Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė Zita Vanagaitė gimė 1942 m. rugsėjo 5 d. Zastrono kaime, Utenos rajone, Daugailių progimnazijos mokytojos ir ūkininko šeimoje. Mamą mokytis leido dėdė arkivyskupas Mečislovas Reinys. Zita Vanagaitė 1960 m. baigė Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), Statybos fakulteto architektūros specialybę. 1966 m. baigusi studijas, iki mirties (mirė 1990 m. rugpjūčio 3 d.) dirbo architekte-restauratore Paminklų konservavimo institute Vilniuje. Atliko architektūrinius tyrimus, projektavo ir vykdė daugelio architektūros požiūriu reikšmingų Vilniaus senamiesčio bei Lietuvos pastatų autorinę priežiūrą.

Nuo 1967 m. Zita Vanagaitė įsijungė į kraštotyros judėjimą, žygeivių keliones, dalyvavo ekspedicijose ir užrašinėjo dainas, papročius, atsiminimus Lietuvos kaimuose, įvairiuose SSRS imperijos kampeliuose gyvenančių lietuvių pasakojimus: Baltarusijoje, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje, Smolensko srityje, Sibire. Tapo Liaudies dainų klubo aktyvia nare. Bendravo su okupaciniam režimui besipriešinančiais kunigais, gaudavo iš jų draudžiamos literatūros. Kartu su Lietuvos rezistentais rengė straipsnius pogrindžio Aušrai apie apverktiną kultūros paminklų būklę, kraštotyrininkų persekiojimus, talkino leidžiant tautišką Laisvės šauklį. Draugavo su Rusijos disidentais, Estijos, Ukrainos rezistentais, teikė  informaciją, kuri pasiekdavo Vakarus, apie tikinčiųjų persekiojimą, rusifikaciją, brutalią ateizaciją Lietuvoje. Lankė tremtyje ir visapusiškai rėmė laisvės gynėjus, padėjo siuntiniais ir žodžiu įkalintiesiems, globojo politinių kalinių artimuosius. Zitos butas Vilniaus senamiestyje tapo į Vilnių atvykstančių latvių, estų, rusų, ukrainiečių ir kitų disidentų, rezistentų, grįžusių iš lagerių, politinių kalinių susitikimų vieta. Zita dalyvavo įvairiose tautinės atminties gaivinimo akcijose. Dėl tokios veiklos rezistentę nuolatos persekiojo KGB operatyvininkai.

Nuo 1988 m. Zita dalyvavo Sąjūdžio komisijoje stalinizmo nusikaltimams tirti, dirbo Politinių kalinių gelbėjimo komitete. Kartu su Povilu Pečeliūnu ir Jadvyga Bieliauskiene įkūrė Politinių kalinių ir tremtinių globos grupę, rūpinosi grįžtančiais į Lietuvą tremtiniais, jų apgyvendinimu.

Z. Vanagaitė parašė prisiminimus apie KGB tardymus. 1990 m. Vilniaus universiteto bibliotekai perdavė rankraščių, pogrindžio spaudos leidinių, dokumentų ir fotografijų archyvą. Lietuvos Respublika po mirties apdovanojo Z. Vanagaitę Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.