2022 m. vasario 24 d. imperialistinė Rusija, užpuolusi suverenią valstybę, tęsia kažkada pradėtą ukrainiečių naikinimą. Tautoms, nesiruošiančioms nusilenkti Kremliaus šovinistų brukamai vergystei, žadama surengti dar baisesnę būtį. Maskvos agresija apvertė pasaulį aukštyn kojomis, sulaužydama tariamos pusiausvyros supratimo standartus. Bandydama apsisaugoti, civilizacija brėžia naujas politines kryptis, praeityje ieškodama išminties ir tvirtybės.
Istorija kartojasi sukdama ratus. Tai, kas vyksta, jau yra buvę anksčiau… Antrajame pasauliniame kare, slopindama partizaninį karą Ukrainoje ir Lietuvoje, ta pati Rusijos kariuomenė vykdė užkariautų tautų terorą ir genocidą. Vyresniajai gyventojų kartai ši jėga gerai pažįstama. Penkiasdešimt metų trukusi okupacija Lietuvos šeimoms primetė prievartinę vyrų karo tarnybą.
Verta ją prisiminti.
Šaltiniai
Lietuvos vyrų prievartinė tarnyba okupacinėje SSRS kariuomenėje – mažai nagrinėta tema istoriografijoje. Istorikų tyrinėjimai apie komunistinės Rusijos vykdytą lietuvių tautos genocidą pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais susiję su priverstinės vyrų mobilizacijos į Raudonąją armiją vertinimais, Raudonosios armijos 16-osios šaulių divizijos istorijos tyrinėjimais. Istorikas Vytautas Tininis šiems tyrimams skyrė monografiją „Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją“. Vėlesnės, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo (1991 m.) trukusios prievolės SSRS kariuomenėje tyrinėjimams mokslininkai neskyrė ypatingo dėmesio.
Apie Lietuvos vyrų patirtas represijas sukurti keli dokumentiniai filmai, surengtos pavienės parodos, publikuoti atsiminimai, kiti liudijimai. 1991 m. rašytoja Vytautė Žilinskaitė knygoje „Prašė neverkti“ surinko Rusijos kariaunose žuvusių, suluošintų šauktinių artimųjų pasakojimus. Kunigas Robertas Grigas „Rekruto užrašuose“ talentingai aprašė savo, karinei galiai neprisiekusio kareivėlio, patirtus vargus. Amžinybėn iškeliavęs Afganistano karo veteranas Zigmas Stankus paliko įtaigius memuarus „Kaip tampama albinosais“, „Miražas“. Buvęs kareivis Petras Algis Mikša knygelėje „Lauk, okupantai!“ dalijosi 1968 m. Čekoslovakijos okupacijoje dalyvavusių rekrutų atsiminimais. Afganistano siaubą išgyvenusio šauktinio Vyto Lukšio sudarytame fotoalbume „Užmirštas“ karas“ apie tragediją pasakoja kariavusiųjų nuotraukos. Leidinyje „Sustingęs laikas“ yra pateiktas Afganistane žuvusių karių iš Lietuvos sąrašas.
Šaltiniuose atskleista praeitis naujų prasmių įgauna Ukrainos karo kontekste. Ji tarytum kviečia iš naujo apmąstyti tai, kas buvo, ir tai, kas yra. Ukrainiečių drąsa ir ryžtas apnuogina senus propagandinius melus, padeda susivokti svetimųjų primestų ir pačių sukurtų mitų, sąvokų pynėse.
Parodoje greta jau publikuotų šaltinių fragmentų pateikiami nauji: filmuotos amžininkų pasakojimų ištraukos, nuotraukų, laiškų iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų ar asmeninių archyvų kopijos. Parodos kūrėjai siekė priminti galbūt jau pamirštus dalykus ir parodyti tai, kas nematyta, ko nežinota.
