Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje
Prievartinės karo tarnybos istorija
Laiškai
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
„Toliau ėjome dviese. Tarp akmenų pastebėjom kažką geltonuojant. Tyliai prisėlinome arčiau. Išsivyniojęs čalmą ir ja užsiklojęs, gulėjo dušmanas. Zampolitui ženklais parodžiau nuplėšti užtiesalą, o aš įremsiu vamzdį į kaktą, nes ką gali žinoti, gal po audeklu jis laiko paruoštą šauti į pistoletą.
Vos tik iš po audeklo šmėstelėjo galva, įrėmiau automato vamzdį į kaktą. Gulintis baisiai persigando. Kulka jam buvo sudraskiusi pėdos čiurną, ir jis, negalėdamas pabėgti, apsimetė „akmeniu“.
– Dust? – paklausiau jo juokais, nors iš pašonės paėmiau PPŠ. Jis ėmė smarkiai linkčioti galva, jausdamas greitą gyvenimo atomazgą, ir, pasigriebęs mano juokais mestelėtą „dust“, kartojo jį sukepusiomis lūpomis.
– Ką daryti? – paklausiau.
– Papjauk, – zampolitas pasidarė ištikimas savo naujiems principams.
Papurčiau galvą.
– Nušauk. Vienu šūviu.
Kai dalis galvos smegenų ištiško ant žemės, nutilo ir kartojamas „dust“. Vienur kitur pasigirdo pavieniai šūviai iš AKS-74 – mūsiškiai pribaiginėjo sužeistus dušmanus.“
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
„Tas šaudė visus iš eilės – priešinosi jie ar ne. Kareivinėse statė po kelis beginklius afganus prie sienos ir automato serija ištaškydavo galvos smegenis ant lubų ir sienų.
Užšokęs ant baterijos kareivinių stogo, rado du pasislėpusius kareivukus. Riktelėjo:
-Statj,- bet tie gulėjo nieko nesuprasdami. Vyr leitenantui tai pasirodė kaip įstatymo negerbimas, tad sušaudė ir juos. Per keliolika minučių jis nušovė 17 afganistaniečių kareivių.
O pulko KARATĖ instruktorius baterijas ėmė beginklis ir traškino stuburus afganistaniečiams. Bet ir jį, ir vyr. Leitenantą Prochorenką visur lydėjo dvimetriniai asmens sargybiniai.
Baterijos buvo paimtos.“
Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nuotr.
„Pliekėm į žalumos neužstotus langus, duris ir į viską, kas juda. Taikiniu tapo pririštas baltas arklys, kuris iš pradžių nenatūraliai prisėdo ištiestas užpakalines kojas, krūptelėjęs nuo kelių papildomų šūvių, virto ant šono ir po keleto mėginimų keltis liko tysoti.
Per medžių tankmę bėgo du siluetai, kuriems neužteko proto slėptis, ir abu vienas po kito nuvirto. […]
Iš vieno namo žiaukčiodamas išėjo leitenantas Čiulkovas. Pagal instrukciją, prieš įeidamas į namą, pro langą įsviedė „citrinukę“ (F-1). O name rado šešis besitampančius mėsos gabalus: vyro, moters ir keturių vaikų.
Pašautieji siluetai buvo du suvarpyti moterų kūnai. Mus suklaidino jų parandža – nuo galvos iki kojų moterį dengiantis apdaras.
Į veidus nežiūrėjome, jie taip ir liko uždengti, tik stebėjomės kulkos padaryta plėštine žaizda kojos čiurnoje. […]
Garnizono pakraštyje stovėjo remontinis bataljonas. Keturi kareiviai pasigėrė, prisirūkė čars ir nuėjo į greta esantį aūlą. Ten išprievartavo jauną mergaitę, po to sušaudė ją kartu su tėvais. Atėjo specialus gynybos ministro Ustinovo įsakymas – sušaudyti visus pulko akivaizdoje. Įsakymas buvo įvykdytas. O mes – vėl parašiuką į zampolito „juodąjį“.“