Sovietiniais laikais šiame krašte fotografuoti buvo sudėtinga, nes tai – sukarinta zona. Dėl menkniekio galėjo atimti fotoaparatą.

Tuo metu buvau Kauno radijo gamyklos kino studijos „Banga“ vadovas.

Tas pareigas ėjau nuo 1983 iki 1993 m., kai kino studija buvo panaikinta, o administracinis radijo gamyklos pastatas, kur ant stogo buvo įsikūrusi ir mūsų kino studija (dabartinės koplyčios vietoje), atiduotas Bažnyčiai, nes tai buvo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios pastatas.

1988 m., Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui, nusprendžiau, kad atėjo tinkamas laikas pamėginti suorganizuoti foto-kino ekspediciją.

Gauti raštus, leidžiančius fotografuoti ir filmuoti, padėjo Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba ir Kaliningrado kultūros fondo pirmininkas, rašytojas Jurijus Ivanovas. Buvo surašyta, kad abu šie fondai organizuoja senovinių pastatų ir kitokių vertybių fotografavimą bei filmavimą. Žinoma, šie fondai nieko neorganizavo, tai buvo mano idėja ir mano finansavimas, tačiau ir Kudaba, ir Ivanovas entuziastingai padėjo. Buvo gauti Kaliningrado administracinės valdžios ir net karinės administracijos parašai ir antspaudai, leidžiantys tai daryti. Esu labiausiai dėkingas J. Ivanovui.

Važiavome trise, su dviem automobiliais – aš, Algirdas Kazlauskas ir Šarūnas Tamulynas. Kiekviename mieste mus stabdė milicija ir net tikriausiai saugumiečiai, mat atrodėme tais laikais gana įspūdingai ir įžūliai: su japoniškais fotoaparatais ir videokamera. Vietiniai žmonės kartais manė, kad mes, ko gero, iš televizijos: įsileisdavo į savo butus, rodydavo, kaip viskas griūva, o valdžia nieko netaiso. Esu nufilmavęs nemažai interviu su žmonėmis jų gyvenamosiose vietose. Kartą net buvau suimtas kareivio su automatu, mat filmavau gražų vokišką namą, kuris, pasirodo, priklausė pasienio kariniam daliniui. Kareivis buvo taip nustebęs, kad net nežinojo, kaip jam elgtis; susiskambinus su kažkokiu papulkininkiu, mane paleido.

Gvardeisko (Tepliavos) mieste pavyko įeiti ir pafilmuoti kalėjimo teritoriją bei patalpas su kaliniais. Čia kadaise buvo kryžiuočių pilis. Joje kalėjo Kęstučio sūnus Vaidotas. Šalia pilies yra bažnyčia, kur 1383 m., pabėgęs iš Krėvos kalėjimo, Vygando vardu slapta krikštijosi Vytautas. Jo krikšto tėvas buvo Ragainės (Neman) komtūras Vygandas fon Balterheimas, o krikšto motina – Tepliavos seniūno žmona. Deja, šią informacija perskaičiau tik po kelerių metų, kai 1990 m. buvo išspausdinta V. Silo ir H. Samboros knyga „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“. Taip pat pavyko pafilmuoti ir Baltijske (Piliavoje) – visiškai sukarintoje zonoje, į kurią patekti leidimo reikėjo net vietiniams gyventojams. Ten yra išlikę 1626 m. švedų pastatytos tvirtovės griuvėsiai.

1988 m. pirmoji „ekspedicija“ truko dvidešimt dienų, kasnakt nakvojome palapinėse vis kitose vietose. Už Nemuno, Lietuvoje, kažkas vyko, prasidėjo Sąjūdis, antisovietiniai mitingai. Vietiniai žmonės į mus žiūrėjo nustebę, susidomėję, dauguma mus priėmė labai palankiai ir draugiškai.

Važiavau intuityviai, nieko nežinodamas, ką rasime. Turėjau karinį žemėlapį, J. Ivanovo padovanotą, kur buvo parodyti visi keliai ir miesteliai – tais laikais SSRS žemėlapiai buvo labai abstraktūs, juose buvo parodyti tik pagrindiniai miestukai ir keliai.

