Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje

Svetimas pasaulis – „Vyriškumo mokykla“

Lietuvos sodžių, miestelių ir miestų jaunuoliai, įsukti į karo verpetus, patyrė skaudžių likimo išbandymų: vieni, pasirinkę partizanų dalią „savoje girioje“, guldė galvas nelygioje kovoje su Raudonosios armijos, NKVD ir kitomis divizijomis, kiti, prievarta tapę tos pačios Raudonosios armijos kariais, buvo nublokšti į visiškai svetimą pasaulį, apie kurį vyrai mažai ką buvo girdėję. Žinojo tik, kad teks beprasmiškai žūti už svetimos valstybės interesus. Tokiais atvejais buvo stengiamasi apsisaugoti, nebūti sužeistam, o susižeidus rasti jėgų kęsti skausmus, nesusirgti, nebijoti mirties, neverkti draugų, nebijoti žudyti.

„Vyriškumo mokykla“

Pasibaigus karui, Rusijos valdžia paskelbė demobilizaciją, ir iki 1950 m. lietuviai nebebuvo masiškai šaukiami į privalomą karinę tarnybą, nes bijota, kad jaunuoliai bėgs į miškus, taps partizanais. Po 1950 m. dažną kareivį, patyrusį muštrą bei patyčias SSRS kariuomenėje, ištikdavo šokas. Vėliau įsigalėjo savotiškas žiaurumo armijoje pateisinimas – jis imtas vadinti vyriškumo mokykla. Nusistovėjo nuostata – vyrui būtina tą vyriškumo mokslą išeiti. Amžininkų žodžiais, „diedovščina“ SSRS armijoje ypač suklestėjo L. Brežnevo valdymo laikais. Režimo ramstis – kariuomenė, vengdama vidinių sukrėtimų, rėmėsi lagerinio gyvenimo patirtimi: kareivius tramdė, bandė palaužti jų dvasią patyčiomis, stipresniojo teisumo principu. Karininkai, siekdami suvaldyti kareivius, laikėsi taisyklės „skaldyk ir valdyk“. Kareivius skaidė į kastas pagal atbūtą armijoje laiką. „Senesni“ rekrūtai patyčiomis ir muštru valdė „jaunesnius“. Kokių tik asmenį žeminančių būdų neturėjo ilgametis „diedovščinos“ paveldas! Miegančių kareivių tarpupirščiuose įkištų laikraščių deginimas, vyresniųjų kareivių drabužių ar išviečių prievartinis plovimas, alinančios rikiuotės pratybos, kurios kartais baigdavosi barbarystėmis – atviru smurtu, seksualine prievarta.

Skaidymas

Sistema skaidė, rūšiavo kareivius ir pagal jų tautybes, religinius įsitikinimus. Europiečiai buvo nuteikinėjami prieš Vidurinės Azijos, Kaukazo, Šiaurės tautų kareivius. Jiems lipdė „čiurbanų“ vardą. Visa, kas nerusiška, buvo vertinama kaip svetima, verta paniekos. Lietuviai, latviai ir estai buvo vadinami „fašistais“, vokiečiais. Kita vertus, baltiečių išsilavinimas, savimonė ir sąžiningas darbas pelnė pagarbą ir palankumą.

„Diedovščina“

„Diedovščina“ rėmėsi gilia Rusijos viduramžių tradicija. Rusų kunigaikščiai, siekdami mongolų-totorių chanų palankumo, privalėjo žemintis, liepiami šliaužioti pro arklių jungo apačią. Už tokias patyčias kunigaikščiai atsigriebdavo jas taikydami savo pavaldiniams bajorams. Šie žemino savo pavaldinius ir valstiečius – „cholopus“. Tokius valdymo mechanizmus perėmė ir naujos kartos. Istorikės Rasos Čepaitienės žodžiais, „sulaužyto žmogaus patiriamas bejėgiškumo jausmas natūraliai vertė jį ieškotis „kietos rankos“, kad būtų valdomas, bijotų ir žemintųsi prieš stipresnius. Tačiau kaip psichologinė kompensacija jam buvo būtina ir galimybė žeminti ir engti silpnesnius už save. Šią teisę jam sistema maloningai teikė. Taip užsisuko prievartos ir melo ratas.“* Afganistano karo veterano Zigmo Stankaus teigimu, vyresnių kareivių bandymai ardyti pažeminimų ratą grėsdavo būti nusviestiems į žemiausias „diedovščinos“ piramidės pakopas.

Laikui bėgant jaunuoliai iš sovietinės kariuomenės vis dažniau parsiveždavo ne tik nuolat į kalbą kaišiojamas rusiškas frazes, šiurkštaus elgesio modelius, bet ir neatsparumą sovietinei propagandai.

^* R. Čepaitienė. Sovietmečio zombinimas – dar gyvas, DELFI.LT

Muštro sistema

Šalia patyčių egzistavo įstatymais remiama muštro sistema. Nepaklusnius kareivius tramdė „daboklės“ areštai, labiau besipriešinančių laukė katorga iki trejų metų drausmės batalionuose. Po bausmės bataliono kareivis turėjo tęsti „tarnybą“ įprastiniuose daliniuose. Šauktinio amžiaus ar atsargoje esantiems vyrams, atsisakiusiems „tarnavimo Tėvynei“ prievolės, grėsė laisvės atėmimo bausmės. Atlikęs jas, kareivis privalėjo eiti tarnybą įprastiniuose daliniuose.

Vagystės

Karinį muštrą ir patyčias supo pilka kasdienė buitis. Plyštantys drabužiai, kojas trinantys batai, nuolatinis alkis – dažnas kareivio, ypač jauno, palydovas. Valgyklose dažnai vos pradėtus pusryčius, pietus ar vakarienę nutraukdavo seržanto komanda „maisto priėmimą baigti, galvos apdangalą užsidėti“. Kareiviai ne valgė, o rijo. Jei nespėjai, tavo maistą atims greičiau valgantis ar stipresnis kareivis. Net kai kuriuose „prestižiniuose“ daliniuose ar Afganistano kare dalyvavę vyrai jautė maisto trūkumą. Tai vertė rekrutus plėšti parduotuves, ūkius, civilius, vogti. Vagystės net tarp savųjų tapo neformaliai įteisinta praktika. Buvo vagiama viskas, ką galima buvo pavogti: maistas, buities reikmenys, kuras. Tokia tvarka laužė kareivių likimus. Ne vienas, ypač jautresnės sielos rekrutas, palūždavo, būdavo suluošinamas ar gyvas visai negrįždavo į namus: būdavo nužudytas „savų“ kareivių, žūdavo dėl nusikalstamo aplaidumo. Žuvusiųjų artimiesiems dažnai reikėdavo pereiti kryžiaus kelius, kad sūnaus kūną pavyktų parsivežti į tėvynę. Norėdami žuvusįjį palaidoti pagal krikščioniškas apeigas, dalyvaujant kunigui, artimieji netekdavo vadovybių skiriamos materialinės paramos. Tikroji žuvusiojo mirties priežastis būdavo slepiama, apie ją meluojama. Ar tokią tarnybą galima vadinti „vyriškumo mokykla“?