Okupacija
Lietuvos okupacija apvertė aukštyn kojomis įprastą pasaulį. Komunizmo doktrinos nešėjai trynė ir naikino tradicines vertybes, atsiradusioje tuštumoje įvedė absurdišką tvarką. Lietuvos vyrai, apvilkti užkariautojų uniformomis, metų metais gynė savo nelaisvę, padėjo rusiškojo imperializmo monstrui augti ir klestėti. Rusų disidentas V. Bukovskis SSRS lygino su konclageriu, o jos kariuomenė buvo šio darinio dalis. Čia, šalia skleidžiamų utopijų, klestėjo cinizmas ir panieka žmogui. Filosofo J. Girniaus žodžiais, visoje sistemoje vergija buvo diaboliškai garbinama kaip laisvė, o laisvė niekinama kaip vergija. Patekęs į okupacinę armiją, kiekvienas Lietuvos rekrutas naują tvarką ištvėrė savaip. Skirtingi gabumai, charakteriai, skirtingos politinės to meto aplinkybės kareiviškoje aplinkoje lėmė savitus kiekvieno likimus.
Net ir šiandien gyvas naratyvas „Tarybinė armija – vyriškumo mokykla“. 2002–2004 m. nepriklausomos Lietuvos teismai, dalis Seimo narių vis dar neskyrė okupantų primestos vergijos nuo karinės pareigos Tėvynei. Kai kuriems kareiviams pasisekė – sovietinėje armijoje ypatingų tragedijų nepatyrė. Tačiau šis faktas nieko nekeičia. Tai buvo tautos teroro, genocido dalis. Neteisėta, tarptautinei teisei prieštaraujanti prievarta laužė daugumos šeimų likimus.
Praradimai
Lietuvos karių žuvo Antrajame pasauliniame kare Raudonosios armijos daliniuose
V. Tininis, Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, Vilnius, 2014, p. 175.
Lietuvos karių suluošinti Antrajame pasauliniame kare Raudonosios armijos daliniuose
V. Tininis, Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, Vilnius, 2014, p. 118.
dezertyrų ir vengiančiųjų tarnauti Raudonojoje armijoje (ne partizanų) nužudyta 1944–1945 m.
V. Tininis, Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, Vilnius, 2014, p. 118.
Tūkstančiai buvo kankinami, žudomi disciplinariniuose batalionuose, lageriuose. Jų šeimos retai kada išvengdavo represijų. Vengdami žūties Raudonosios armijos daliniuose, didelė dalis Lietuvos vyrų tapo partizanais.
ginkluoto pasipriešinimo kovotojų žuvo 1944–1953 m.
Lietuvos vyrai žuvo rusų armijoje 1945–1991 m. vien tik pagal surinktus anketinius duomenis
Lietuvos vyras buvo sužalotas rusų armijoje 1945–1991 m. vien tik pagal surinktus anketinius duomenis
Praeities liudijimai
Kareivių laiškai, į namus siunčiamos nuotraukos neatspindėjo viso prievarta paimtų vyrų gyvenimo. Bijodami cenzūros, kareiviai vengė pasakoti apie tai, ką okupacinė valdžia slėpė, ar, nenorėdami skaudinti savo artimųjų, nepasakojo apie savo savijautą. Tačiau net ir tada namus pasiekdavo frazės ar fotografijų detalės, išduodančios kareiviškos būties tamsiąsias puses.
Neištvėręs žeminimų bei patyčių kartais kareivis pratrūkdavo. Laiškuose ieškota paguodos ir užtarimo. Kareivių artimieji bandydavo gelbėti savo vaikus, rašydami skundus aukščiausioms okupacinės valdžios institucijoms. Tačiau retai kada tokie skundai ką nors pakeisdavo.
Kai kuriuose SSRS daliniuose, ypač vykstant karinėms invazijoms į kitas šalis, rekrutams būdavo draudžiama fotografuoti, nurodyti savo buvimo vietą. Tačiau net ir tokiais atvejais jiems pavykdavo užfiksuoti savo gyvenimo akimirkų. Kai kurios iš jų net pasiekdavo Tėvynę. Iš pilkų nuotraukų matyti nespalvinga kareiviško gyvenimo rutina, „pagražinta“ kokio nors tanko kaimynyste, propagandinio plakato beprasmiškais šūkiais.
Tačiau net ir tokios fotografijos palieka pėdsakų, yra įvykių liudijimai, žmogaus dvasios, jos kismo atspindys. Tarsi pro lango stiklą sušvinta Nepriklausomoje Lietuvoje gimusio svetimos sistemos nesunaikinta laisvo žmogaus dvasia, kitur rikiuojasi supanašėjusios, individualumą praradusios kareivių povyzos.
Atsiminimai apie tarnybą okupacinėje armijoje atsirado dabartinėje Lietuvoje. Šie praeities liudijimai – vertinga istorinių šaltinių dalis.