Čia pat, Europos centre, šalia Lietuvos, jaučiausi kaip kažkokioj kitoj planetoj, kitame laike. Kraštas ir jo gyventojai atrodė labai skurdžiai, lyg ten būtų ką tik pasibaigęs karas. Kai kurie žmonės gyveno namuose, kurie vis dar turėjo karo laikais išmuštas bombų skyles, nebuvo vandentiekio, vandens atsinešdavo iš šulinių, beveik užakusių, lauke naudojosi iš lentų sukaltais, nežinia kada valytais tualetais. Prieš karą šiuose namuose buvo viskas puikiai įrengta. Kartą ties Jasnoje (Kaukiemiu) pamačiau gražiai sutvarkytą namuką – aplinka tvarkinga, pasodinta gėlių. Užėjau sužinot, kas ten toks gyvena. Išėjo jau senyva, bet labai guvi moteriškė – lietuvė, Sudimantaitė. Ji pasakojo, kaip vietiniai nepalankiai į ją žiūri vien todėl, kad gyvena gražiai susitvarkiusi, vaikščioja tvarkingai apsirengusi. Kas čia tokia – kitokia. Moteris gavo premiją, kažkiek rublių, už tai, kad jos sodyba gražiai sutvarkyta, tai tuoj visi pradėjo pavydėti. Jos nuomone, čia yra tik keli rusai, su kuriais gali normaliai pasikalbėt, o visi kiti tik žiūri, kaip ką pavogti ar ką išgerti.

Matėme ir mes daug skurdo ir girtų žmonių, tačiau matėme ir kitokių, ypač vaikų. Nustebino jų žvilgsniai, smalsumas: jei gautų daugiau kultūros, užaugtų visai kitokie žmonės. Mes niekada (ir vėliau aš vienas) nepatyrėm jokių nemalonumų, užpuolimų naktį, nors miegodavom palapinėse. Galbūt pasisekė.

Kita staigmena – Gintaro kombinatas Jantarnyj (Palvininkuose), didžiausios gintaro kasyklos. Visas miestelis priklauso tam kombinatui, o jo direktorius lietuvis Jurevičius. Šis jaunas vyras – tremtinių sūnus. Tėvai, grįžę iš Sibiro, negavo darbo Lietuvoje, nes tuo metu Sniečkaus administracija šitaip elgėsi su buvusiais tremtiniais. Jie gavo darbą ir apsistojo Kaliningrado srityje, kad būtų arčiau Lietuvos. Šitaip ten apsigyveno nemažai lietuvių. Jurevičius sakė, kad čia lietuviai vertinami, nes yra geri darbininkai, dažnai užima geras pareigas. Jis pats, baigęs Kaliningrado politechnikos institutą, iškilo iki Gintaro kombinato direktoriaus pareigų. Šiame kombinate iškasama apie 80 proc. viso pasaulio gintaro. Vien tokių pajamų užtektų gerokai pagerinti ir atstatyti Kaliningrado kraštą, tačiau viską pasiima Maskva. Beveik nieko jiems nepalieka.

Po dvidešimties dienų, grįždami iš Sovietsko (Tilžės) per tiltą į Lietuvą, stabtelėjome pirmoje kaimo valgykloje ir pasijutome kaip civilizuotoje Europoje, o juk tada buvo dar tik 1988-ieji. Štai kas liko iš Rytprūsių – kažkada nepaprastai gerai ekonomiškai išvystyto krašto.

Vėliau važinėjau vienas, nes lengvai suartėju su vietiniais, jie pasakoja, pozuoja, įgaunu jų pasitikėjimą. Žmonės pasakojo, kaip po karo daugiausia viską sunaikino daliniai, einantys paskui armiją – tylovyje čiasti. Jie vežė amuniciją, maistą, medicinos reikmenis. Armija ėjo toliau, o šitie čia įsikūrė ir „gyveno“. Jie sudegino ir baigė griauti, grobstyti viską, ką rado. Rado dar šiltas krosnis ir namus, pilnus gėrybių, net maisto. Žmonės buvo išbėgę tiesiog tą pačią dieną, pasiėmę tik tiek, kiek galėjo. Vėliau prasidėjo griovimas ir pardavinėjimas visko, kas tik įmanoma: į Lietuvą ir kitur iškeliavo įvairus daiktai, plytos, čerpės, bažnyčių varpai ir viskas, ką tik galima parduoti. Žmonės pasakojo, kaip bažnyčios po truputį ėmė griūti. Iš pradžių kai kuriose iš jų buvo įrengti kultūros namai, vykdavo koncertai, bet daug bažnyčių iškart buvo paverstos sandėliais. Jų remontuoti niekas nesugebėjo: per didelės, per aukštai, nėra čerpių stogams, nėra specialistų. Maskvos nurodymu tyčia nieko nebuvo daroma, nes vokiška kultūra turėjo būti sunaikinta. Su kiaurais stogais, kad ir kaip stipriai pastatytos, veikiamos lietaus, bažnyčios pradėjo griūti. Kažkuriais metais uždarė klubą Železnodorožno (Girdava) bažnyčioje, nes jau buvo pavojinga ten organizuoti renginius. Vieną naktį didelės, gražios gotikinės bažnyčios stogas su didžiausiu trenksmu įgriuvo į vidų, žmonės persigandę išbėgo iš namų.

