Įvadas
SSRS saugumo struktūrų įkūrėjas ir pirmasis vadovas Feliksas Dzeržinskis
Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų demokratinių valstybių aktyviai reiškėsi ne tik politikos srityje, ginklavimosi varžybose, bet ir visuomenei nematomoje specialiųjų tarnybų tarpusavio kovoje. Visų konfrontuojančių pusių žvalgybos aktyviai stengėsi išaiškinti varžovų paslaptis ir kartu apsaugoti savąsias. Daug išorės priešų visuomet turėjusiai Sovietų Sąjungai reikėjo patikimos ir efektyvios specialiosios tarnybos, galinčios užtikrinti komunistinio režimo saugumą ir deramai konkuruoti tarptautinėje arenoje. Tokia tarnyba tapo 1954 m. įkurtas Valstybės saugumo komitetas – KGB, savo veiklą perėmęs iš ne kartą reformuotų pirmtakų – VČK, NKGB, MGB. Represijomis ir bauginimais padėjęs sovietų valdžiai kontroliuoti visuomenę, KGB aktyviai veikė ir vykdydamas žvalgybinę veiklą užsienyje bei kontržvalgybinę veiklą šalies viduje. KGB tapo viena galingiausių ir žinomiausių specialiųjų tarnybų pasaulyje, lygiaverčiai besivaržanti su žymiausiomis specialiosiomis tarnybomis.
Pagrindiniai uždaviniai, vykdant užsienio žvalgybą, buvo:
1. stebėti politinę situaciją valstybėse, aiškintis politikų planus SSRS atžvilgiu, analizuoti kylančias grėsmes, ypač galinčias privesti prie karo;
2. vykdyti karinį, mokslinį-techninį, ekonominį šnipinėjimą, stengiantis nepraleisti svarbių atradimų, galinčių nulemti reikšmingą karinę persvarą;
3. ieškoti varžovo „silpnų vietų“, esant galimybei ir naudai – jam kenkti;
4. ardyti prieš SSRS ir socialistinio bloko valstybes nukreiptus įvairius sąmokslus, provokacijas;
5. kompromituoti, dezorganizuoti, užkardyti įvairių antisovietinių organizacijų ar pavienių asmenų (pvz.: išeivių organizacijų, disidentų) „kenkėjišką“ veiklą;
6. remti komunistinius ir sovietams palankius judėjimus tiek valstybėse varžovėse, tiek trečiosiose šalyse;
7. stengtis identifikuoti žvalgybai SSRS teritorijoje rengiamus potencialius agentus, ruošiamas operacijas;
8. rengti priešininką klaidinančias dezinformacijos akcijas, klaidinti klausimais, susijusiais su SSRS valstybės politika, karine ir ekonomine padėtimi, moksliniais ir techniniais pasiekimais. Pastarajai veiklai 1947 m. buvo įkurta dezinformacijos tarnyba, o 1959 m. atskiras dezinformacijos „D“ skyrius (vėliau pervadintas į „A“ skyrių, vėliau tarnybą).
Vieni žymiausių sovietų saugumo agentų. Iš kairės: Ašotas Akopianas, Konanas Molodyj, Rudolfas Abelis
Ašotas Akopianas
Gimė 1914 m. Nuo 1946 m. vykdė agentūrinį darbą Rumunijoje, nuo 1949 m. dirbo Italijoje, šnipinėjo Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijų veiklą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje grįžo į SSRS. Mirė Maskvoje 1981 m.
Kononas Molodyj
Gimė 1922 m. Nuo 1955 m., prisidengęs Gordono Lonsdeilo slapyvardžiu, vykdė agentūrinę veiklą Didžiojoje Britanijoje, šnipinėjo karines, branduolines technologijas. Buvo sėkmingas verslininkas, bendravo su britų aukštuomene. 1961 m. buvo susektas ir suimtas, po trejų metų kalinimo iškeistas į Sovietų Sąjungoje suimtą britų šnipą. Mirė Maskvoje 1970 m.
Rudolfas Abelis (tikrasis vardas Viljamas Fišeris)
Gimė 1903 m. 1948 m., prisidengus JAV lietuvio Endriaus Kajočio (mirusio Lietuvoje 1948 m.) pasu, buvo išsiųstas į JAV, šnipinėjo branduolines technologijas. 1957 m. buvo suimtas, nuteistas 32 metams kalėjimo. 1962 m. buvo iškeistas į sovietų numušto JAV žvalgybos lėktuvo „U-2“ pilotą Frencisą Pauersą. Grįžęs į Sovietų Sąjungą rengė jaunuosius sovietų žvalgus darbui užsienyje. Mirė Maskvoje 1971 m.
