Idėja
Bylai Jungtinių Tautų organizacijai
Nuo penktojo ir šeštojo dešimtmečio sankirtos, kai jau gyvavo Jungtinių Tautų organizacija (JTO), senosios lietuvių išeivijos politinių organizacijų pagrindu susikūrusi Amerikos lietuvių taryba (ALT) puoselėjo mintį kelti Lietuvos laisvės bylą šiame pasauliniame forume.
Konkretūs žingsniai idėjos įgyvendinimo linkme žengti Lietuvos nepriklausomybės 35-mečio išvakarėse, kai 1952 m. gruodžio 12 d. ALT Niujorko skyriaus pirmininkas, advokatas Steponas Bredes (Briedis) jr. pasiūlė kreiptis į JAV Kongresą ir panašiai, kaip sovietų vykdytų lenkų žudynių Katynėje atveju, prašyti ištirti sovietų okupacijos aplinkybes, vykdomą genocidą Baltijos valstybėse.
1952 m. gruodžio 12 d.
Planas
Komitetui JAV Kongrese
Siekiant Lietuvos laisvės bylai įgyti tarptautiškumo pobūdį, numatyta kreiptis į JAV Kongresą ir prašyti ištirti visų trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų užėmimo aplinkybes bei išaiškinti prieš šias tebegyvenančias rezistencijoje tautas vykdomą komunistų genocidą. Tuomet sulaukus JAV Kongreso patvirtinimo apie Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos bei jų prievartinio įjungimo į SSRS neteisėtumą, su JAV ir demokratinių Vakarų pagalba būtų galima Baltijos šalių laisvės klausimą kelti JTO ir reikalauti okupacinės kariuomenės išvedimo bei sudaryti šioms tautoms nepriklausomybės atkūrimui reikalingas sąlygas.
Konsultacijai ALT pasikvietė Kongreso narį Timothey P. Sheehaną, kuris jau buvo tyręs minimus sovietų nusikaltimus Katynėje. Tuo metu formavosi dvi nuomonės dėl pačios idėjos įgyvendinimo kelių. Viena jų – ragino sudaryti plačiai žinomų amerikiečių komitetą, kuris žiniasklaidos pagalba įtakotų JAV administraciją ir Kongresą. Kita – numatė veikti pačioms lietuvių išeivijos pajėgomis.
Su naujuoju JAV prezidentu Amerikoje plačiai plėtojant okupuotų tautų laisvinimo politiką, ALT pasirinko antrąjį veikimo kelią. Tokiu būdu, buvo numatyta prašyti JAV Atstovų rūmų nario, kuris įteiktų rezoliuciją, raginančią sudaryti specialųjį komitetą Baltijos kraštų okupacijai ištirti. Greta to planuota paramos kreiptis į JAV prezidentą Dwightą D. Eisenhowerį, Valstybės departamentą, visuomenę. ALT tikėjo, kad tokio specialaus Baltijos kraštų užgrobimo tyrimo komiteto sudarymas išvystys didelę Lietuvos bylos propagandą.
Pradžia
Kelias iki memorandumo
Tikrieji darbai prasidėjo 1953 m. Vasario 16-osios minėjime Niujorke, kur kalbą sakyti buvo pakviestas JAV Kongreso narys Charles J. Kerstenas. Jis buvo pagarsėjęs raginimu JAV prezidentui imtis laisvinimo politikos. Šis respublikonas dar būdamas opozicijoje, nemažai nuveikė JAV Kongresui priimant Savitarpio saugumo įstatymo priedą, pagal kurį būtų remiama sovietų okupuotų kraštų pogrindžio sąjūdžiai ir išeivija.
LCVA, F.658, Ap.1, B.38, L.128.
1953 m. kovo 26 d.
Be to, Kongreso narys palaikė ryšius su JAV lietuviais (tame tarpe su ALT pirmininku Leonardu Šimučiu, Lietuvių pramonės rūmų vadovu inž. Antanu Rudžiu). Todėl per Ch. J. Kersteną ir buvo įteiktas ALT paruoštas galimos rezoliucijos projektas. Jam tarpininkaujant, kovo 26 d. suorganizuojamas ALT atstovų susitikimas su prezidentu D. D. Eisenhoweriu, kuriam įteiktas memorandumas.