Paroda
Parodos struktūra panaši į medį su keliais išsišakojančiais prievartinės tarnybos aspektais. Jų aprašymus ir apibendrinimus patvirtina fotografijos, filmuota medžiaga, spausdintų atsiminimų, laiškų fragmentų, kitų artefaktų kopijos.
Atskira ekspozicijos šaka skirta karinės tarnybos istorijos fragmentams: rekrutų prievolei carinės Rusijos imperijoje, Vasario 16-osios Lietuvos kariuomenės sunaikinimui, komunistinės Rusijos karinės prievolės evoliucijai, karinei invazijai į kitas valstybes, Lietuvos Atgimimo antikariniams protestams, okupacijos pabaigai.
Plačiausia parodos dalis „Svetimas pasaulis“ atsiveria siurrealistinėmis erdvėmis, į kurias žmogų nubloškė komunistinė sistema.
Dar vienas atsišakojimas skirtas karinei propagandai. Vos pašauktą į armiją prie kareivinių vartų šauktinį pasitikdavo ir visą tarnybą lydėdavo neskoninga, atgrasi propaganda. Ji siekė pavergti kareivio dvasią, primesti jam SSRS visam pasauliui skleidžiamo mesianizmo tvaiką.
Ideologijai talkininkavo valdžios įstatymais ramstoma, „saldafoniškų“ tradicijų sukurta muštro mašina. Potemėje „Tariama vyriškumo mokykla“ ypatingas dėmesys skiriamas kareiviško muštro, patyčių ir bausmių sulaužytų žmonių likimams, „kareiviškai košei“ – kareivių skaldymo ir valdymo politikai, absurdo estetikai, papročiams, buičiai. Karinė tarnyba laikėsi karininkų, puskarininkių, seržantų taikomu „Skaldyk ir valdyk“ principu. Kareiviai pagal atitarnautą laiką buvo skirstomi į kastas. Ilgesnį laiką ištarnavęs prievolininkas įgydavo didesnę teisę leisti sau nestatutinį elgesį su jaunesniais kariais. Vyresni engdavo jaunesnius, stipresni – silpnesnius. Skirtingų tautybių atstovai tarpusavyje buvo kiršinami. Pilką ir trumpą laisvalaikio kasdienybę kiekvienas leido savaip. Vieni skaitė knygas, sportavo, kiti patyčių papročius ramstė absurdiška estetika: fotoalbumus dabino gėlių, karinės technikos piešiniais, aukštino avalynės kulnus, kitaip „gražino“ savo uniformas.
Paroda
„Svetimo pasaulio“ šaka „Pažiūrų transformacija“ skirta pačių kareivių prievartinės tarnybos vertinimui. Jis buvo skirtingas. Vieni, ypač pirmaisiais Lietuvos nelaisvės metais, Rusijos kariuomenę vertino kaip svetimą, vargą, kančias, tragedijas lėmusią jėgą. Kiti rekrutavimą tapatino su beprasmišku metų praradimu, bandė nuo jo išsisukti. Ilgametės rusiškos propagandos, nutautinimo politikos veikiama vyrų dalis, ypač paskutiniais okupacijos dešimtmečiais, šia prievole didžiavosi ir gyrėsi.
Atskira parodos dalis „Namų ir laivės ilgesys“ skirta prievolininkų ryšiui su namais. Lietuvos prisiminimai, naujienos iš namų kontrastavo su svetimo krašto aplinka. Laiškai iš Tėvynės daugumai kareivių tapo palaimos, stiprybės ir svajonių šaltiniu.
SSRS valdžios įvesta Lietuvos vyrų karinės prievolės tvarka prieštaravo tarptautinei teisei. Parodoje galima rasti tarptautinių aktų, deklaracijų, okupantų įstatymų ištraukų kopijų.
Kiekviena šeima ar giminė dar yra išsaugojusi okupacijos, besitęsusios kone penkiasdešimt metų, atmintį. Slegianti rekrutavimo SSRS kariuomenėje patirtis yra mūsų vyrų, tėvų ir senelių gyvenimo dalis. Būtina tai patirti, permąstyti, kad pajėgtume atsikratyti okupantų primestų vertinimo klišių, kad galėtume jaustis laisvi, gyventi laisvi savo Tėvynėje.