Virtuali paroda
„PIRMASIS MASINIS LIETUVOS GYVENTOJŲ TRĖMIMAS“
1941 m. birželio 14–19 d.
LGGRTC
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus
Tomsko srityjeTomsko srityje
Tomsko sritį ešelonai su tremtiniais iš Lietuvos pasiekė 1941 m. liepos mėn. Atitremta apie 1300 tremtinių. Daugiausia jų apgyvendinta Tomsko srities Parbigo (614 žmonių), Bakčiaro (348 žmonės) rajonuose; kiek daugiau nei po šimtą – Čiajos, Krivošeino rajonuose, po kelias šeimas – Asino ir kt. rajonuose. Tremtiniai dirbo miško pramonės ūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir artelėse.
0
Suimta tremtyje
0
Bėgo iš tremties
0
Mirė tremties vietoje
0
Sugrįžo iš tremties
8/7 antradienis. Mūsų likimas neaiškus. Būktai vietos valdžia mūsų nepriima. Atrodo, veš dar toliau. Minima vieta – „Parabel“. Už 160–200 kl. žemiau tai yra 823 kl. į šiaurę nuo Novosibirsko. Būktai ten išskirstys po kolchozus.
Iš 1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio
18/7 penktadienis. Keliaujame jau antrą mėnesį, atplaukėme į Ust Bakčiarą. Kalbama, kad plauksime dar apie 100 kl. upe Parbik.
Iš 1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio
23/7 trečiadienis. Su dideliu vargu visi labai išvargę ir pritrynę kojas atvykome į Voronychą. Gavome kambariuką su bėgančiu stogu, supuvusiomis grindimis.
Iš 1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio
Parbigo rajono Voronichos, Kedrovkos, Čiudinovkos, Svetlaja Griva, Novaja Žyznia, Novaja Burka, Vavilovkos, Sredniaja Machovaja, Zavodskoj kaimuose apgyvendintų lietuvių ir lenkų tremtinių šeimų sąrašas. Sudarė 1941 m. tremtinys Jonas Tallat Kelpša.
Iš 1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio
Tomsko srityjeTremtiniai
Jono ir Lidijos Tallat Kelpšų šeima
Jonas Tallat Kelpša – agronomas, pirmasis Žemės ūkio rūmų direktorius, akcinės bendrovės „Maistas“ direktorius. 1941 m. birželį su žmona Lidija, sūnumis Stasiu ir Kaziu, dukra Janina ištremtas į Voronichą, Parbigo r., Tomsko sr. 1944 m. rugpjūtį kartu su sūnumi Stasiu suimtas tremtyje. Kalintas Kolpaševe, vėliau pervežtas į Tomsko kalėjimą. 1945 m. nuteistas 8 metų bausme. 1946 03 06 mirė Tomsko kalėjime. Sūnus Stasys nuteistas 10 metų lagerio. Išvežtas į Vanino lagerį, Chabarovsko kr. 1949 01 08 lageryje mirė. Dukra Janina 1947 m. pabėgo iš tremties. Suimta, grąžinta į tremties vietą. 1957 m. grįžo į Lietuvą. Sovietų valdžiai neleidus gyventi Lietuvoje, išvyko į Rygą (Latvija). Į Lietuvą negrįžo. Žmona Lidija su sūnaus Kazimiero šeima į Lietuvą sugrįžo 1958 m.
Jonas Tallat Kelpša – Žemės ūkio rūmų direktorius.
Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
1941 m. tremtinio Stasio Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentas
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
1941 m. gruodis. 18 d. ketvirtadienis. Šiandien sukako lygiai pusė metų, kaip N. K. V. D. šunys – „psy“ suėmė mus Brušio miške. Reiktų šitą jubiliejų atšvęsti, bet nėra už ką ir be to didelio noro. Kažin koks vaizdas dabar yra Lietuvoje. Ar labai nuvargo kraštas per tą paskutinį neramų pusmetį, nekalbant apie tą laiką, kaip Lietuvoje karaliavo Sovietai. Kaip dabar atrodo mūsų Vilkija. Taip mums bemąstant atėjo brigadyrius ir liepė visiem eiti iki vieno kontoron. Maniau, kad koks nors didelis vietinis visuomenės veikėjas mums pusmečio proga surengs mitingą ar ką nors panašaus. Nuėjau su tėte ir pasirodo, kad mums kaipo atvažiavusiems iš labai nekultūringo krašto reikia padaryti skiepijimą nuo raupų tai ir viskas.
