Instaliacija

Kalniškės mūšis yra vienas iš ryškiausių pasipriešinimo okupacijai simbolių. 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške, Lazdijų rajone, apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno ir Aleksandro Padimansko-Šarūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko kareivių ir išsiveržė iš apsupties. Mūšyje narsiai kovėsi ir vieno iš vadų žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, kuri taiklia rankinio kulkosvaidžio ugnimi padarė priešui daug nuostolių, tačiau ir pati buvo pakirsta priešo kulkos. Kautynėse žuvo daugiau kaip 40 partizanų, o NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų.

Tai istorija apie drąsą, pasiaukojimą, nesunaikintą laisvę, istorija apie nebeprasmiškas aukas, apie amžinybę. Pasakojime akcentuojama neužimta Meškakalnio kalvos viršūnė. Finalinė, pati intensyviausia mūšio fazė vyko ant kalvos viršūnės, kurios priešams taip ir nepavyko užimti.Kova vyko iki sutemų. Buvo meldžiamasi, kad greičiau ateitų tamsa…

Instaliacija simbolizuoja ir kalvą, ir menamą Laisvės kovotojų palapinę, kurią dengia maskuojantys tinklai. Beveik nepastebimas vaizdas, susiliejantis su gamta, saugo Laisvės kovotojų gyvybes. Instaliacijos simbolinės kalvos viduje- atmintis. Keturiadešimt keturi (44) batai- ne žūtis, bet tikėjimas ir viltis.