Parodos meniu
Parodos meniu

Priešistorė

Maišto transformacijos

Politinė rezistencija

„Tylioji“ srovė

Hipiai

Pankai

Muzika

Kelyje

Estetika

Etnokultūra

Katalikiškas sąjūdis

Apie parodą

Į pradžią

In English

Jaunimo maištas (1964–1991)

Priešistorė

Žmogus maištauja gindamas savo būtį. Nuo biblinių laikų jis priešinosi senosioms ar naujosioms tvarkoms ar netvarkoms. Maištauta prieš tironus ir demokratus, pavergėjus ir pranašus. Aktyviausiai ir gausiausiai šiuose žmonijos protrūkiuose dalyvavo jaunimas. XVIII a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvą drebino maištai: 1794 m. Tado Kosciuškos, 1830–1831m., 1863–1864 m. sukilimai, 1905–1907 m. revoliucija, 1919–1920 m. Nepriklausomybės karas. Tautiečiai sukilo prieš galingas imperijas, guldė savo galvas, aukojo artimųjų likimus Tėvynės ir asmeninės laisvės vardan. Kova baigėsi pergale. Lietuvoje gyvenančios tautos 1918 m. ėmė kurti jų gyvybingumą saugančią, sąmoningumą brandinančią nepriklausomą valstybę – Lietuvos Respubliką.

Dauguma ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo jauni žmonės

Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanai. Iš kairės: Stasys Milkintas-Riteris, Jadvyga Milkintienė-Rūta, Vincas Rutkauskas-Rambynas, Steponas Šležas, Juozas Milkintas-Maršalas.

Okupuota Lietuva, ne vėliau kaip 1949 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Nors 1940 m. birželio 15 d. Lietuva SSRS agresijai ginklu nepasipriešino, tačiau dauguma gyventojų, ypač jaunimas, valstybę griaunančius, tautos dvasią pavergti siekiančius okupantų darbus sutiko su didžiausia neapykanta. Viešose vietose vietoje bolševikinio Internacionalo giedojo pavergėjus erzinantį Lietuvos himną, dainavo patriotines dainas. Jaunimas, nepaisydamas didėjančių represijų, šventė tautines, religines šventes, kėlė Lietuvos vėliavas, savo namuose kabino lietuvių šviesuomenės portretus, tautos didvyriams dėjo vainikus kapinėse. Mokiniai, perfrazuodami žinomus eilėraščius, šaipėsi iš valdžios, kabino aukštyn kojomis komunistų stabų portretus, pasakojo antirusiškus anekdotus, atsisakydavo prievartos demonstracijose nešti komunistų plakatus. Mokytojai nesutiko šnipinėti auklėtinių, kolegų, išduoti jų čekistams. Patriotinės nuotaikos nenyko dar neišformuotuose kariuomenės daliniuose. Už Vasario 16-osios šventimą okupantų valdžia teisė kareivius, vieną jų sušaudė vietoje. Jaunuomenė platino atsišaukimus, steigė slaptas organizacijas, aktyviai dalyvavo pogrindžio spaudoje. Nuo 1940 m. liepos iki 1941 m. gegužės sovietų žvalgyba – NKVD – susekė 75 pogrindžio organizacijas, kurioms priklausė 36 tūkst. žmonių [1]. Nacistinės Vokietijos ir komunistinės SSRS artėjančio susidūrimo nuojautų veikiama nelegalioji rezistencija rengėsi sukilimui. 1941 m. birželio 23-iosios sukilimą prieš SSRS okupantus galima vadinti Jaunimo sukilimu, nes didžioji dalis sukilėlių buvo jauni žmonės.

[1] Juozapas Romualdas Bagušauskas, Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, Vilnius, 1999, p. 56

 

Jaunimas priešinosi okupacinei nacistinės Vokietijos politikai, aktyviai dalyvavo slaptų pasipriešinimo organizacijų veikloje: Lietuvių fronto, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir kitų. Judėjimai savo spaudoje kėlė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėjas, demaskavo nacių nusikaltimus, sabotavo ir boikotavo jų akcijas, ruošėsi ginklu pasipriešinti naujai SSRS okupacijai. Minėtos organizacijos padėjo sužlugdyti okupacinės vokiečių valdžios bandymus sukurti lietuvių SS karinį legioną. 1944 m., prasidėjus SSRS okupacijai, jaunimas tęsė kovą pogrindžio organizacijose, į kurias burtis skatino partizanai. Gedimino būrys, „Jaunoji Lietuva“, „Į šviesą“, Jaunųjų kovotojų dėl Lietuvos laisvės būrys ir kiti beveik kiekvienoje mokykloje veikę slapti judėjimai tapo savotiškais tiltais, jungiančiais ginkluotą pasipriešinimą su civilių gyvenimu. Jaunuoliai buvo partizanų ryšininkai, žvalgybininkai, kovinis rezervas, prisidėjo prie patriotinės spaudos kūrimo ir platinimo. Dauguma ginkluoto pasipriešinimo dalyvių taip pat buvo jauni žmonės. Dalis jų miško broliais tapo SSRS valdžiai paskelbus mobilizaciją į Raudonąją armiją. Vengdami žūties svetimuose frontuose, nenorėdami ginti okupavusios valstybės interesų, jie bėgo nuo vergystės, telkėsi miškuose ar slėpėsi pavieniui. 1944–1953 m. žuvo mažiausiai 20 500 ginkluoto pasipriešinimo kovotojų. Raudonieji užkariautojai su kolaborantais nužudė apie 5000 dezertyrų ir vengiančiųjų tarnauti Raudonojoje armijoje (ne partizanų) [2]. Tūkstančiai vyrų ir moterų buvo kankinami, mirė SSRS imperijos Gulago lageriuose ar tremtyje. Jų šeimos retai kada išvengdavo represijų: sodybų deginimo, turto konfiskavimo, tremties.

[2] Vladas Terleckas, Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai (1940–1953), Vilnius, 2016, p. 102; Vytautas Tininis, Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, Vilnius, 2014, p. 118

Nuslopinus partizaninį judėjimą, po Stalino mirties 1956 m. prasidėjus Nikitos Chruščiovo liberalesniam „atšilimo“ laikotarpiui, lietuvių ginkluotas pasipriešinimas okupacijai virto tyliąja rezistencija. Dvasinio niokojimo, nutautinimo, internacionalizmo skraiste pridengto rusiškojo šovinizmo politikai priešintasi steigiant pogrindines organizacijas, rengiant ir platinant nelegalią spaudą, atsišaukimus, šūkius, viešinant draudžiamus patriotinius simbolius, gaivinant tautines ir valstybines tradicijas, skatinant savišvietą, kuriant literatūrinius ir meninius kūrinius. 1954–1960 m. veikė 108 nelegalios jaunimo pasipriešinimo organizacijos ir grupės. Režimo represinis aparatas, stengdamasis dvasiškai palaužti aktyviausius šių judėjimų dalyvius, juos persekiojo, teisė, kalino sovietiniuose lageriuose. Vien 1955–1958 m. buvo suimti ir nuteisti 226 asmenys [3].
[3] Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui, VLE