1941 m. tremtinio Stasio Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentas
1941 m. gruodis. 24 d. trečiadienis. Šiandien – gi Kūčios. Pirmiausia prinešiau sau ir savo šeimininkams vandens ir pradėjau puošti eglutę. Aš aprengiau ją šyškomis, o tėtė supjaustė vieną didelę žvakę į penkias dalis ir padaręs liktoriukus iš blėtos užkabino ant šakelių. Vadinasi eglutė jau tvarkoje. Paskui pradėjome rengti po truputį stalą. Supjaustėm visą bakaniuką duonos, atidarėm dvi dėžutes žuvies konservų ir pastatę ant stalo šutintus kviečius, vinigretą bei kitus daiktus, žinoma valgomus, laukiam visi su nekantrumu kol užvirs kisielius ir eisim valgyt. Pavalgėme labai gerai.
Šnekėjomės apie saviškius likusius Lietuvoje ir pažįstamus. Ar šiandien mus prisiminė. Pereitais metai valgėm Kūčias ir galvojom kur sekančiais metais valgysime. Aš niekad nebūčiau patikėjęs, kad reikės Kalėdas švęsti nežinomame laukiniame Narymo krašte. Liūdna, bet ką padarysi. Ne mus vienus toks likimas ištiko.
1941 m. tremtinio Stasio Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentas
1942 m. sausis. 1 d. ketvirtadienis. ...Nuėjau ieškoti kirvio. Kontoroj nieko neradęs nuėjau kalvėn. Ten pilnu tempu kausto „grabus“ – dėžes raudonajai armijai. Parėjau namo ir sužinojau liūdną naujieną. Esą Nekrasovkoje mirė pulk. Grigiškis. Vadinasi Nauji metai iš karto pareikalavo iš mūsiškių savo aukos. Tai buvo vienas iš inteligentiškų žmonių mūsų apylinkėje.
Ką duos mums 1942 metai. Gal ir laimingi bus metai. Galbūt grįšim Lietuvon. Aš negaliu įsivaizduoti, koks būtų džiaugsmas.“
Šnekėjomės apie saviškius likusius Lietuvoje ir pažįstamus. Ar šiandien mus prisiminė. Pereitais metai valgėm Kūčias ir galvojom kur sekančiais metais valgysime. Aš niekad nebūčiau patikėjęs, kad reikės Kalėdas švęsti nežinomame laukiniame Narymo krašte. Liūdna, bet ką padarysi. Ne mus vienus toks likimas ištiko.
1941 m. tremtinio Stasio Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentas
1941 m. tremtinys Kazimieras Tallat Kelpša (pirmas iš kairės) su likimo draugais – kalvės darbininkai. Voronicha, Parbigo r., Tomsko sr., 1953 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
1941 m. tremtinys Kazimieras Tallat Kelpša su žmona Veronika, vaikais Česlovu ir Irena ir mama Lidija. Voronicha, Parbigo r., Tomsko sr., 1954–1955 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Kazimiero Tallat Kelpšos žmona Veronika su tremtyje gimusiais vaikais Irena, Jonuku ir Česlovu. Voronicha, Parbigo r., Tomsko sr., 1958 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
1941 m. tremtinė Lidija Tallat Kelpšienė su dukra Janina prie savo namo. Voronicha, Parbigo r., Tomsko sr., 1954 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
1941 m. spalis. 26/10 sekm. Visi tremtiniai baisiai apsilpo. Valgis blogas. Tėviškės ilgesys. Darbas ne pagal jėgas. Viskas taip išvargino žmones, kad sunku žiūrėti. Atrodo, kad jei pasijudinti dabar į neabejotinai vargingą kelionę atgal – nė vienas neatlaikys. Grįžimas atgal bus nusėtas kryžiais, jei nebus medicinos pagalbos ir paramos maistu.
1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentai
1942 m. kovas. 18/3 treč. Šiandien suėjo 9 mėn. kaip mes esame mūsų vergijoje. Vakare iššaukė į kontorą surašyti šeimos sąstatą į Selsovieto (mūsiškiai – valsčiaus) knygą. Į tą knygą įrašo visą kolchozninkų turtą. Kadangi mes jo neturime tai įrašė mus pačius. Tų knygų įrašai yra pagrindas mokesčių apdėjimui. Mane klausinėdamas kalbėjo žmoniškai, bet girdėjau to agento pasikalbėjimą su viena ne visai rusiškai mokančia lietuve – tai baisus kaip žvėris svarbiausias jų taktikos metodas – įbauginti. Įbauginimas tai 50% šio režimo pasisekimo pagrindas. Įbauginimo metodai įvairūs bet visi brutalūs.