Dokumente akcentuoti trys dalykai, tai – raginimas ratifikuoti genocido konvenciją,
pritarimas skelbiamai laisvinimo politikai,
prašymas palaikyti Kongrese sudaromą Baltijos kraštų užgrobimo tyrimo komisiją.
Siekiant Lietuvos laisvės bylai įgyti tarptautiškumo pobūdį, numatyta kreiptis į JAV Kongresą ir prašyti ištirti visų trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų užėmimo aplinkybes bei išaiškinti prieš šias tebegyvenančias rezistencijoje tautas vykdomą komunistų genocidą. Tuomet sulaukus JAV Kongreso patvirtinimo apie Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos bei jų prievartinio įjungimo į SSRS neteisėtumą, su JAV ir demokratinių Vakarų pagalba būtų galima Baltijos šalių laisvės klausimą kelti JTO ir reikalauti okupacinės kariuomenės išvedimo bei sudaryti šioms tautoms nepriklausomybės atkūrimui reikalingas sąlygas.
Susitikime JAV prezidentas pritarė ALT sumanymui kreiptis į JAV kongresą, kad „ jis ištirtų smurtiškus bolševikų Lietuvoje 1940 m. pravestus rinkimus“, o iš Ch. Kersteno gavęs teigiamą pritarimą dėl šios iniciatyvos, rekomendavo tuos reikalus toliau derinti su valstybės sekretoriumi Johnu F. Dullesu.
Draugas, 1953 03 27
Komitetas
Baltijos laisvei
Tokiu būdu, būsimos rezoliucijos projektas pasiekė ir Valstybės departamentą, iš kurio balandžio 14 d. ALT sulaukė pažado bendradarbiauti su Kongrese sudaroma komisija. Formaliai rezoliucija (jos registracijos numeris iš pradžių buvo HR 231) Atstovų rūmams buvo įteikta gegužės 7 d. ir tuomet ALT ėmėsi lobistinių žygių paspartinti jos priėmimą. Tam organizacijos paraginti JAV lietuviai, ruošdami tragiško birželio įvykių atminimo renginius, priimdavę atitinkamas rezoliucijas, siųsdavę Atstovų rūmams telegramas bei laiškus, kuriuose ragindavo palankiai spręsti minimo tyrimo komiteto sudarymo problemą. Vien Čikagoje vykusio 1941 m. birželio paminėjimo dalyviai išsiuntė daugiau nei 800 telegramų, o apskritai, manoma, kad tokių telegramų ir laiškų išsiųsta dešimtys tūkstančių.
1953 m. liepos 27 d.
Atlikus pataisymus, rezoliucijos tekstas liepos 23 d. buvo priimtas svarstymui, suteikiant naują registracijos numerį – 346. Po keturių dienų (liepos 27 d.) Atstovų rūmų posėdyje dalyvaujant ALT, LDT atstovams rezoliucija vienbalsiai patvirtinama ir sudaromas septynių Kongreso narių komitetas, kuriam vadovauti pavedama Ch. J. Kerstenui.
Pradžioje komitetas vadinosi „House Baltic Committee“ (Rūmų Baltijos komitetas), tačiau ilgainiui prigijo jo vadovo pavardė ir vadinosi tiesiog Kersteno komitetu. Nors oficialiai komiteto pilnas vardas buvo: „Select Committee to investigate Communist agression and the forced incorporation of the Baltic State in the USSR“ (lietuviškai dažnai įvardijamas – Specialusis Baltijos valstybių užgrobimo ir įjungimo į SSRS komunistų agresijos tyrimo komitetas).
Rezoliucija
346-oji
LCVA, F.658, Ap.1, B.38, L.128.
