Lietuvos gyventojų trėmimas į Tadžikiją 1945 m.

Tremtinys Leonas Levinskas (1931–2023) taip apibūdino tremties Tadžikijoje pradžią:
„mus atvežus į Ujoly gyvenvietę, atjojo kolūkių pirmininkai, kurie priminė vergų pirklius iš „Dėdės Tomo trobelės“. Bizūnais pliauškindami, bizūnais rodydami, rinkosi sau žmones, kurie tvirtesni, kas turėjo daugiau maišų. Buvo labai karšta, daugiau kaip 40 laipsnių karščio. Tokio kaip Lietuvoje vandens nebuvo. Reikėjo gerti upės vandenį, kuris buvo drumzlinas kaip kava. Todėl sirgome žarnyno ligomis. Daug pelkių, daug uodų, kurie platino maliariją. Vaistas chininas labai gadino kepenis. Po pusantrų metų skyrė daržus. Juos apsėjom, tačiau sudygus augalams buvome išbuožinti ir perkelti į kitą kolūkį ant plikos žemės. Išsikasėm žeminę, iš švendrių pasidarėm palapinę. Mano darbas buvo kaupti medvilnę laukuose. Be pietų, visą dieną apie 13 valandų dirbom. Jokio pavėsio. Galvą šlapinom vandeniu arba guldavom į vagą ir po lapais truputį pailsėdavom. Nedirbantys nieko negaudavo, o dirbantieji – po 1,5 kg miežinių miltų su vabaliukais. Vienintelis išsigelbėjimas nuo bado – bėgti į kalnus ir prisigaudyti vėžlių. Jie buvo nedideli, kaip lėkštė. Taip gindavomės nuo bado.“
(Teresė Birutė Burauskaitė, „Nukentėjusieji dėl kilmės: Lietuvos etninių vokiečių tremtis 1945 m.“, Acta historica universitatis Klaipedensis, 2009, t. 18, p. 241).