1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentai
1942 m. spalis. 20/10 antr. Šiandien buvau teisme dėl mokesčių. Liepė ryt 11 val. ateiti. Spręs bylą. Kodėl jie prikibo prie manęs nežinau. Kitų lietuvių dar nejudina. Gal nori pasodinti kaleiman, tai paprasčiausias pretekstas. Už nesumokėjimą mokesčių girdėjau sodina iki 5 metų.
1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentai
1943 m. vasaris. 16/2 antr. Vasario šešiolikta – Lietuvos nepriklausomybės šventė. Jos jau daugelis iš mūsiškių šiandien nei neprisiminė. Praeis dar pora metų tokiose laukiniškose sąlygose – viskas, viskas bus užmiršta, liks tik noras sugrįžti į Tėviškę.
1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos dienoraščio fragmentai
Aleksandro Žilinsko šeima
Aleksandras Žilinskas – teisininkas, Lietuvos Respublikos vyriausybės XV, XVI ministrų kabineto teisingumo ministras. 1941 m. birželį su sūnumi Aleksandru ištremtas į Kupiną, Novosibirsko sr., vėliau – Krivošeiną, Tomsko sr. 1942 m. sausio 21 d. mirė tremtyje. Sūnus Aleksandras Žilinskas perkeltas į vaikų namus Tomske. 1944 06 15 parvežtas į Lietuvą.
Teisingumo ministras Aleksandras Žilinskas darbo kabinete. Kaunas, 1928 m. rugsėjis.
Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
Nutarimas, kuriame nurodoma buvusį Teisingumo ministrą Aleksandrą Žilinską su sūnumi Aleksandru ir dukra Dalia ištremti iš Lietuvos. Kaunas, 1941 m. birželis.
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Lydraštis, patvirtinantis, kad Aleksandras Žilinskas su sūnumi Aleksandru yra perduoti ešelono konvojaus pareigūnui. Kaunas, 1941 m. birželio 14 d.
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Jono ir Anelės Lukoševičių šeima
Jonas Lukoševičius – policininkas. Suimtas 1941 06 14. Išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Ypatingojo pasitarimo 1943 01 02 nuteistas 10 metų lagerio. 1943 04 11 mirė lageryje.
Anelė Lukoševičienė 1941 m. birželį su sūnumi Algirdu, dukromis Aldona ir Maryte ištremta į Vavilovką, Bakčiaro r., Tomsko sr. 1944 m. tremtyje mirė. Tais pačiais metais tremtyje mirė sūnus Algirdas ir dukra Aldona. Dukros Marytės likimas nežinomas
Jonas Lukoševičius.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Jono Lukoševičiaus vaikai Aldona, Marytė ir Algirdas. Panevėžys, apie 1927 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Jono Prano ir Salomėjos Aleksų šeima
Jonas Pranas Aleksa – Lietuvos žemės ūkio departamento direktorius, Lietuvos Respublikos vyriausybės VI, VII, VIII ministrų kabineto žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, Trečiojo Seimo narys, Žemės ūkio rūmų pirmininkas, Lietuvos Respublikos vyriausybės XIV, XV, XVI ministrų kabineto žemės ūkio ministras. Suimtas 1940 m. liepos 12 d. Kalintas Marijampolės, vėliau – Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 23 d. išlaisvintas. 1942 m. gruodį suimtas vokiečių gestapo, kalintas Eitkūnų ir Tilžės kalėjimuose. 1943 m. išvežtas į Berlyną. 1945 m. grįžo į Lietuvą. 1948 m. gegužės mėn. ištremtas į Čeriomušką, Manos r., Krasnojarsko kr. 1953 m. atvyko į Svetlozelionojė, Parbigo r., Tomsko sr. pas 1941 m. ištremtą šeimą. 1955 m. balandžio 22 d. mirė tremtyje. 1990 m. liepos 24 d. palaikai parvežti į Lietuvą. Perlaidoti Palangos miesto kapinėse.
Salomėja Aleksienė 1941 m. birželį su dukromis Daina, Ada, ir Janina ištremta į Svetlozelionojė, Parbigo r., Tomsko sr. 1947 m. dukra Daina pabėgo į Lietuvą. 1949 m. suimta. Grąžinta į tremties vietą. Salomėja Aleksienė į Lietuvą grįžo 1957 m., dukra Daina – 1988 m., dukra Janina – 1992 m. Dukra Ada negrįžo.
