Jaunimo maištas (1964–1991)

Pankai

Tai buvo tarsi vakar. Kataklizmų laikotarpis, šiukšlynai, purvas, tamsus Vilniaus senamiestis, totalitarinė tautos priežiūros mašina, kur kiekvienas išsišokėlis buvo greit pastebimas ir užgesinamas. […] Tai buvo sostinės gatvių kultūra, užkrėtusi bent jau mūsų sostinės Senamiestį.

Mindaugas Sėjūnas

Devintojo dešimtmečio pradžioje didžiųjų Lietuvos miestų gatvėse pasirodė keista simbolika „pasidabinęs“ jaunimėlis skustais smilkiniais ir pigiais drabužiais. Tačiau netrukus „Save vadinančių pankais buvo tūkstančiai. Moksleiviai po Vilnių gaujomis vaikščiojo.“ [1].

Pirmoji Lietuvos pankroko grupė – „Mind‘s Disorder“, susikūrusi 1973 m. Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje (dabar – VGTU inžinerijos licėjus). Iš kairės į dešinę: Gediminas Simniškis-Gedson, Arvydas Makauskas-Makys, Jaunius Besenas-Jauniukas, Gintaras Davalga-Davas.

Vilnius, 1974 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arvydo Makausko asmeninis archyvas)

Žodis „punk“ XX a. įgavo purvo, atmatų, šiukšlių reikšmę. Gimęs JAV aštuntajame dešimtmetyje ir greit į Jungtinę Karalystę bei kitas Vakarų valstybes persimetęs pankų judėjimas palankią dirvą rado ir „komunizmą statančioje“ SSRS imperijoje. Lietuviški pankai buvo visai ne tokie kaip anarchiją skelbiantys apolitiški anglosaksai. Jaunuoliai piešė ant sienų politinius ženklus (Gedimino stulpus, trispalves), rašė šūkius, sveikino tautiečius su Vasario 16-ąja, reikalavo, kad okupantai paliktų Baltijos šalis, šlovino Nepriklausomybę. Rezistentas Algimantas Andreika pasiūlė šuns antkaklį dėvinčiam pankui Vikintui Šimanskui-Varvekliui išplatinti patriotinius atsišaukimus. Tas atsisakė.

Vilniaus pankai su svečiais iš Kaliningrado (Karaliaučiaus). Antras iš kairės – muzikantas, „pankų tėvas“ Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas.

Vilnius, 1987 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos ypatingasis archyvas)

„[…] mes, pankai, ir taip esame vaikščiojantys gyvi atsišaukimai“, – pozuodamas artimai sielai – freskos ir mozaikos studentui Gyčiui Umbrasui kartą paaiškino pankų tėvas Nėrius Pečiūra. „Iš pradžių mes tave piešime, po to tapysime, vėliau įamžinsime freskoje“, –  pažadėjo menininkas, nuskustą „neestetišką“ Atsuktuvo plikę „pagražindamas“ teptuku išvedžiotu violetiniu trikampio formos antspaudu su užrašu MIASOKOMBINAT [2].

„Pankų tėvui“ Nėriui Pečiūrai-Atsuktuvui įteiktas KGB kvietimas į apklausą.

Vilnius, 1988 m. liepa (Nėriaus Pečiūros asmeninis archyvas)

[2] Nėrius Pečiūra, Aš ir Atsuktuvas, Vilnius, 2002, p. 50–51

Komunizmo ideologija Sovietų Sąjungos pavergtoje Lietuvoje pasiekė merdėjimo stadiją ir prašyte prašėsi, kad ją kas pribaigtų. Pankai – naujoji to meto generacija – kas mėnesį gražėjo: peroksidu dažėsi irokėziškas skiauteres, drabužius ir kūną puošė piešiniais, ženklais, tatuiruotėmis, dėvėjo kniedėmis nusagstytus odinius švarkus, kaukšėjo kareiviškais kerziniais batais. Naujoji generacija savo išvaizda, įžūloku elgesiu, džeržgiančios muzikos garsais trikdė trūnijančių miestų rutiną. Individualizmą ir laisvę šlovinantys jaunuoliai metė iššūkį dvilypei moralei, melui, beprasmėms prievolėms ir smurtui. Jaunieji maištautojai, kitaip nei taikūs hipiai, savo orumą dažnai gindavo kumščiais. Kaip kitaip apsiginsi nuo „urlaganų“, „Montanos“ vaikėzų – „išlaisvintojų“ vaikų? Kartą net mėlynšvarkiai milicininkai bėgo nuo įtūžusių pankų, kviesdamiesi pastiprinimą. Karingumas, įžūlybės slėpė „skiauterėtųjų“ vidinį pasaulį – jautrų, trapų ir nuoširdų. Futuristiniai pankų vardai Kablys, Čiūmas, Vazonas, Varveklis, Bliūdas, Varžtas, Baltupių Beprotis, Maišas, Trumpas Kaklas ir kt. – charakterių raktažodžiai. Laisvumas, beribė fantazija, humoro jausmas, užsispyrimas gelbėjo maištautojus absurdiškiausiose gyvenimo situacijose. Vilniaus pankai rinkdavosi prie Katedros akmenų ar vadinamajame šunparkyje – dabartinime Prezidentūros parke. Jame miegodavo ir gerdavo. Milicija ten neužsukdavo. Šunparkis – aptverta teritorija, tačiau žinant, kur tvoroje išlaužtas strypas, nesunku įlįsti [3].