Kaliningrado sritį fotografavau ir filmavau ketverius metus – 1988–1991 m. Kasmet pavasarį ir rudenį, kai išryškėja architektūra. Vasarą viskas paslėpta augalijos. Tą kraštą ir jo žmones labai pamilau, kokie jie bebūtų. Esu fotografas humanistas ir menininkas. Tą kraštą fotografavau be politinio, socialinio, ar kitokio nusistatymo. Galbūt antropologiškai. Pačiame Europos viduryje yra vieta, į kurią patekęs pasijunti visai kitame laike. Čia vis dar jaučiama kažkokia mistiška Rytprūsių dvasia. Antros tokios vietos Europoje nėra. Rytprūsių dvasia… Ar ji dar gyva? Ar dar liko ta mistinė nuotaika? Manau, kad ir šiandien ją galima pajusti, kad ir šiandien kitos tokios vietos Europoje nėra.

Ko gero, didžiausias mano pasiekimas fotografuojant ir filmuojant šį kraštą yra tai, kad padaryta daug techniškai geros kokybės nuotraukų, fotografuota ne bet kada ir ne kaip pasiseka, o vis sugrįžtant. Pasižymėdavau kai kurias vietas, kur reikės sugrįžti būtent vakare arba iš ryto, žiūrint kada bus geresnis apšvietimas. 1988–1991 m. dar nebuvo Lietuvoje galimybės nusipirkti ir išryškinti „Kodak“ ar „Fuji“ fotojuostelių. Gauti gal ir galėjai kokioj Lenkijoj, bet kaip išryškini?

Fotojuosteles man siuntė Arvydas Reneckis, tuo metu jau gyvenantis Čikagoje. Ten jis buvo įkūręs Amerikos lietuvių televiziją. Anksčiau dirbo Lietuvos kino studijoje dokumentikos vyr. redaktoriumi, vėliau išvykęs į JAV kuria kino filmus apie Lietuvą. Išfotografuotas juosteles siųsdavau atgal į Čikagą. Arvydas išryškintus negatyvus su padarytomis mažomis nuotraukomis siųsdavo vėl man atgal! Fotografavau su „Minolta“ ir „Nikon“ fotoaparatais. Juodai baltos nuotraukos yra nufotografuotos su vadinamąja plačia juosta 6 x 6 formato, fotoaparatu „Mamiya 330“.

Tais laikais videointerviu lankantis pas žmones jų butuose ir klausinėjant, iš kur, kada ir kaip jie atvyko, ko gero, taip pat retas atvejis.

Taip pat Arvydui Reneckiui tarpininkaujant 1993 m. Čikagos priemiestyje Lemonte, „Lion Frame Gallery“ pas Leoną Narbutį buvo surengta pirmoji šių nuotraukų paroda „Niekieno Žemė. Prūsų Lietuva“. Išspausdintas katalogas, kuriam tekstą parašė A. Reneckis ir kun. Valdas Aušra.

Šiandien jau praėjo daugiau kaip trisdešimt metų nuo mano paskutinio apsilankymo Rytprūsiuose. Kraštas keičiasi, atsiranda jaunų žmonių, besidominančių krašto praeitimi, bandančių rūpintis dar išlikusių bažnyčių likimu. Vasilijus Plitinas įkūrė organizaciją „The Ruins Keepers“. Jie tvarko dar išlikusių griuvėsių aplinką, ir reikėtų pasakyti, kad vietinė valdžia jiems net padeda. Jau rašomi vokiški vietovių ir miestų pavadinimai. Jeigu mes, lietuviai, norime, kad vietinis jaunimas sužinotų ir lietuviškus pavadinimus, tikrąją krašto istoriją, reikėtų tokiems žmonėms tik padėti ir su jais draugauti. O jie, beje, lietuvių atžvilgiu nusiteikę labai draugiškai. Juk didelė dalis šių žmonių po karo buvo „atgabenti“ iš tuometinės Baltarusijos ir Ukrainos.