Jonas Pranas Aleksa – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras.
Iš anūkės L. Žukauskaitės Istigečevos archyvo
Jonas Pranas Aleksa su žmona Salomėja, dukromis Ada, Janina Marija ir Daina. 1938 m.
Iš anūkės L. Žukauskaitės Istigečevos archyvo
Raportas, kuriame nurodyta, kad Jonas Pranas Aleksa 1948 m. gegužės 22 d. buvo patalpintas į formuojamą ešeloną Panerių geležinkelio stotyje.
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Kryžius, pastatytas ant Jono Prano Aleksos kapo. Svetlozelionojė, Parbigo r., Tomsko sr., 1955 m.
Iš V. Aleksos archyvo
1941 m. tremtinės Salomėjos Aleksienės pareiškimas, kuriame prašoma leisti sugrįžti į Lietuvą. Parbigo r., Tomsko sr., 1957 m. gruodžio 4 d.
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Tomsko srityje
Agota Sabienė su dukra Saule ir sūnumi Romanu. Parbigas, Tomsko sr., 1955 m.
Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus
Lietuviai jaunuoliai tremtyje. Dešinėje – Romanas Sabas, viduryje – Saulė Sabaitė. Sredniaja Machovaja, Tomsko sr., 1955 m.
Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus
1941 m. tremtinė mokytoja Zofija Dalmotienė. Komarovka, Parbigo r., Tomsko sr., 1951 m. gegužė. „Tavo Mamutė / 1951 m. / gegužės mėn. / Sibiras. Pasižiūrėkite / kokia aš / dabar…”
Laiškas ant beržo tošies, iš Rešotų lagerio siųstas Zofijai Dalmotienei į tremtį Parbigo r., Tomsko sr.
Eugenija Gaspariūnienė su vaikais Irena ir Rimantu tremtyje. Visokij Jaras, Tomsko sr., 1954 m. gegužės 27 d.
Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus
Zavodskojės gyvenvietės tremtiniai. Tomsko sr., 1951 m.
Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus
Eduardo ir Elenos Juozapaičių šeima. Zavodskojė, Tomsko sr., 1947 m.
Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus
Liudijimas (vietoje paso), išduotas 1941 m. tremtinei Marijai Senikienei dėl judėjimo apribojimo ir privalomos registracijos Parbigo rajono komendantūroje. Svetlo Zelionojė, Tomsko sr., 1949 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Marija Senikienė – ūkininkė. 1941 m. birželį su sūnumi Alfonsu ištremta į Svetlo Zelionojė, Parbigo r., Tomsko sr. 1947 m. sūnus Alfonsas pabėgo į Lietuvą. Marija Senikienė iš tremties į Lietuvą grįžo 1959 m.
Vyras Juozas Senikas – ūkininkas. Suimtas 1941 06 18. Išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr., vėliau – Steplagą, Karagandos sr., Kazachijos SSR. Ypatingojo pasitarimo 1943 01 02 nuteistas 10 metų lagerio. 1943 02 03 lageryje mirė.
Tremtyje gimusios seserys (iš kairės) Aldona ir Janina Žurauskaitės. Krylovka, Parbigo r., Tomsko sr., apie 1955–1956 m.
Mamos sveikinimas dukrai Audrutei septintojo gimtadienio proga. Komarovka, Parbigo r., Tomsko sr., 1944 m.
Tomsko srityjeTremtiniai
Konstantino ir Stanislavos Šakenių šeima
Konstantinas Šakenis – pedagogas, Trečiojo Seimo narys, Lietuvos Respublikos vyriausybės XIV, XV ministrų kabineto švietimo ministras, Valstybės kontrolierius, Ketvirtojo Seimo pirmininkas. Suimtas 1941 m. birželio 14 d. Išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr., vėliau – Taišetlago lagerį, Irkutsko sr. 1946 m. kovo 4 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų lagerio. 1951 m. gegužės 18 d. ištremtas į Zacharovką, Kazačinskojės r., Krasnojarsko kr. 1953 m. – Kiongą, Parbigo r., Tomsko sr.