KGB išleista mokomoji literatūra apie JAV, Didžiosios Britanijos ir Vakarų Vokietijos žvalgybas
Atskiri skyriai sekė į SSRS atvykusius užsieniečius – turistus, žurnalistus, studentus, įvairių sričių specialistus, sporto, kultūros renginių dalyvius. Į kiekvieną iš jų buvo žiūrima kaip į potencialų užsienio specialiosios tarnybos agentą. Užsieniečiams buvo skirti atskiri viešbučiai ir restoranai su paslėpta sekimo įranga ir KGB „parengtu“ personalu, lankytis galima buvo tik leistinose teritorijose. KGB agentai stebėjo, ką užsieniečiai filmuoja ir fotografuoja, kokie objektai juos domina, su kuo iš vietos gyventojų jie bendrauja. Buvo tikrinama, ar jie neatvežė ir neplatina draudžiamos literatūros.
Nuolatos buvo stebimos „kapitalistinių“ valstybių ambasados ir jų darbuotojai. Diplomatinis imunitetas buvo labai palanki priemonė žvalgybinei veiklai pridengti, dėl to ambasados dažnai tapdavo pagrindiniais žvalgybos centrais. Buvo tikrinami savi piliečiai, užmezgę ar bandantys užmegzti ryšius su užsieniečiais. Aktyviai ieškomi asmenys, norintys pabėgti į užsienį ir tokiu būdu „išduoti Tėvynę“, už tai buvo baudžiama pačia griežčiausia bausme. Buvo ieškoma Sovietų Sąjungą nelegaliai pasiekiančios antisovietinės spaudos (saugumo pareigūnai tai vadino kova su priešo „ideologine diversija“), tiriami jos patekimo kanalai, gaudomi platinimu užsiimantys asmenys. Taip pat buvo klausomasi užsienio radijo stočių, laidų turinys stenografuojamas, verčiamas į rusų kalbą, analizuojamas. Nemažai dėmesio ir pastangų buvo skiriama apsaugoti pramonės įmonėms, mokslo institucijoms ir transporto sritims, kurios buvo susijusios su SSRS gynybos pramone arba galėjo būti svarbios kilus kariniam konfliktui. Su kariuomene ir karine pramone susiję objektai buvo slepiami, maskuojama jų tikroji paskirtis, gaminama produkcija.
SSRS teritorijai transliuojamų užsienio radijo stočių laidų KGB suvestinės išrašas. Apžvelgiamos „Amerikos balso“ transliuojamos laidos
KGB išleistas vadovas, kaip vykdyti į užsienį vykstančių sovietinių turistų kontrolę
KGB vykdė griežtą į užsienį vykstančių sovietinių turistų atranką ir kontrolę. Buvo baiminamasi, kad jie nebūtų užverbuoti užsienio žvalgybų, nepasiprašytų politinio prieglobsčio ar „neapsikrėstų“ žalingais kapitalistinio gyvenimo įpročiais. Atskiras Antrosios valdybos skyrius tyrė kontrabandą ir nelegalias valiutines operacijas. Sovietų Sąjungoje piliečiams buvo draudžiama laikyti ar prekiauti užsienio valiuta, už nusižengimus grėsė kalėjimas. Nuolatinis daugelio vietinės gamybos prekių deficitas ir neretai prasta jų kokybė užsienio prekes darė labai paklausiomis ir patraukliomis. Gavę galimybę išvykti į užsienį, Sovietų Sąjungos gyventojai stengdavosi parsigabenti kuo didesnį jų kiekį. Neretai tais pačiais kanalais, kaip ir prekės, buvo gabenama antisovietinė spauda, kiti draudžiami dalykai, o tuo galėjo pasinaudoti užsienio žvalgybos.
Visą „Šaltojo karo“ laikotarpį tarp Sovietų Sąjungos ir užsienio valstybių žvalgybų vykusi kova ir vienai, ir kitai pusei atnešdavo savų pergalių ir pralaimėjimų. Abejose pusėse agentai sėkmingai ir nesėkmingai vykdė operacijas, kartais būdavo pagaunami. Sugautus agentus šalys teisdavo, kalindavo, jiems grėsdavo ir mirties bausmė. Pagautais agentais buvo keičiamasi. Nepaisant KGB dedamų didžiulių pastangų, kai kuriems SSRS piliečiams pavykdavo pabėgti iš šalies. Vieni sugebėdavo pasiprašyti politinio prieglobsčio kelionių į užsienį metu, kiti smarkiai rizikuodavo nelegaliai kirstami akylai saugomą SSRS sieną. Antisovietinė spauda, kontrabandinės prekės vienais ar kitais būdais prasiskverbdavo į Sovietų Sąjungą pro „geležinę uždangą“.
Apie savo pasiektas pergales žvalgybos nevengdavo pasigirti. Parodos žiūrovams siūloma susipažinti su KGB propagandiniams ir mokomiesiems tikslams parengtu fotografijų ciklu apie sugautus užsienio žvalgybų agentus, iš jų atimtą įrangą ir ginklus, sulaikytą kontrabandą.