Jadvyga Šilauskaitė-Bieliauskienė gimė 1929 m. sausio 15 d. Rūdaičių kaime, Kretingos valsčiuje. Augo gausioje, religingoje šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Palangos gimnazijose, priklausė pogrindinei gimnazistų ateitininkų organizacijai. Tėvas, ūkininkas Antanas Šilauskas rėmė Lietuvos partizanus, kurie dažnai rinkdavosi jų sodyboje.

1948 m. vasario 16 d., slapta švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dieną, gimnazistė Jadvyga davė partizaninio pasipriešinimo B grupės, veikusios laisvėje, dalyvės priesaiką. Gavo slapyvardį Šatrija, platino partizanų spaudą ir atsišaukimus. 1948 m. birželio 27 d. J. Šidlauskaitė buvo suimta ir tų pačių metų spalio 28 d. nuteista 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Buvo kalinama Intos lageryje. 1956 m. susituokė su politiniu kaliniu Antanu Vytautu Bieliausku. Pagal vyro laidavimą buvo atleista nuo dalies bausmės.

1958 m. politinei kalinei grįžus į Lietuvą gimė sūnus Žilvinas. Jadvyga turėjo talentą dailei, tačiau gyvenimas nesuteikė sąlygų jį lavinti. 1971 m. J. Bieliauskienė vėl įsitraukė į antiokupacinį pasipriešinimą, aktyviai kovojo prieš tikinčiųjų persekiojimus, dalyvavo eucharistiniame judėjime, bendradarbiavo su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjais.

1979 m. J. Bieliauskienė Garliavoje įkūrė pogrindinę jaunimo savišvietos grupę. 1981 m. rezistentė surinko apie 2000 parašų po kreipimusi į pirmąjį LKP CK sekretorių Petrą Griškevičių. Reikalauta nutraukti tikinčiųjų persekiojimą. 1982 m. spalio 29 d. J. Bieliauskienė buvo suimta antrą kartą. Teisme jai inkriminuotas moksleivių įtraukimas į nacionalistinę ir religinę veiklą, literatūrinių inscenizacijų rengimas ir nacionalizmą kurstančios atributikos naudojimas, informacijos apie tikinčiųjų persekiojimą spausdinimas, parašų po peticijomis rinkimas. Už „valstybės pagrindų griovimą“ LSSR Aukščiausiasis teismas nuteisė ją 4 metams griežto režimo lagerio ir 3 metams tremties. Iki 1986 m. buvo kalinama Baraševo lageryje (Mordovija), ypač pavojingiems asmenims skirtoje institucijoje. Jadvyga, nepaisydama labai silpnos sveikatos, dalyvavo politinių kalinių moterų protesto (bado) akcijose, pasirašė kreipimąsi Helsinkio susitarimo valstybių vadovams dėl pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo, sveikinimo telegramą JAV prezidentui Ronaldui Reiganui ir kt. Siekdama išvengti provokacijų, metus laikėsi tylos įžado ir griežto pasninko.

1986 m. SSRS valdžia, spaudžiama tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų, JAV prezidento R. Reigano ir kitų demokratinių šalių politinių lyderių, atleido J. Bieliauskienę nuo tremties bausmės dėl pašlijusios sveikatos. 1988 m. J. Bieliauskienė su bendražygiais įkūrė Politinių kalinių ir tremtinių globos grupę, 1991 m. – Sausio 13-osios broliją. Lietuvos Respublika apdovanojo J. Bieliauskienę 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Rezistentė mirė po sunkios ligos 2009 m. lapkričio 21 d. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.