Įvadas
Lietuvos gyventojų trėmimas į Tadžikiją 1945 m.
1944 m. vasarą Raudonajai armijai įsiveržus į Lietuvą ir išstūmus iš jos nacistinės Vokietijos kariuomenę, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Grįžusi sovietų valdžia siekė suvesti sąskaitas su visais, kas karo metais kovėsi prieš juos arba kokiu nors būdu padėjo vokiečiams. Todėl pirmieji Lietuvos gyventojų trėmimai 1945 m. pavasarį turėjo ir grupinio baudimo už kolaboravimą su nacių okupantais, ir etninės priklausomybės požymių.
Į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus nuolat gyventi turi būti iškeldinta: visi vokiečiai, gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, nesvarbu, kokia jų visuomeninė padėtis, veikla, amžius ir lytis; visi su vokiečių šeima glaudžiai susiję ne vokiečių tautybės asmenys – žmona, vyras, augintiniai, giminaičiai, priklausantys vokiečių šeimai arba tos šeimos išlaikomi.
Į tremtinių sąrašus pateko ir liuteronai, žmonės, turėję vokišką vardą ar pavardę, palaikę ryšius su giminėmis Vokietijoje. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vasilijus Černyšovas 1945 m. vasario 7 d. pasirašė raštą Nr. 1/2120, kuriame nurodyta vokiečių tautybės Lietuvos gyventojus ištremti miško pramonės darbams į Kniaž Pogosto rajoną Komijos ASSR. Vokiečių trėmimui vadovavo iš Maskvos atsiųstas valstybės saugumo komisaras Dmitrijus Rodionovas. Jau 1945 m. balandžio 9 d. J. Bartašiūno, A. Guzevičiaus ir D. Rodionovo pasirašytoje telefonogramoje SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui Sergejui Kruglovui buvo pranešta, kad Lietuvoje rasta ir pasirengta ištremti 300 vokiečių šeimų, kurias sudaro vienas tūkstantis žmonių: 291 vyras, 396 moterys ir 313 vaikų iki 16 metų.
1945 m. balandžio 9 d. telefonograma apie pasiruošimą tremti vokiečių šeimas, adresuota SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui Sergejui Kruglovui. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Tremtiniams išvežti prašyta skirti 55 vagonus iki Kniaž Pogosto geležinkelio stoties Komijoje. Vokiečių šeimų trėmimas prasidėjo 1945 m. balandžio 22 d. Tremta buvo iš keturiolikos apskričių (Alytaus, Kauno, Kretingos, Lazdijų, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Raseinių, Šakių, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Vilkaviškio) ir Kauno miesto. Žmonės buvo gabenami sunkvežimiais, renkami Marijampolės, Kretingos, Šiaulių ir Tauragės geležinkelio stotyse ir vežami į Kauną, kuris pasirinktas ešelono formavimo vieta. Kadangi vėluota pateikti vagonus (vietoj balandžio 26 d. juos pateikė tik balandžio 30 d.), žmonės beveik savaitę buvo laikomi Šančių sinagogoje, kitose gyvenimui nepritaikytose vietose.
Iš Kauno geležinkelio stoties gyvulinių vagonų ešelonas Nr. 48006 pajudėjo tik 1945 m. gegužės 3 d. ryte, kai buvo atvežti paskutiniai tremtiniai iš Tauragės apskrities. Remiantis LSSR NKVD Kauno m. skyriaus viršininko Georgijaus Svečnikovo tos pačios dienos telegrama LSSR NKVD kalėjimų skyriaus viršininkui Aleksandrui Čečevui, į ešeloną pakrauta 812 tremtinių, iš kurių – 263 vaikai iki 16 m., 329 – vyrai, 220 – moterų. Tačiau iš tikrųjų buvo ištremta daugiau žmonių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, buvo ištremti 898 asmenys, 73 vaikai gimė tremtyje. Gana daug (iki 1 000) vokiečių dėl nežinomų priežasčių nebuvo ištremti ir liko Lietuvoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro duomenimis, 1945–1964 m. mirė 319 tremtinių, iš jų 46 nepilnamečiai. Pirmaisiais tremties metais mirtingumas buvo didžiausias. 1945 m. mirė 135, 1946 m. – 78, 1947 m. – 42, 1948 m. – 21 žmogus. Vėlesniais metais mirčių skaičius tapo vienaženkliu. Tose Tadžikijos vietose, kur gyveno tremtiniai, nebuvo medžių, todėl žmones laidojo be karstų, tiesiog žemėje, be jokių paminklų ar kryžių. Kasti akmeningą žemę buvo sunku, todėl palaikus naktį lengvai pasiekdavo šakalai. Be to, dauguma kapinių buvo sunaikintos plečiant medvilnės laukus.
Iš tremties sugrįžo apie 300 tremtinių, apie 200 žmonių likimas po tremties liko nežinomas (dalis liko gyventi Tadžikijoje, kiti išvyko į Vokietiją arba kitus SSRS regionus). Vokiečiai tremtiniai po formalaus paleidimo 1955 m. neturėjo teisės sugrįžti į regionus, iš kurių buvo ištremti. Keletas dešimčių buvusių tremtinių po 1958 m. Konrado Adenauerio ir Nikitos Chruščiovo susitarimo dėl vokiečių repatriacijos išvyko į Vokietiją.
Tadžikijos tremtinių likimai | Tremtinių skaičius |
|---|---|
Ištremta | 898 |
Gimė tremtyje | 73 |
Savanoriškai atvyko į šeimos tremties vietą | 2 |
Ištremti po kalinimo | 12 |
Mirė vežami į tremtį | 3 |
Mirė tremtyje | 319 |
Tremtyje pateko į Tadžikijos NKVD (MVD) vaikų namus | 45 |
Suimti tremtyje | 12 |
Bėgo iš tremties vietų | 80 |
Sugrįžo į Lietuvą po tremties (esant duomenims) | 296 |
Negrįžo arba likimas nežinomas (neskaitant mirusių) | 200 |
Tadžikijos tremtinių tautybė | Pagal LGGRTC genocido aukų vardyno bazę | Pagal LYA saugomus nutarimus ir trėmimo bylas |
|---|---|---|
Lietuviai | 544 | 74 |
Vokiečiai | 59 | 415 |
Latviai | 9 | 4 |
Lenkai | 8 | 4 |
Rusai | 5 | 8 |
Nežinoma | 273 | 342 |