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) su pankroko grupės „Už Tėvynę“ solistu, „pankų tėvu“ Nėriumi Pečiūra-Atsuktuvu Roko maršo per Lietuvą metu.

Vilnius, 1988 m. liepa. Nuotraukos autorius nenustatytas (Nėriaus Pečiūros asmeninis archyvas)

Lietuvos sostinėje skambėjo lietuviško pankroko dainos – geriausios sukurtos Varveklio ir Atsuktuvo. Negudriais akordais ir metaforomis virsdavo čia pat išgyvenamos, drąsėjančios jausenos: „Aš nuplikau nuo peroksido“, „Pilnas miestas narkomanų“, „Lietuva – tai jėga“, „Šiandien glasnostj – daug kas galima, kalbom į ateitį – širdim į Staliną“.  

Nelegalų antisovietinį fanziną „Mūsų ašigalyje“ 1988–1989 m. leido, jame rašė, fotografavo, nelegaliai daugino ir platino Nėrius Pečiūra, Vikintas Darius Šimanskas, Ernestas Volodzka, Giedrius Burkšaitis, Vytautas Šumacheris, Gediminas Mačiulis, Nijolė Stabingytė, Vaidotas Žygas, Darius Čumačenka ir kiti.

Vilnius, 1989 m. vasaris (Nėriaus Pečiūros asmeninis archyvas)

Ne tokie „kaip visi“ jaunuoliai milicijos areštinėse būdavo išrengiami, mušami, kitaip žeminami. Tokį pat ypatingą dėmesį kaip ir politiniams rezistentams jiems skyrė aukščiausioji SSRS priežiūros institucija – KGB. Neformalūs laisvės kariai ruošėsi nuvaryti lėktuvą į Turkiją. Vienas iš jų, bene sistemai pavojingiausias pankas Šimanskas-Varveklis, sekamas trijų agentų, planavo iš Revoliucijos muziejaus pavogti kulkosvaidį, sudegino sesers Rūtos komsomolo bilietą. 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvos laisvės lygos surengto pirmojo mitingo prieš okupaciją išvakarėse, sulaikytas ir penkiolikai parų administraciniu areštu nubaustas Varveklis grasino padarysiantis „komunistų išperoms „pragarą šioje žemėje“ [4]. Neramiuosius pankus KGB tardydavo, užvesdavo operatyvines bylas. 1988 m. balandį tardė Atsuktuvą, Lietuvos televizijos administracinio pastato lange iškėlusį trispalvę [5]. KGB karininkas Vladas Bagdonavičius grasino Nėriui, kad tokie beviltiški asmenys kaip jis „vis tiek, vienu ar kitu pretekstu, pateks į kalėjimą“ [6].

Grupės „Už Tėvynę“ logotipas.

Okupuota Lietuva, 1988 m. Piešė Ernestas Volodzka (Nėriaus Pečiūros asmeninis archyvas)

1988 m. rugsėjo 11 d., koncertuodamas Vilniaus Alumnato kiemelyje, Atsuktuvas klausytojų miniai nusviedė pirmojo fanzino „Mūsų ašigalyje“ numerio egzempliorių šūsnį. Leidinyje buvo reikalaujama laisvės muzikai ir Lietuvai [7].

„Mes ne valkatos. Tėvynė – tai konkreti geografinė sąvoka. Čia mano miestas, gatvė, namai.“ – skelbė pankų laikraštis [8].

Maištininkų kovingumas nesibaigė ir 1990 m. kovą, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę. Varveklis žūtbūtinėmis 1991 m. žiemos dienomis savadarbiu šautuvu ginkluotas saugojo Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte.

Jo nuomone, pankai buvo ne destrukcinis, o kūrybinis visuomenės elementas. N. Pečiūra pankų kultūrą plačiąja prasme priskiria tokioms pasaulinėms meno srovėms kaip ekspresionizmas, impresionizmas, dadaizmas. Šioje kultūroje visko daug, ji vystosi iki šių dienų [9].

Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis (pirmas iš kairės) su bendražygiais Gedimino bokšte neramiomis Sausio įvykių dienomis saugo Lietuvos Nepriklausomybės ir valstybingumo simbolį ‒ Lietuvos trispalvę.

Vilnius, 1991 m. sausio mėn. Nuotraukos autorius nenustatytas (Vikinto Dariaus Šimansko asmeninis archyvas)