Pavykus sėkmingai „pravesti“ rezoliuciją ir pradėjus ją vykdyti, dideliu ALT rūpesčiu tapo talkinimas Kersteno komitetui. Visų pirma teko tinkamai apiforminti Lietuvos laisvės bylą. Tam reikėjo ne tik sukaupti medžiagą, susijusią su Lietuvos okupacija, tautos priespauda, bet ir patikrinus, suderinus ją įvertinti. Sudarant bylą, numatyta siekti dviejų pagrindinių tikslų. Viena, sovietų įvykdytų smurto ir apgaulės veiksmų įrodymas. Antra, „Lietuvos patyrimo apie Sovietų Sąjungos metodus tarptautiniuose santykiuose ir jų elgesį pavergtuose kraštuose“ paskleidimas pasauliui
Susitarimai
Lietuvos Laisvės Komiteto veikla
Į talką ALT ir tuo pačiu Kersteno komitetui aktyviai jungėsi profesionaliai politinėje srityje veikiantis LLK. 1953 m. vasarą jo pirmininkas Vaclovas Sidzikauskas lankėsi Vakarų Europoje, kur susitikęs su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininku Mykolu Krupavičiumi sutarė, kad „būtina suderintai talkinti” ALT ir kitoms institucijoms, pateikiant medžiagą būsimam Kongreso tyrimo (Kersteno) komitetui. Nors jiems svarstant tarptautinę padėtį, buvo teisingai prognozuota, jog „Maskvos politikos posūkis po Stalino išnykimo iš politinio horizonto gręsia pratęsti ilgesniam laikui šaltąjį karą ir nudelsti sovietų pavergtos Europos dalies išlaisvinimą”, bet nenustota vilties ir daryta visa, kas tik pasitarnauja Lietuvos laisvės bylai.
Rengiantis Kongreso sovietų agresijos tyrimo komisijos būsimajam darbui, 1953 m. rugsėjo 20-22 d. Niujorke „Baltic Freedom” namuose įvyko LLK pasitarimas. Jame dalyvavo LDT atstovas konsulas Niujorke Jonas Budrys ir JAV oficialūs pareigūnai: iš Kongreso – Williamas Allenas, Charlles Baruckas, Richardas Walshas ir iš Nacionalinio Laisvosios Europos komiteto (NCFE) – Ernestas Ackeras jr., Jeana Ruffin, o jo tikslas buvo pažiūrų suderinimas bei sovietų okupacijos faktų, įvykių eigos prisiminimas. Liudytojais buvo kviečiami vadinamos liaudies vyriausybės ministras pirmininkas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, buvęs ministrų kabineto generalinis sekretorius Vincas Mašalaitis, generolas Stasys Pundzevičius, buvęs vyriausybės narys Juozas Audėnas bei diplomatai dr. Antanas Trimakas ir Vaclovas Sidzikauskas.
Liudytojų prašyta apibūdinti kiekvieno, kaip to meto oficialaus asmens padėtį, vykstant sovietų agresijai. Be to dar liudytojais buvo pakviesti iškilesni lietuviai dr. Mykolas Devenis, Vincas Rastenis, Henrikas Kačinskas, Juozas Pažemeckas, J. Brazinskas ir kt., kurie perteikė savus sovietų agresijos patyrimus. Šiame paruošiamajame apklausinėjime išryškėjo ne tik sovietų agresijos detalės, bet buvo fiksuojamos silpnosios vietos, o tai teikė galimybę geriau pasirengti tikrajam tyrinėjimų procesui.
LLK sumanė parašyti raportą, kuriuo būtų pateikiami kaltinimai SSRS vyriausybei, įvykdžiusiai agresiją prieš Lietuvą. Tai – trijų dalių dokumentas.
Pirmoji dalis turėjo atskleisti „sovietų agresijos preliminarijas“ (tarptautines sutartis ir jų laužymą), ir ją rengė prof. Domas Krivickas, dirbęs Kongreso bibliotekoje Užsienio teisės skyriuje.
Antrąją dalį, apimančią laikotarpį nuo Justo Paleckio marionetinės vyriausybės sudarymo iki SSRS aukščiausiosios tarybos nutarimo inkorporuoti Lietuvą, įsipareigojo parašyti LLK.
Trečioji dalis, kuria rūpinosi teisininkas J. Talalas, turėjo atskleisti sovietų agresijos padarinius Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai.