Stanislava Šakenienė – gydytoja. 1941 m. birželį su sūnumi Romualdu, dukra Rita ištremta į Komarovką, Parbigo r., Tomsko sr. 1947 m. Romualdas ir Rita pabėgo į Lietuvą, 1948 m. – Stanislava Šakenienė. Tais pačiais metais buvo suimta, kalinta Šiauliuose, Pravieniškėse, Šilutėje. Nuteista 3 metams lagerio. Romualdas ir Rita suimti 1952 m. vasarą. Ištremti į Kiongą, Parbigo r., Tomsko sr. 1953 m. į Kiongą atvyko abu tėvai. 1956 m. šeima grįžo į Lietuvą.
Konstantinas Šakenis – švietimo ministras. Apie 1934 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Politinio kalinio Konstantino Šakenio laiškas ant beržo tošies, rašytas į Tomsko sritį ištremtam sūnui Romualdui 11-ojo gimtadienio proga. Rešotai, Krasnojarsko kr., 1943 m.
Iš Biržų muziejaus „Sėla“
Išrašas iš Ypatingojo pasitarimo 1946 03 04 protokolo dėl Konstantino Šakenio nuteisimo 10 metų pataisos darbų lageryje.
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Konstantinas Šakenis po dešimties metų, praleistų lageriuose. Zacharovka, Kazačinskojės r., Krasnojarsko kr., apie 1952 m.
Iš Biržų muziejaus „Sėla“
Konstantino Šakenio šeima, susitikusi po trylikos išsiskyrimo metų. Kionga, Parbigo r., Tomsko sr., 1953 m.
Iš Biržų muziejaus „Sėla“
Stanislava ir Konstantinas Šakeniai su dukra Rita prie savo namelio tremtyje. Kionga, Parbigo r., Tomsko sr., 1955 m.
Iš Biržų muziejaus „Sėla“
Vinco ir Liucijos Vaitkų šeima
Vincas Vaitkus – miškininkas. 1941 m. birželį su žmona Liucija ištremtas į Kolominskije Grivai, Čiajos r., Tomsko sr. Vėliau persikėlė į Prokopjevską, Kemerovo sr. 1947 m. tremtyje gimė sūnus Algis. Į Lietuvą šeima grįžo 1958 m.
1941 m. tremtiniai Vincas ir Liucija Vaitkai su 1947 m. tremtyje gimusiu sūnumi Algiu. Prokopjevskas, Kemerovo sr., apie 1949 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Mažasis muzikantas Algis Vaitkus su draugu. Prokopjevskas, Kemerovo sr., apie 1949 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Jono ir Bronislavos Žaldokų šeima
Jonas Žaldokas – pašto viršininkas. Suimtas 1941 m. birželio 14 d. Išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Ypatingojo pasitarimo 1943 01 05 nuteistas 5 metams lagerio. Nuo 1945 m. – tremtis Prokopjevske, Kemerovo sr. Paleistas 1960 m. Į Lietuvą grįžo 1963 m.
Bronislava Žaldokienė 1941 m. birželį su sūnumi Vytautu ir seserimi Cecilija Maldutiene ištremta į Kolominskije Grivai, Čiajos r., Tomsko sr. Sesuo Cecilija 1947 m. pabėgo į Lietuvą. Bronislava su sūnumi Vytautu persikėlė pas vyrą į Prokopjevską, Kemerovo sr. 1958 m. su sūnumi Vytautu paleista iš tremties, grįžo į Lietuvą. Sūnus Vytautas su šeima į Lietuvą grįžo 1961 m.
1941 m. tremtinių Žaldokų šeimos nariai prie savo būsto – velėnomis dengtos žeminės. Stovi Bronislava Žaldokienė su sūnumi Vytautu. Ant stogo sėdi B. Žaldokienės sesuo Cecilija Maldutienė. Kolominskije Grivai, Čiajos r., Tomsko sr., apie 1944 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Saugodamos veidus nuo šalčio, seserys Bronislava Žaldokienė ir Cecilija Maldutienė veža malkas. Kolominskije Grivai, Čiajos r., Tomsko sr., apie 1944 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Iš lagerio sugrįžęs Jonas Žaldokas su žmona Bronislava tremtyje. Prokopjevskas, Kemerovo sr., apie 1947 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Vytautas Žaldokas su mama Bronislava. Prokopjevskas, Kemerovo sr., apie 1950 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Aleksandro ir Adelės Kuprių šeima
Aleksandras Kuprys – mokytojas. Suimtas 1941 06 14. Išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Ypatingojo pasitarimo 1943 01 02 nuteistas 8 metams lagerio. Nuo 1949 m. – tremtis Uderėjaus r., Krasnojarsko kr.
