Virtualios parodos

2024-aisiais sukanka keturiasdešimt penkeri metai, kai 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasaulį išvydo Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas. Keliasdešimt Baltijos tautų rezistentų, vienuolikai Rusijos disidentų pritarus, nepaisydami gresiančių represijų viešai pasmerkė SSRS ir Vokietijos reicho pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius papildomus protokolus, priminė pasauliui SSRS kolonijinį jungą velkančių tautų dalią, jų išsivadavimo siekį.

1949 m. kovo 25–28 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko masinė gyventojų trėmimo operacija, slaptuose jos planuotojų ir vykdytojų dokumentuose užkoduota pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“). Pagal bendrą ištremtų žmonių skaičių tai buvo didžiausi trėmimai okupuotose Baltijos valstybėse, o Lietuvoje – antri pagal dydį (didžiausias buvo 1948 m. gegužės mėn. trėmimas kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). Tada iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 40 tūkst. žmonių.

Bet palaukite… Aš gi esu novantologas. Mano kalėjimai – mano universitetai, apie kuriuos Trumpa nė nesapnavo. Ar ne įspūdingai dera: Vladas Šakalys – novantologijos mokslų daktaras, profesorius?

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK) 

1943 m. lapkričio 25 d. sudarytas bendras vyriausias rezistencijos centras ir vienintelė bei pati aukščiausia institucija tautos teisėm ginti, tautos vardu kalbėti krašte ir užsienyje ir rūpintis nepriklausomos Lietuvos atstatymu. (Lietuvių Enciklopedija, 34 t, 283 p.)

Kersteno komitetas (angl. Kersten Committee), Specialusis Baltijos valstybių užgrobimo ir prievartinio įjungimo į SSRS komunistų agresijos tyrimo komitetas.

1953 metais Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmų ir ALT pastangomis įsteigta institucija Baltijos šalių okupacijai tirti. Komitetą sudarė 7 nariai, pirmininkas – respublikonas Ch. J. Kerstenas. Komiteto tikslas buvo tirti Baltijos šalių okupaciją, vėliau – kitų SSRS užimtų valstybių padėtį, atskleisti SSRS ir bolševizmo agresiją II pasaulinio karo bei pokario metais. 

ŠVĘSDAMI LIETUVOS SOSTINĖS VILNIAUS PAMINĖJIMO 700 METŲ JUBILIEJŲ, PRISIMENAME TUSKULĖNŲ DVARO APYLINKIŲ PRAEITĮ

Tarsi Neries vandenys laiko upė nusineša į užmarštį ištisas epochas. Civilizacija ateinančioms kartoms dažnai palieka tik menkus istorijos pėdsakus. Fotografija suteikia stebuklingą galimybę sustabdyti laiką. Tokiomis praeities akimirkomis su lankytojais ir dalijasi ši paroda.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tuskulėnai buvo prikelti naujam gyvenimui, kad liudytų ateinančioms kartoms svarbius ir tragiškus šios vietos įvykius. Valstybės rūpesčiu restauruoti Tuskulėnų dvaro pastatai. 2002 m. įkurtas komunistų vykdytą genocidą liudijantis Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas perteikia ir ankstesnę, XIX–XX a., dvasią, tačiau už Tuskulėnų parko ribų pasaulis visiškai pasikeitęs. Tuskulėnų dvaro apylinkės – Žirmūnų teritorija, Šnipiškių rajonas – neatpažįstamai pasikeitė, ypač stipriai XX a. antroje pusėje.

„Pačiame Europos viduryje yra toks plotelis, į kuri patekęs staiga pasijunti esąs visiškai kitame laike. Čia svarbiausia – aplinkos ir ją veikiančio laiko dramatiškumas.
Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučiaus kraštas, Kaliningrado sritis – greičiausiai nė vienas kitas kraštas savo istorijoje neturėjo tokios vardų įvairovės. Turbūt retas kuris kraštas matė savo gyvenime tokius aštrius ir skausmingus istorinius ir ne tik istorinius pokyčius kaip šis.
<…>
Antros tokios vietos Europoje nėra.“

2022 m. vasario 24 d. imperialistinė Rusija, užpuolusi suverenią valstybę, tęsia kažkada pradėtą ukrainiečių naikinimą. Tautoms, nesiruošiančioms nusilenkti Kremliaus šovinistų brukamai vergystei, žadama surengti dar baisesnę būtį. Maskvos agresija apvertė pasaulį aukštyn kojomis, sulaužydama tariamos pusiausvyros supratimo standartus. Bandydama apsisaugoti, civilizacija brėžia naujas politines kryptis, praeityje ieškodama išminties ir tvirtybės.

Istorija kartojasi sukdama ratus. Tai, kas vyksta, jau yra buvę anksčiau… Antrajame pasauliniame kare, slopindama partizaninį karą Ukrainoje ir Lietuvoje, ta pati Rusijos kariuomenė vykdė užkariautų tautų terorą ir genocidą. Vyresniajai gyventojų kartai ši jėga gerai pažįstama. Penkiasdešimt metų trukusi okupacija Lietuvos šeimoms primetė prievartinę vyrų karo tarnybą.

Verta ją prisiminti.

