Jaunimo maištas (1964–1991)
Kelyje
Tai čia didysis buvo tas Sistemos stebuklas – tranzas. Kai išeini – sustabdai mašiną, ir važiuoji… […] svarbiausia – jauteisi, kad nuo savęs kažką nešvaraus, tokio purvino nusimetei, nes išeini laisvas į kelią. Tai buvo šėlsmas, bet jis toks buvo geras. […] Tas kelias, jisai… pirmiausia suteikdavo išlaisvėjimo pojūtį – labai didelį ir gilų. Nepriklausymo niekam. Tu iš tikrųjų priklausai sau, daugiau niekam – nei jokiai partijai, nei jokiai organizacijai, nei tėvui, nei mamai, nei ten bobutei, nei diedukui, niekam. Tu esi, paprasčiausiai.
Poetas Romualdas Trachimas-Tomas Mučius
Tranzavimas – jaunimo „šventuoju keliu“ pramintos kelionės – vykdavo „ant ratų“ ne visada pakelėse sustabdytais automobiliais, kartais keleiviniais traukiniais, dažniausiai „zuikiu“ be bilietų, kartais prekiniais vagonais – tavarniaku. Pasitaikydavo atvejų, kai buvo keliaujama prie jo prisikabinus kabliu, tekdavo eiti ir pėsčiomis, juk nestovėsi kaip įkaltas. 1972 m. Lietuvoje pasirodė į lietuvių kalbą išverstas Džeko Keruako „Kelyje“ – pirmasis šio bytnikų rašytojo leidinys visoje imperijoje. Knyga tapo „laisvūnų“ biblija. Jausdamiesi „Kelio“ herojais, jaunuoliai leisdavosi į keliones, kur akys mato, kur kiekviena sekundė galėjo kelią pasukti – toliau nuo namų, nuo tėvų, nuo gimtinėje įgrisusių sistemos išsikerojimų. SSRS tebegyvavo ta pati sistema, tačiau tranzuodamas žmogus kuriam laikui atsiplėšdavo nuo jos taisyklių ir priekabių, palikdavo jas pakely su tolstančiais pastatais, stulpais ir medžiais.
Arvydas Makauskas-Makys (viduryje) su bičiuliais tranzuoja Vilniaus–Ukmergės autostradoje.
Okupuota Lietuva, 1981 m. Nuotraukos autorė Rita Makauskienė (Arvydo Makausko asmeninis archyvas)
„Nesirūpink, neieškok – aš išvažiavau“, – tėvams rašydavo hipiai. Tranzuota netoli ir trumpam Lietuvoje, tranzuota mėnesių mėnesiais sukariant tūkstančius kilometrų į atokiausius „plačiausios šalies“ užkampius, kuriais galima buvo žavėtis, tačiau prie jų dažniausiai niekas nerišo, juos bet kuriuo metu galima buvo palikti. Keliauta į hipių susibūrimus, roko festivalius, apsistojama rusų hipių komunose, Piterio ir Maskvos bohemų, kultūros aristokratų, disidentų butuose, stačiatikių ir budistų vienuolynuose. Taip reiškėsi Maištas. Laisvė tarsi voratinklis draikėsi vėjyje… Tranzas virto transu. Kelias tolyn link horizontų, aukštyn link tikėjimo, žemyn – prie alkoholio ir narkotikų, kelias į save ir nuo savęs… Vieniems tai buvo tik nuotykis, kitiems – bendravimas su žmonėmis, atrastais ar aplankytais dvasios aristokratais, žmogaus ir gamtos kūrinių didybe, tapusia neįkainojama patirtimi, žinojimu, išmintimi ir pasitikėjimu, virto aukščiausiu mokslu. „[…] chebrytė sugalvoja, kad reikia nuvažiuot į Altajų, ten yra kalnas Belucha, ten Šambalos vartai – reikia ten pamedituot. […] Nuvažiuoja, grįžta pilni įspūdžių. „[…] Iki pačios Beluchos nepriėjom, ten pradėjo medžiai griūt, matyt, palaikė, kad dvasiškai netinkami, bet ten pabuvom tuose ledynuose“ [1], – pasakoja entomologas mėgėjas, muzikantas, žygeivis Vytautas Inokaitis.
Studentai.
Alytus, XX a. 7 deš. pabaiga. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintaro Kušlio asmeninis archyvas)
[1] Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusnios sovietmečio visuomenės istorijos, sud.: A. Ramonaitė, J. Kavaliauskaitė, V. Klumbys, Vilnius, 2015, p. 250
Kauno hipių „Company“ narys Arkadijus su visa savo manta kelyje sustabdė „Žigulį“ ir patraukė link Maskvoje eksponuojamo Monos Lizos paveikslo. „Jame sėdėjo bičas kokių 30-ies, tamsiais akiniais ir maike nesovietine. Kol važiavome, paklausė, ar aš hipis. Atsakiau – taip. Jis pasakė, kad tokių matė daug Londone Pikadilio aikštėje.“ Kelionėje Arkadijus skaitė savo eilėraščius. Po kurio laiko jį pasiekė naujiena, kad buvo įsėdęs į rusų rašytojo Vasilijaus Aksionovo automobilį. Nuotykis apie jauną, kelyje pavežtą hipį virto disidentuojančio novelisto apsakymu [2].
Hipis Jurijus Tolčkovas-Guliveris, geras maištaujančio dailininko Gitenio Umbraso draugas, Vidurinės Azijos platybėse, tavarniako (prekinio traukinio) vagone. Žuvo Osetijoje Mamisono tarpeklio kalnuose (dabar – Šiaurės Osetijos–Alanijos Autonominė Respublika Rusijos Federacijoje ir Pietų Osetija, okupuota Rusijos Federacijos).
RSFSR, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
[2] Egidija Ramanauskaitė, Kauno hipiai. Tapatybės paieškos 1966–1972, Vilnius, 2023, p. 65
Dailininkas Gitenis Umbrasas sunkvežimiu keliauja Kaukazo keliais.
SSRS, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Dailininkas Gitenis Umbrasas (pirmas iš dešinės) su draugais ruošia stovyklavietę Mamisono perėjoje ties Rusijos SFSR ir Gruzijos SSR simuliakrine siena (dabar – Šiaurės Osetijos–Alanijos Autonominė Respublika Rusijos Federacijoje ir Pietų Osetija, okupuota Rusijos Federacijos).
SSRS, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Dailininkas Gitenis Umbrasas tapo Kaukazo kalnus Mamisono perėjoje ties Rusijos SFSR ir Gruzijos SSR simuliakrine siena (dabar – Šiaurės Osetijos–Alanijos Autonominė Respublika Rusijos Federacijoje ir Pietų Osetija, okupuota Rusijos Federacijos). Tolėliau – praktikuojantys jogą Gitenio draugai iš Maskvos.
SSRS, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Hipiuojantis jaunimas Kaukazo kalnų Mamisono perėjoje ties Rusijos SFSR ir Gruzijos SSR riba (dabar – Šiaurės Osetijos–Alanijos Autonominė Respublika Rusijos Federacijoje ir Pietų Osetija, okupuota Rusijos Federacijos).
SSRS, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)