1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo Tautų sąjungos narę Lietuvos Respubliką. SSRS įvykdė tarptautinį nusikaltimą, tačiau vyko Antrasis pasaulinis karas, bolševikinė Rusijos imperija, sudariusi sutartį su nacistine Vokietija, jautėsi padėties šeimininke, todėl sukūrė Lietuvoje marionetinį darinį ir pavadino jį LSSR. Šio prievartinio akto padarinių, kaip ir kitų Baltijos valstybių aneksijos, nepripažino Didžioji Britanija, Vatikanas, Šveicarija, JAV ir kai kurios Pietų Amerikos valstybės. Tačiau SSRS to nepaisė.
Net ir pasibaigus karui iki pat savo agonijos amžiaus pabaigoje nesilaikė pačios pasirašytų ar kitaip privalomų tarptautinių susitarimų, jų papildymų, kitų aktų. Tą pačią politiką tęsia ir komunistinės imperijos teisių perėmėja – šiandieninė Rusija.
IV Hagos konvencija
LSSR 1970 m. baudžiamasis kodeksas. Lietuvos vyrams, vengiantiems šaukimo į tikrąją karinę tarnybą, 79-asis šio kodekso straipsnis, priklausomai nuo aplinkybių, numatė laisvės atėmimo bausmes nuo vienerių iki penkerių metų. Kodekso 80 straipsnis „Vengimas mobilizacinio šaukimo“, priklausomai nuo aplinkybių, numatė laisvės atėmimo bausmes nuo trejų iki dešimties metų arba mirties bausmę. Vilnius, 1970 m.
(Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)
Ženevos konvencija
1949 m. Ženevos konvencijos 51 str. skelbė: „Okupuojanti valstybė negali versti Konvencijos saugomų asmenų tarnauti savo ginkluotosiose pajėgose ar pagalbinėse jos dalyse. Draudžiamas bet koks spaudimas ar propaganda, agituojanti savanoriškai stoti į karo tarnybą.“ ir kt.
„1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu“, 51 straipsnis. 1949 m.
(Lietuvos Respublikos teisės aktų leidinys „Valstybės žinios“, 2000-07-29)
„Istorinė teisė“
SSRS karinių pajėgų vidinės tarnybos įstatų viršelis. RSFSR (Maskva), 1966 m.
(Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)
SSRS savo agresiją grindė Rusijos imperijos „istorine teise“, komunizmo skleidimą laikė rusų tautos misija „nešti pasauliui pažangą ir aukštesnę kultūrą“. Stalino epochoje SSRS neabejotinai jautėsi esanti ta pati imperialistinė Rusija, tik apsirengusi socialistinės valstybės drabužėliais, net himne buvo giedama, kad būtent Didžioji Rusia „amžiams sujungė“ laisvų respublikų neišardomą sąjungą (Ф. И. Кожевников, Советское государство и международное право, Москва, 1948, p. 34).
Baudžiamasis kodeksas
1940 m. Kremlius Lietuvoje priėmė RTFSR baudžiamąjį kodeksą. Juo vadovaudamasi teisėsauga vykdė represijas prieš Lietuvos gyventojus, teisė už tariamus nusikaltimus, įvykdytus prieš okupaciją, kai toks kodeksas dar negaliojo. Remiantis šiuo kodeksu ir kitais SSRS juridiniais aktais, Lietuvos vyrai buvo baudžiami už prievartinės karo tarnybos vengimą ar dezertyravimą, „karinės tarnybos pažeidimus“.
1961 m. SSRS valdžia išleido aneksuotai Lietuvai taikomą kiek modifikuotą Rusijos baudžiamojo kodekso variantą – LSSR baudžiamąjį kodeksą. Laikas ėjo, bet niekas nesikeitė. Aneksuotai Lietuvai taikomos Lietuvos Tarybų Socialistinės Konstitucijos naujos 1978 m. redakcijos 29 str. skelbė: „Tarybinės liaudies socialistiniams iškovojimams, taikiam darbui, valstybės suverenumui ir teritoriniam vientisumui ginti sukurtos TSRS Ginkluotosios Pajėgos ir nustatyta visuotinė karinė prievolė.
TSRS Ginkluotųjų Pajėgų pareiga liaudžiai – patikimai ginti socialistinę Tėvynę, nuolat būti kovinėje parengtyje, kuri garantuotų nedelsiamą atkirtį bet kuriam agresoriui“ (Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1978, Nr. 11-130).
1941 m. okupuotoje Lietuvoje išverstas RSFSR baudžiamasis kodeksas. Pagal šio Rusijos kodekso straipsnius gyventojai buvo baudžiami už veiką, padarytą prieš 1940 m. birželio 15 d. okupaciją. 1944 m. prasidėjus Lietuvos reokupacijai, pagal kodekso 59 str. 4, 5, 6 dalis buvo teisiami dezertyrai ir kiti Lietuvos vyrai, vengiantys mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Kaunas, 1941 m.
(Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)