiu. Galbūt net pasodint mane, bet aš nebijau, visvien teisybė mano pusėje. Kiek galima kentėti. Visgi vergovė jau kiek amžių atgal kai baigėsi, o mes gi gyvenam socializme ir tuo labiau artėjame prie jų taip išaukštinto komunizmo. Tai kaip gali būti, kad tokioje, kaip sako, aukštoje ir labai geroje santvarkoje žmogų muša, naudojasi tuo, kad jis silpnesnis, verčia daryti tokius darbus, kuriuos net maži vaikai gali patys pasidaryti. Ne, mama, kas bus, tegu būna, bet aš daugiau jau nebekentėsiu. Taip galima iš proto išeiti. Ir dabar ant savo kūno matau tokio gyvenimo pasekmes: lūpų kampuose liks randai, ir dantis vienas nuskeltas. O dar kiek nervų, kiek sveikatos mano išgerta! To niekas negali išmatuoti. Man ir dabar, vos kas, ir pradeda eiti ašaros. Verkiu kaip mažas vaikas. Tai va, aš viską išklosiu, kas buvo. O atgal į tą pragarą jau nebegrįšiu. Tegul siunčia kur kitur…“
„Neduok Dieve papulti ten, kur tarnyba ne pagal „ustavą“, kur vadovauja „seni kareiviai“, kur amžinai nevalgęs, pamiegi vos porą valandų per parą ir vėl dirbi!“
„Šuo geresnis už žmogų, nes tik loja“, „Rankos tokios, kad tik sulenki pirštus – ir orda trūksta“, „Čia ne valgai, o ryji. Kodėl? Aiškinti kol kas nenoriu“, „Šiandien mums sekmadienis. Gal koks ketvirtas šiais metais. Visi kiti – tik „voskresnik, subotnik“… Jei būna laisvo laiko koks pusvalandis, tai renkam pakalnutes, mat koks karininkas nori žmonai ar draugei padovanoti“, „Nieko gero parašyti negaliu, o apie kitką patylėsiu“.
„Muša kur pagavę. O už ką? Velniai juos žino, sako, kad taip reikia“, „Perkamųjų negauni, tik pasirašai, kad gavai“, „Užvakar nušalau ausį, tai dabar kaip dramblio“, „Apie armiją galėčiau pasakyti, kad tai bukagalvių gauja“, „Kalbi – blogai, tyli – dar negeriau. Iš pradžių priešinausi. Dabar sėdžiu kaip pelė po šluota. Į namus norisi sugrįžti sveikam. O nelaimingų atsitikimų čia būna…“
„1978 sausio 4
Sveiki, brangūs namiškiai!
Pirmaisiais savo laiško žodžiais sveikinu visus su Naujaisiais metai ir linkiu daug laimės. Dabar mano rota nebe mokomoji. Tiktai gaila, kad mes čia esame tik du lietuviai. Ta prakeikta liga baigia mane iškankint. Buvau medpunkte, tačiau ten pasakė, kad laukia atsakymo iš komisariato. Naktį mane kelia kas valandą, tačiau visvien nieko iš to neišeina. Seni kareiviai labai pyksta, na, o ką aš galiu padaryti? Sako, jeigu gerai mane apdaužys, tai viskas praeis. Medpunkte šaukia, kareiviai pyksta, ir pačiam labai blogai, kai naktį negali miegoti sausoje lovoje. Labai jau blogai gaunasi, kai žmogui ir dieną taip atsitinka. Jie iš manęs juokiasi, šaiposi ir varo kuo toliau nuo savęs. Aš noriu tik vieno, kad mane paguldytų į ligoninę gydytis arba kad paleistų į namus, nes aš čia galutinai tapsiu ligoniu. Ir dar gerklė ir ausys mane kankina…
Man atrodė, kad armija yra kažkas nepaprasta, tačiau dabar pamačiau, kad tai niekas kita, tik žmonių išnaudojimas. Mus, jauniklius, dabar labai globoja, bet tokia globa man nepatinka. Jei „senis“ pristato mane dirbti, tai jis gauna velnių nuo leitenanto. Leitenantas duoda velnių ir mums, kad klausome „senių“. Jeigu vienų klausai, tai nuo kitų gauni velnių, jei vienų neklausai, tai nuo jų pačių gauni velnių, o gal dar į sprandą.“
„1978 sausio 28
Šiaip reikalai eina sena vaga, ir nežinau, ar ilgai dar man reikės čia kentėti. Geriau būtų ir jums, ir man, jeigu mane paleistų į namus, nes čia ilgiau kentėti negaliu vien dėl tos ligos. „Seniai“ visą laiką šaiposi, stumdo, grumdo ir stengiasi nuvaryti kur nors dirbti. Jeigu grįžčiau dabar į namus, tai būtinai susirasčiau gerą darbą, gerą merginą ir gyvenčiau kaip žmogus. Negaliu aš daugiau čia kentėti ir tikrai vieną kartą aš ilgai nelaukęs pasiieškosiu sau vietos – – – Gal man nors tada bus ramybė, nors ta ramybė ir nebus žemiška, tačiau nors galva bus rami, ir žinosi žmogau, kad niekas tavęs daugiau nevaikys kaip šuns. Dabar liga ima ieškoti jautresnių vietų, nes pradeda dažnai skaudėti inkstus. Dar yra viena bėda, kad mano žaizdos ne gyja, bet pūliuoja. Dešinės rankos nykštys, galima sakyti, kaip ir nebe mano, aš jo visai nelankstau, ir rašant laišką labai sunku laikyti parkerį. Bendrai suprantate, kad vietinis klimatas man yra katorga, ir labai jau norėčiau į namus, o gal geriu į kapus“.
