„Pačiame Europos viduryje yra toks plotelis, į kuri patekęs staiga pasijunti esąs visiškai kitame laike. Čia svarbiausia – aplinkos ir ją veikiančio laiko dramatiškumas.
Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučiaus kraštas, Kaliningrado sritis – greičiausiai nė vienas kitas kraštas savo istorijoje neturėjo tokios vardų įvairovės. Turbūt retas kuris kraštas matė savo gyvenime tokius aštrius ir skausmingus istorinius ir ne tik istorinius pokyčius kaip šis.

Šiandieną čia gyvena visai kita tauta, nieko bendro neturinti su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai dar vis tebestovi. Kartais tie žmonės atrodo kaip koks svetimkūnis, panašiai kaip 19 a. olandų tapyboje, vaizduojančioje Romos griuvėsius ir tarp jų gulinėjančius žmogiukus. Tačiau Rytprūsių dvasia vis dar tebegyvena šiame krašte. Būtent tą Dvasią ir jos santykį su naujais gyventojais aš ir norėjau užfiksuoti. Šį kraštą labai myliu, taip pat ir jo žmones, kokie jie bebūtų. Šiose nuotraukose nėra politikos ar kitokių pretenzijų. Padžiauti skudurai ar šiukšlynas prie bažnyčios griuvėsių man nėra betvarkės fiksavimas. Aš stengiausi parodyti tą Rytprūsių dvasią, kuri vis dar gyva šiame krašte, ir jos santykį su šiandiena. Tai – savotiška griuvėsių poezija. Galima šį kraštą dar pavadinti NIEKIENO ŽEME.

Antros tokios vietos Europoje nėra.“