Jaunimo maištas (1964–1991)
Maišto transformacijos
Kitaip gyventi negalėjo. Negalėjo prisitaikyti, užmerkti akių. Kęstutis Subačius
Pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais vykdytas atviras lietuvių genocidas išretino šviesių asmenybių gretas. Siekdama išlikti, nemaža tautos dalis buvo priversta prisitaikyti prie užkariautojų prievartinės sistemos, daryti idėjinius ir dorovinius kompromisus. Deklaruojant ištikimybę primestai sistemai, siekta legaliais būdais puoselėti kultūrą, ginti savo kalbą. Tikėtasi, kad blėstanti maišto liepsna, pasikeitus sąlygoms, pliūptelės visa jėga. Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje okupacinė valdžia kiek atsargiau tęsė gyventojų terorą ir persekiojimus, pažeidinėjo žmogaus teises, gniaužė tautinę savimonę. Jų primesta „nepūsti prieš vėją“ nuostata lėmė visuomeninį pasyvumą, asmenybės dvejinimąsi, moralinių vertybių niveliaciją, politinę nebrandą. Egzistavo rizika visiškai prisitaikyti, tapti aktyviu komunistinės mašinerijos sraigteliu, mankurtu be Tėvynės ir atminties. Dalis tautos nenorėjo užsimerkti, negalėjo taip gyventi, nemokėjo prisitaikyti. Į Lietuvą grįžo tremtinių šeimos, politiniai kaliniai. KGB persekiojama, represijomis klupdoma rezistencija gebėjo atsigauti ir kovoti. Vietoje sunaikintų pogrindžio organizacijų kūrėsi kitos. Besikeičiančiame pasaulyje keitėsi pačios rezistencijos metodai, protesto formos. Nežmoniška SSRS tvarka smaugė pačią imperiją ir ji buvo priversta atsiverti pasauliui. Nomenklatūros veikėjams leista lankytis kitose valstybėse. Dažniausiai lojalūs komunizmui užsieniečiai, atvykę į SSRS, turėjo progą susipažinti su čia kuriamu „rojumi“. Kai kurie iš jų pasiekdavo netgi Lietuvą – ypač uždarą teritoriją (vilniečiai pirmą kartą tokius svetimšalius, tarsi marsiečius, išvydo 1957 m. [1]). Vis glaudesni darėsi Lietuvos ryšiai su emigrantais. Jokiomis gelžbetoninėmis sienomis, jokiais elektroniniais trukdžiais SSRS aparatčikai neįstengė užkirsti kelio laisvos minties sklaidai užsienio radijo bangomis. Pogrindžio spauda pasiekdavo Vakarų radijo stotis, tos retransliuodavo visam pasauliui aiškiai ir tiesiai reiškiamą pavergtų tautų laisvės siekį. Jo neišgirsti ir nereaguoti Vakarai jau nebegalėjo. Už vadinamosios antitarybinės literatūros platinimą grėsė laisvės atėmimas, tuo tarpu už radijo klausymą okupacinė teisėtvarka konkrečių bausmių nenumatė. Laisvės žodis pasiekdavo tūkstančius klausytojų. Jį lydėdavo transliuojama muzika. Džiazas, rokas pasižymėjo milžiniška laisvės jėga, kviečiančia žmones kilti.
Pankroko grupės „Mind‘s Disorder“ įkūrėjas Arvydas Makauskas-Makys „ruošia“ gitaristą Dainių Dūdą prievartiniams mokymams sovietų armijoje.
Okupuota Lietuva, 1981 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arvydo Makausko asmeninis archyvas)
[1] Sam Yossman, Šaltojo karo samdinys, Vilnius, 2016, p. 33
Vakarų pasaulyje septintojo dešimtmečio pabaigoje pūstelėjo nauji vėjai: studentų demonstracijos, politiniai naujosios kairės ir hipių judėjimai. Rytų Europos (ir Lietuvos) jaunimas antikapitalistinius, antikarinius Vakarų protestus transformavo į metaforomis ir simboliais reiškiamą antikomunizmą, sovietinės propagandos brukamam „tarybiniam gyvenimo būdui“ priešindami savo gyvenseną. Demokratinio pasaulio jaunimo ideologijai trūko nuoseklumo, ji buvo kupina prieštaravimų. Vakariečiai kovojo už žmogus teises ir laisves savo tėvynėse, protestuodami prieš Vietnamo karą, kuriame JAV karinės pajėgos tokias pat teises gynė nuo Pietryčių Azijoje bandančių įsitvirtinti komunistinių jėgų – Šiaurės Vietnamo režimo, Sovietų Sąjungos ir maoistinės Kinijos. 1968 m. rugpjūtį SSRS tankams traiškant Prahos pavasarį Čekoslovakijoje, hipių roko žvaigždės „The Beatles“ sukūrė Maskvos imperijai simpatizuojančią dainą „Back in the USSR“. Vakarų jaunimo subkultūra įvykiams Rytų Europoje beveik neskyrė dėmesio, o štai Lietuvos visuomenę Prahos pavasaris stipriai paveikė. 1972 m. pavasarį susidegino Romas Kalanta, kilo jaunimo maištai – tam neabejotiną poveikį turėjo Prahos tautų išsilaisvinimo idėjos.
