„Zonos“ įstatymai gana griežti. Tenai nėra vagių. Juos vadina „žiurkėmis“, ir jos naikinamos tikra to žodžio prasme. Ne taip, kaip gyvenime, – pilkos spalvos ten nėra. Arba juoda, arba balta.“
Kareivio Alfonso laiškas mylimai draugei.
RSFSR (Kaliningradas), 1983 m.
Alfonso Somanavičiaus asmeninis archyvas
Kareivio Dariaus Leškio laiškų iš Komijos ir kitų vietovių ištraukos.
RSFSR, 1987–1988 m.
Vytautė Žilinskaitė „Prašė neverkti“, 1991 m.
„Spalio 20 Žmones matau tik laikraščiuose ir žurnaluose. O čia – mašina, ruošianti paklusniai ropoti vabalus. Nesgi nuolat žeminamas žmogus tampa vabalu, po to – vilku. Stengiuosi, kad ta nesąmonė kuo mažiau žalotų žmones. Turiu pripažinti: sekasi sunkiai.
Lapkričio 7 Bandau sugriauti jėgos kultą, ant kurio laikosi visi santykiai armijoje. Nieko nėra geresnio kaip rasti su žmogumi bendrą kalbą. Iki armijos maniau užsikišti ausis, užsidengti akis ir pabūti du metelius. Betgi žmogus – gyva būtybė, ir dabar man aišku, jog taip padarius, vėliau pilnai matyti ir girdėti nebepajėgsi…
Gruodžio 17 Lauke – minus keturiasdešimt. Bokštelyje („balkone“) viena pamaina išstovi penkiolika valandų. Bokšteliai be langų, su viena siena, varstoma vėjų kaip rėtis… Tai vyrai. Tylūs, lėti, geležiniai vyrai. Aš turiu jiems vadovauti. Aš negaliu įžeisti Vyro. Paprasčiausiai teisės neturiu. Yra ir nevyrų…“
Kareivio Dariaus Leškio laiškų iš Komijos ir kitų vietovių ištraukos.
RSFSR, 1987–1988 m.
Vytautė Žilinskaitė „Prašė neverkti“, 1991 m.
„Balandžio 1 Kuo skaisčiau už lango šviečia saulė, tuo man blogiau. Vėl supranti kur esi… Mano didžiausia svajonė – basomis kojomis Lietuvą pereiti.
Gegužės 1 Stebėdamas žmogų, darantį niekingą darbą, matau jo vidų ir man skauda. Galvoje pinasi šimtai klausimų: kodėl jis taip? Stebiu ir stebiu, užduodamas sau tą klausimą, lyg būčiau iš kitos galaktikos.
Be datos Šis paskutinis tavo laiškas man buvo ypač reikalingas. Tai buvo tarsi degutas ledynais bekeliaujančiam žmogui. Juo kūno nesušildysi, tačiau, pamačius tą liepsnelę ir pajutus, kad žemėje šiluma tikrai yra, supranti, kad supantis ledas – laikinas. O aš tuo buvau pradėjęs abejoti…
Sausio 22 „Zonos“ įstatymai gana griežti. Tenai nėra vagių. Juos vadina „žiurkėmis“, ir jos naikinamos tikra to žodžio prasme. Ne taip, kaip gyvenime, – pilkos spalvos ten nėra. Arba juoda, arba balta.“
Lietuvio kareivio laiškas šeimai.
Klaipėda, 1984 m.
Raimundo Kaminsko asmeninis archyvas
Kareivio Ado laiškas motinai.
RSFSR (Permė), 1957 m.
Raimundo Kaminsko asmeninis archyvas
Kareivio Algio, tarnavusio SSRS povandeniniame laive, laiškas draugui.
Siekdami užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę tinklapyje naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su privatumo politika.SutinkuPrivatumo politika