„A. Vorčila privertė jauną kareivį Beresniovą prikalti jo batams padus, po to jam smogė kumščiu ir du sykius spyrė į kaklą batu… po to vertė jį suvalgyti kondensuoto pieno likučius su šiukšlėmis, o atsisakius kelis kartus spyrė batu į sprandą… Virėjui Karimovui atsisakius atnešti duonos, cukraus ir užplikytos arbatos, smogė delnu į veidą, kumščiu vožė į krūtinę ir batu į koją… Liepos 7 dieną, apie vienuoliktą valandą, dalinio autoparke Vorčila pareikalavo iš jam pavaldžių eilinių Stralecko, Sytovo ir Fasachovo gauti jam cigarečių. Įsitikinęs, kad reikalavimas nebus išpildytas, nusivedė šiuos kareivius į akumuliatorinę. Čia du sykius vožė kumštimi į krūtinę Fasachovui, paskui kirto delnu į veidą ir dusyk kumščiu į krūtinę Straleckui, dėl ko šis sulinko, tada spyrė Sytovui į krūtinė, į ranką. Suprasdamas savo veiksmų pavojingumą ir būdamas abejingas jų pasekmėms, jis vis dar susilenkusiam Straleckui kumščiu ir batu smogė į krūtinę ir spyrė bato kulnu į kaklą, dėl ko šis netekęs sąmonės susmuko ant grindų, o tuo momentu vėl smogė į krūtinę Sytovui.
Sunkių sužalojimų pasekmėje Straleckui išsiliejo kraujas į minkštuosius audinius, į kaklo liaukas, į kairiojo širdies skilvelio priekinės sienelės raumenį, dėl ko jis vietoje mirė.
Eksperto psichiatro išvada: „Vorčila buvo ir yra psichiškai sveikas“.
„Na, ir dar parašysiu istoriją.
Buvo taip. Likom troboj trise. Aš, Genka ir „dūchas“. Civiliai išvažiavo.
Ir štai vėlų vakarą atėjo iš tos košaros kareiviai keturiese. Du kazachai, uzbekas ir kirgizas. Apgirtę. Pradėjo nuo „dūcho“. Aš norėjau už jį užstot. Šoko ant manęs. Svėriau vieną – visi sušoko kaip vilkai. Smūgis į tarpuakį, ir reakcija dingo. Smūgiai. Už plaukų stvėrė. Dar paėdė. Žemelė pritraukė. Velniava gaunasi. Užsidengiau „snukį“. Ėda iš kojų. Atsipeikėjau. Man iš nosies kraujas upeliu. Galva veikia kaip reikiant. – Apsiprausk, – vienas iškošė. Žaibu stvėriau vatinuką – ir kulka pro duris. Kur bėgti? Šuolis – ant tvarto stogo. Neras, nusprendžiau. Kojos veltiniuose, be autų. Ant nuogo kūno vatinukas be sagų. Be kepurės, pirštinių, ir kraujas upeliu… Ieškojo ilgai. Spaudžia apie – 30o. Ką daryti? Gyvent juk norisi, ar ne tiesa? Vis dar ieško. Pagavau momentą – ir prie girdyklos. Ten kas vakarą kūrenam, kad sistemoj vanduo neužšaltų. Pasišilau ir nusprendžiau bėgti iki trasos, o ten VAI postas. Kaip sykis pažįstamas karininkas budi. 6 (!) km. Naktis. Ar daeisiu? Šaltis stiprėja.