1940 m. birželio 15 d. įkandin Sovietų Sąjungos kariuomenės į Lietuvą ėmė plūsti tūkstančiai ideologinio ir biurokratinio okupantų aparato darbuotojų. Sovietų Sąjunga tęsė carinės Rusijos imperijos didžiarusiško šovinizmo politiką, kurios tikslas – niveliuoti pavergtų tautų tapatybę; tai dabartinės Rusijos propaganda vadina „denacifikacija“. Istoriniai faktai liudija, kad to buvo siekiama keliais tuo pačiu metu vykdomais procesais. Pirmiausia buvo suplanuota nužudyti ir ištremti visus, kurie galėjo organizuoti pasipriešinimą okupantams (tai įrodo Rainių ir Červenės skerdynės, 1941 m. birželį pradėtų trėmimų mastas). Antrasis pavergimo plano punktas: apgyvendinti Lietuvą šimtais tūkstančių kolonistų iš Rusijos, kad jie darytų įtaką kasdieniam gyvenimui. Trečia – užnuodyti gyventojų sąmonę nuolatine sovietine propaganda.

Kiekvienas amerikietis per dieną išvysta apie 16 tūkst. reklamų, nesvarbu, kad daugumos nei apsvarsto, nei sąmoningai renkasi pamatyti. Dar praėjusiame šimtmetyje rinkos ekonomikos kraštuose geografinę viešąją erdvę pakeitė grafika. O kaip buvo geležine uždanga atitvertoje sovietinėje Lietuvoje?

1951-ųjų spalio 2 d. prasidėjo masinė Lietuvos gyventojų trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Osenj“ („Ruduo“). Iki ir po šios operacijos, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais, buvo vykdomi ir mažesnio masto trėmimai. Visų šių trėmimų tikslas – kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas.

Birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, minime prieš 80 metų prasidėjusius pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Daugiau kaip 17 tūkst. į gyvulinius vagonus sugrūstų žmonių išvežta į nežinią – sunkiems fiziniams darbams, nuolatiniam pažeminimui, marinimui badu ir šalčiu. Prisimename ir prisiminsime, kad tai kas buvo nepasikartotų, kad niekada nepasikartotų. Pažymėdamas 1941 m. birželio trėmimų 80-metį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus parengė virtualią parodą „Pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. 1941 m. birželio 14–19 d.“ Parodoje eksponuojamos fotografijos, dokumentai, laiškai, dienoraščiai, piešiniai ir daiktai – tikrieji 1941 m. tremtinių gyvenimo Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko srityse, Altajaus krašte ir Jakutijos šiaurėje liudininkai. Jie byloja apie sukrečiančius tremtinių išgyvenimus ir viltį. Viltį išlikti ir sugrįžti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė virtualią parodą „KGB sulaikyti užsienio žvalgybų agentai ir jų įranga“, kurioje demonstruojamas propagandiniams ir mokomiesiems tikslams KGB parengtas fotografijų ciklas apie sugautus užsienio žvalgybų agentus, iš jų atimtą įrangą ir ginklus.

Parodoje eksponuojami muziejaus rinkinio „Sovietų represinių žinybų veikla“ eksponatai: dokumentai, raštija, fotografijos, technika ir „Neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo“ rinkinio fotografijos. Publikuojamas LSSR KGB mokomasis albumas apie pėdsakų tyrimus, taip pat XX a. 6-7 deš. LSSR KGB parengtas specialių sekimo prietaisų ir maskavimosi būdų „legendų“ albumas.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėję atgimimo mitingai sutraukdavo tūkstantines minias. Pamiršę ilgus metus kausčiusią baimę, Lietuvos žmonės gyveno Laisvės ir Nepriklausomybės viltimi. Tačiau ne visi mitingų dalyviai ėjo į juos vedami pakilių jausmų. Nesankcionuotų mitingų ir susibūrimų dalyvius sekė budri KGB akis.

Parodoje eksponuojami muziejaus rinkinio „Lietuvos gyventojai lageriuose ir tremtyje“ eksponatai: fotografijos, laiškai, atvirukai, piešiniai, dienoraščių ištraukos.

Paroda skirta apžvelgti Sąjūdžio laikotarpiu 1988–1990 m. ir vėliau prie KGB pastato Vilniuje vykusius mitingus.

Paroda parengta Sausio 13-osios trisdešimtmečiui. Parodoje gausu istorinių įvykių fotografijų ir vaizdo įrašų, autentiškų liudijimų, užrašytų tomis dienomis. Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, budėjusių prie Spaudos rūmų, Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos, vaizdai ir liudijimai perteikia įvykių seką, dramatišką atmosferą, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų drąsą, ginant savo šalies laisvę nuo barbariškos sovietinės armijos kareivių agresijos.

Ši paroda skiriama žmonėms, kurie nacių okupacijos metais (1941–1944) rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus. Istorikai nustatė, kad savo bendrapiliečiams žydams gelbėtis nuo holokausto padėjo daugiau nei 25000 Lietuvos gyventojų. Manoma, kad nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo slepiama apie 2500–4000 žydų. Izraelio tautos atminimo institutas (Yad Vashem) už žydų gelbėjimą iki 2012 m. pradžios Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikė 831 Lietuvos piliečiui. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas ir Vilniuje gyvenusiai lenkų Vincento bei Jadvygos Antonovičių šeimai.

Teritorija, kurioje įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro, vadinamo Derevnictva, žemė ir funkcionavo kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su didele sodyba, sodais ir tvenkiniais. Dvaro įkūrėjas – didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Užmiestyje esančiame dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. XVII a. viduryje dvaras prarado karališkąjį statusą. Jį valdė didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Teritoriją supo dideli medžioklės plotai, per ją driekėsi maldininkų kelias į Vilniaus Kalvarijas. XVIII a. antrojoje pusėje dvaro valda padalyta į atskirus ir savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis, atitekusi Laterano kanauninkų vienuolių ordinui, pradėta vadinti Tuskulėnais, o kita buvusio dvaro dalis – Derevnictvos palivarku…