Vilniaus 22-os vidurinės mokyklos devintokai prie Lenino portreto. Pirmasis stovi būsimas mitologas, rašytojas Dainius Razauskas.
Vilnius, apie 1976 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Jaunimas dvasinės atsparos ieškojo ir savo tautos praeityje, jos kultūriniuose lobynuose. Nepaisant KGB trukdymų ir persekiojimų, Lietuvoje kūrėsi įvairūs judėjimai. Žygeiviai keliavo po Lietuvą, bendraudami su gyventojais rinko istorinę medžiagą, tyrinėjo papročius, tradicijas, užrašinėjo ir dainavo dainas, prižiūrėjo istorinius paminklus, žymių žmonių ir karių kapus, stengėsi saugoti lietuvybę etninėse žemėse. Ši veikla telkė dalyvius į savitą savo jėgomis pasitikinčią, patriotiškai nusiteikusią, išprususią bendruomenę. Dalis jaunimo, nebijodami persekiojimų, pasuko ateistinės sistemos visokiais būdais puolamo Dievo ieškojimo keliu. Jaunimas patarnavo bažnyčiose per šv. Mišias, skaitė religinę literatūrą, dalis jų tapo Eucharistijos bičiulių judėjimo nariais, 1972 m. pradėjusio eiti pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ bendradarbiais ir platintojais. Dar kiti Dievo ieškojo Rytų kultūroje.
Laisvasis jaunimas ant akmeninių laiptų prie Vilniaus arkikatedros.
Vilnius, XX a. 9 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Okupacijos laikais būti savimi reiškė nepasiduoti valdžios vykdomai asmenybės niveliacijai. Net pasyvus laikymasis oficialios viešumos nuošalyje reiškė protestą. Ką jau kalbėti apie kitokį, vakarietišką, aprangos stilių, kitokį mąstymą, kitokių minčių skleidimą, kad ir labai uždaroje „savųjų“ erdvėje. Kad galėtum nepritarti, reikėjo skaityti, klausytis, stebėti, keliauti, reikėjo imtis kūrybos – nebūtinai profesionalios. Neskaityti, nesidomėti supančiu pasauliu, kad ir cenzūros suvaržytu, nebandyti kurti buvo nemadinga, net nepadoru. Bandyta griebtis drastiškesnių estetinių pasipriešinimo formų. Valdžia aktyvesnių nepolitinės rezistencijos dalyvių, kaip ir politinių, nepalikdavo ramybėje: priverstinai gydė psichiatrinėse ligoninėse, teisė už „veltėdžiavimą“ laivės atėmimu, draudė kūrybą, metė iš darbo, mokyklų, siuntė rekrutauti į sunkiausias ir pavojingiausiais karinės tarnybos vietas. Negana to, KGB jaunimą bandė žlugdyti psichologiškai: vertė tapti agentais, skleidė gandus apie neva tokiais tapusius. Ne vienas jaunuolis savo gyvenimą baigdavo anksti ir tragiškai – nusižudė, mirė nuo alkoholizmo ar narkotikų, savigraužos, visuotinės izoliacijos, aplinkinių ignoravimo. Visos maišto formos maišėsi tarpusavyje, keitėsi, leisdamos viena kitai dominuoti. Ne vienas hipiuojantis jaunuolis ar pankas tapo politiniu rezistentu, žygeiviu, atkuriamos valstybės gynėju ar politiku.
Vilniaus 22-osios vidurinės mokyklos mokinio požiūris į supančią aplinką.
Vilnius, 1976 m. Nuotraukos autorius Alius Jurkonis (Aliaus Jurkonio asmeninis archyvas)
Kaip ir ankstesni, „brandžios“ SSRS okupacijos laikmečio jaunimo maištas buvo dėsninga tautos gyvybinių jėgų reakcija. Kilęs iš savisaugos jausmo sudėtingiausiomis sąlygomis, jis tapo labai svarbia tautos išsivadavimo judėjimo dalimi.