Adelė Kuprienė – mokytoja. 1941 m. birželį su sūnumi Rimantu ištremta į Voronichą, Parbigo r., Tomsko sr. 1947 m. sūnų Rimantą į Lietuvą parvežė Adelės brolis. 1950 m. Adelė Kuprienė atvyko pas vyrą į tremtį Krasnojarsko kr. 1951 m. tremtyje gimė sūnus Povilas. 1953 m. pas tėvus iš Lietuvos atvyko sūnus Rimantas. 1957 m. šeima grįžo į Lietuvą.
Mokytojai Aleksandras ir Adelė Kupriai.
Iš sūnaus R. Kuprio archyvo
Kelių tvarkymo brigada. Antroje eilėje iš kairės šešta (balta skarele) – 1941 m. tremtinė Adelė Kuprienė. Voronicha, Parbigo r., Tomsko sr., 1942–1943 m.
Iš sūnaus R. Kuprio archyvo
Adelė ir Aleksandras Kupriai po devynerių nesimatymo metų vėl kartu. Udaronga, Uderėjaus r., Krasnojarsko kr., 1950 m.
Iš sūnaus R. Kuprio archyvo
Aleksandras ir Adelė Kupriai su tremtyje gimusiu sūnumi Povilu ir pas tėvus iš Lietuvos atvažiavusiu sūnumi Rimantu stovi prie pasistatyto namo. Išimba, Uderėjaus r., Krasnojarsko kr., 1953 m.
Iš sūnaus R. Kuprio archyvo
Aleksandras ir Adelė Kupriai su sūnumi Povilu, nusipirkę duonos, po darbo grįžta namo. Išimba, Uderėjaus r., Krasnojarsko kr., 1955 m.
Iš sūnaus R. Kuprio archyvo
Albumo-dienoraščio puslapiai, kuriuose pavaizduoti svarbiausi mokytojų Aleksandro ir Adelės Kuprių šeimos gyvenimo įvykiai.
Iš sūnaus R. Kuprio archyvo
Prano ir Marcelės Dovydaičių šeima
Pranas Dovydaitis – teisininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos vyriausybės III ministrų kabineto Ministras Pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Suimtas 1941 m. birželio 14 d. Kalintas Šiaurės Uralo lageryje Sverdlovsko srityje. 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovsko srities NKVD kalėjime Nr. 1.
Marcelė Dovydaitienė 1941 m. birželį su sūnumi Vytautu ir dukra Laimute ištremta į Voznesenką, Krivošeino r., Tomsko sr. Dukra Laima 1948 m. pabėgo į Lietuvą. Marcelė Dovydaitienė su sūnumi Vytautu į Lietuvą grįžo 1949 m.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, profesoriaus Prano Dovydaičio žmona Marcelė Dovydaitienė su sūnumi Vytautu tremtyje. Voznesenka, Krivošeino r., Tomsko sr., 1948 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, profesoriaus Prano Dovydaičio dukra Laimutė tremtyje. Voznesenka, Krivošeino r., Tomsko sr., 1948 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Tomsko srityjeNetektys
1941 m. tremtinio Vinco Bielskaus laidotuvės. Novaja Žyznia, Parbigo r., Tomsko sr., 1958 m.
Vincas Bielskus – ūkininkas. 1941 m. birželį su žmona Kunigunda, tėvais Vincu ir Agota ištremtas į Novaja Žyznia, Parbigo r., Tomsko sr. 1946 m. tremtyje mirė mama Agota, 1954 m. – pats Vincas, 1958 m. – tėvas Vincas. Žmona Kunigunda paleista 1957 m. Į Lietuvą grįžo 1962 m.
1941 m. politinio kalinio, tremtinio Prano Traškevičiaus laidotuvės. Parbigo r., Tomsko sr., 1957 m.
Pranas Traškevičius – policininkas. Suimtas 1941 06 14. Išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Ypatingojo pasitarimo 1943 01 30 nuteistas 10 metų lagerio. 1950 m. perkeltas į Lugovojaus lagerį, Karagandos sr., Kazachijos SSR. Nuo 1951 m. – tremtis Novosibirsko sr. 1953 m. persikėlė į Zavodskojų, Parbigo r., Tomsko sr., pas 1941 m. ištremtą šeimą. 1957 m. tremtyje mirė. Šeimos nariai į Lietuvą sugrįžo 1957–1958 m.
Našlaičių parvežimas
Vlado Kaikario iš Tomsko srities Parbigo rajono 1946 m. parvežtų vaikų sąrašas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus
Tomsko srityje
@ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2022