Pasileidau per laukus. Ėjau ilgai… Štai ir VAI. Pasibeldžiu. Įspėju, kad neišsigąstų. Atidaręs jis vis vien išsigando. Pasižiūrėjau – pats irgi išsigandau. Nejau tai aš? Keista.
Atsiguliau. Užmigau. Rytą norėjau grįžti atgal. Bet mozoliai kaip cibulai. Pritrynė be autų. Nusprendžiau palaukti „vodavozo“ ir pavažiuoti. Bet… Kolūkio načalstva iš pat ryto atvažiavo, manęs nerado ir paklausė, kur aš išėjęs nakčia… Paskambino į rotą. Rotnas rado. Na, ir viskas toliau aišku. Žodžiu – teismas. Man, pats žinai, gaila – juk gyvi sutvėrimai. Bet šuns balsas į dangų neina. Teismas. Rotnas nenori sodinti – nešlovė rotai. Kaip bus, parašysiu. Aliau.
Tai tiek, Tarnyba yra tarnyba. Žodžiu, dabar viskas okei! (…) Juk noris namo. Bet ne kalnai liko. Ką parašiau – niekam nerašyk. Tai tarp mūsų. Nedelsk su atsakymu. Tad lik sveikas, Aliau. Sėkmės! Vidmantas.“
„Labas, Mamyte!
Pirmomis laiško eilutėmis noriu paklausti, kaip jūsų sveikata, ar nesergate? Kaip ten pas jus, ar darbų daug? Kokie orai? Čia dabar orai nekokie, jau penkta diena kaip lyja ir lyja. Rytmetį tik atsikeli, ir tuojau reikia plauti grindis, ir ne tik kad plauti, bet dar po tris keturis apstoję spardo iš visų pusių, nežinai, nei ką daryti, taip spiria, kad parkrinti ir sunku atsikelti. Tas pats ir per pietus, ir vakare, nėra kada dorai nė atsipūsti, šonai pailsi tik tada, kai atsiguli. Na, kaip nors kentėsiu, rašau laišką 12 vakare, jau grindis išplovėm – na, dabar negavau. Nes kai plovėm, vienas kareivis lietuvis, kuris jau yra metus atitarnavęs, pasakė, kad lietuvių neužkabinėtų, o kaip toliau bus – nežinau, jau vieną vakarą pailsėjo šonai…“
„Labas, Tatuk!
Pirmomis laiško eilutėmis noriu padėkoti už laišką ir tuo pačiu paklausti, kaip tavo sveikata, kokie orai pas jus, ar miežius jau iškūlėte. Tatuk, dar parašysiu naujieną negerą: nuo manęs pavogė teises vairuotojo, naktį iš po pagalvės. Tai tuojau nuėjau į kanceliariją ir pasakiau kapitonui. Liepė rašyti raportą, kai parašiau, tada iškvietė budintį, kuris naktį budėjo, ir jo klausia, kur mano teisės. Jis sako: nežinau. Tai kapitonas pasakė jam: ieškok teisių, kaip nori ir iš kur nori paimk, o jei nerasi, pasakė, tai turėsi apmokėti už laikymą 250 rublių, o tu, man sakė, turėsi laikyti iš naujo. O kaip bus, tai dabar nieko nežinau, dabar esu visai nusiminęs, kad mane taip likimas nuskriaudė, ne tik į kailį neužteko gauti, bet ir specialybę man atėmė.
Bučiuoju visus, Vytukas.“
„Labas, Mamytuk!
Pirmomis laiško eilutėmis noriu paklausti, kaip tavo sveikata, kas nauja ir gera namuose. Mamyte, aš prašau tavęs, jei yra kur nors mano paties nuotrauka 3×4, tai atsiųsk, nes pavogė mano ir karinį bilietą, o jeigu nerasi, tai gal galima iškirpti iš didelės nuotraukos, kaip nors pažiūrėk kuo greičiau. O dabar, jei jūs norit atvažiuoti – nevažiuokite, nes manęs neišleis be karinio bilieto, reikia dabar man kuo greičiau nuotraukos. Kaip nors siųsk.“
„Mamyte, tu vis tiek neiškentei, ėjai į vajkomatą dėl siuntinių, dėl pinigų, kad mane muša, tai čia atėjo vajkomato pranešimas. Mane kapitonas klausinėjo, ar muša, ar ne, aš pasakiau, kad muša, bet kas – nesakiau, nes paskui pritrenks. Mama, tu daugiau neik į vajkomatą ir ten nieko nepasakok. Visi čia sužinojo, kad atėjo pranešimas iš vajkomato. Mamyte, ir paieškok nuotrauką…
Vytukas“.