Per 1954 metus LLK pateikė raportą, kuriame aprašyti svarbūs Lietuvos valstybės istoriniai, teisiniai klausimai. Būtent, supažindinama su Lietuvos respublikos konstitucijos raida, aiškinama valdžios galių prigimtis, apžvelgiamas valstybės ekonominis, socialinis gyvenimas, komentuojama 1939 m. Lietuvos tarptautinė padėtis, atskleidžiama tiesa apie vadinamosios liaudies vyriausybės sudarymą ir gvildenamos Vilniaus ir Klaipėdos problemos.
Komiteto veikla
Kongreso Komiteto veikla
Kersteno komitetas pirmajam posėdžiui rinkosi 1953 m. lapkričio 30 d. Vašingtone. Pirmuoju liudininku tapo JAV Valstybės sekretorius J. F. Dulles, po jo liudijo Baltijos šalių pasiuntiniai, jų tarpe Povilas Žadeikis. Tada buvo kviečiami kiti buvę Baltijos valstybių oficialūs asmenys.
1953 m. lapkričio 30 d.
…ir kuri patvirtina Amerikos prezidentų F. D. Roosevelto, H. S. Trumano ir D. D. Eisenhowerio
Rezultatas
Užtikrinta moralinė parama Baltijos šalims
Visa surinktoji Kersteno komiteto medžiaga buvo paskelbta septyniuose tomuose. Kaip pripažino amžininkai minimas Kongreso komitetas siekęs įvairialypių tikslų. Pradedant JAV visuomenės supažindinimu su sovietų kuriamos santvarkos tikrove, toliau kelti antikomunistines nuostatas ir pagrįsti JAV užsienio politiką SSRS atžvilgiu.
Tuo pačiu komitetas, pripažindamas, kad
Pasisakant už sovietų valdomų Rytų Europos kraštų išlaisvinimą, komiteto nuomone vertėtų JAV vesti aktyvesnę politiką prieš Sovietų Sąjungą, nepriimant to meto (1954 m.) Europos status quo ir stengiantis
„sovietus atstumti iki jų sunaikinimo.“
Tuo būdu būtina atsisakyti JAV tebevedamos sovietų sulaikymo (containment) politikos, o sutikimas su to meto peršama taikaus sugyvenimo politika, pagal komitetą,
„reikštų tyliai aprobuoti sovietų vergų stovyklas ir terorą“
Taigi, Kersteno komiteto nuomone siūloma programa
„sužlugdytų tarptautinį komunizmą ir išlaisvintų sovietų pavergtas tautas be karo“
V. Vardys, Kersteno komitetas, Į Laisvę, 1959, Nr.18, p.37
Kersteno komiteto išvadose buvo pareikšta JAV prezidentui apie okupuotų Baltijos kraštų prokomunistinių vyriausybių neatstovavimą pavergtoms tautoms ir raginta įtikinti demokratines valstybes nepripažinti promaskvietiškų Baltijos kraštus administruojamų vyriausybių bei pareikšti nuo JAV moralinę paramą sovietų vergovėje esančioms tautoms. Be to, siūlyta nutraukti prekybą su komunistinio bloko valstybėmis ir parengti veiksmingą programą prieš tarptautinio komunizmo įsiviešpatavimą. Apskritai Kersteno komiteto paskelbtoji byla suteikė laisvinimo veiklai oficialumo, nes Lietuvos okupaciją ėmėsi nagrinėti JAV Kongresas.
1953–1954 m. Kersteno komiteto surinktieji dokumentai pasiekė JAV Valstybės departamentą, Kongresą, Jungtinių Tautų organizacijos (JTO) JAV atstovą. Nors dauguma dokumente įvardytų išvadų nebuvo įgyvendintos (nesulaukė Jungtinių Valstijų Valstybės departamento pritarimo), tačiau jų idėjos tapo ramsčiu formuojant Amerikos užsienio politiką SSRS atžvilgiu.
Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai
Juozas Banionis, Aleksandras Nesvat
Atsiliepimus, pastabas, turimą papildomą informaciją prašome siųsti el. paštu
Projektą „Istorinės atminties skaitmeninimas“ dalinai finansuoja
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija