Jaunimo maištas (1964–1991)
Hipiai – gėlių vaikai
Vėjas mane nešė,
Vėjas ir pasėjo.
Upės mano sesės,
Medžiai mano broliai.
Medžiuos paukščiai tupi,
Plauko žuvys upėj.
Ir aš beveik kaip medis,
Ir aš visai kaip vėjas.
Tik prašau – nepyki,
Kad jau taip išėjo.
Grupės „Antanėliai“ daina „Nieko man nereik“
Septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntajame dešimtmetyje, gūdžiais gelžbetoninio brežnevizmo laikais, Lietuvoje suskambo roko grupės „Antanėliai“ daina „Nieko man nereik“. Hipių judėjimas, prasidėjęs JAV septintojo dešimtmečio pradžioje, pasiekė uždarą SSRS imperiją. Pasak Romualdo Trachimo, meilės, taikos, gėlių, šviesos idėjos susipynė su „gėlių vaikų“ idėja. Žmogus – gamtos vaikas, laisvas kaip vėjas, pats save nešantis, pats save sėjantis, pats beveik kaip medis, kuriame tupi laisvės paukščiai, šalia jo teka sesės upės. Jauni žmonės, susidūrę su svetimųjų primesta absurdiška tvarka, atsparos ieškojo gamtoje, nes ji padeda sau ir pasauliui nemeluoti, negyventi mele, nežaisti su melu [1]. Kitaip gyventi „neišeina“. Toks buvo „[…] jaunų žmonių maištas. Maištas būti savimi, maištas kurti, maištas priešintis tam, ko negalima. Ir tai labai natūralu. Tai prigimtyje turbūt kiekvieno žmogaus, ypač jauno, – keisti pasaulį, keisti jį tokį, koks yra, nes pasaulis netobulas.“, – prisimena Janina Matekonytė-Antanėlienė apie savo vyrą Kęstutį Antanėlį [2].
Kauno politechnikos instituto studentai darbo ir poilsio stovykloje.
Kupiškio raj., 1968 m. vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas (Algimanto Šešelgio asmeninis archyvas)
[1] Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusnios sovietmečio visuomenės istorijos, sud.: A. Ramonaitė, J. Kavaliauskaitė, V. Klumbys, Vilnius, 2015, p. 289
[2] Kovotojas visą gyvenimą. J. Matekonytė – apie savo vyrą K. Antanėlį ir jo legendinį roko operos pastatymą
Tuščiam ir neteisingam okupacijos pasauliui priešintasi mada, muzika, poezija ir menu, gyvenimo būdu, sovietinės tvarkos ignoravimu. Grįžtama prie to, kas amžina ir vertinga. Sovietų Sąjungoje hipių judėjimas gyvavo kitaip nei Vakaruose. Politinis sovietų režimas, persekiodamas „gėlių vaikus“, draudė jų raiškos formas (gyvenimą komunose, „visuomenei naudingo darbo“ vengimą, hipių suvažiavimus, festivalius). Hipiuojantis jaunimas telkėsi į laisvas, taisyklių nesukaustytas, neįpareigojančias uždaras vienminčių jaunimo grupeles [3].
Jose telkėsi bendraminčiai, savo noru „išsimetę“ iš visuomenės, tačiau niekur toli nuo jos nenutolę. Paslaptingas pasaulis viliojo, traukė, būrė. Ypač viliojo tai, kas nauja, uždrausta, nepatirta. Norėjosi pažinti, palytėti, suprasti. Jaunatviškas nerūpestingumas pynėsi su skaitymo, bendravimo trauka. Išmokta drąsiai, laisvai, be išorės primestų štampų reikšti mintis, ginti savo tiesą. Pasipūtusius, visiems baimę keliančius KGB karininkus tokia „paklydusio“ jaunimo raiška glumino, erzino. Režimas kandžiojosi. Dalis maištaujančiųjų niekur nedirbdavo. Jiems poezija, kūryba, mąstymas, pats gyvenimas buvo darbas. Visa kita – varžantys rėmai. Tokiems valdžia taikė bangladešą – Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį laisvės atėmimą už „veltėdžiavimą“. Hipiai, kaip ir kiti jauni vyrai, buvo imami į rekrutus – prievartinę tarnybą sovietinėje armijoje. Kariuomenės muštras, nestatutiniai santykiai neįpratusiam lankstytis žmogui kėlė psichinio ir fizinio susidorojimo pavojų. Net laisvėje vien už tai, kad viešoje vietoje pasirodai su „savo simboliais“ – ilgais plaukais, platėjančiomis kelnėmis, – galėjai būti mėlynųjų milicininkų – brandaus socializmo epochos dvasios ikonų – suimtas, primuštas, plikai nukirptas.
Aktyviausi Lietuvos hipiai prie Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios. Iš kairės į dešinę: Valerijus Viksmanas-Fikusas, Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952‒2014), Alvitas Taunys-Guru (1949‒1979).
Kaunas, 1970‒1972 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arūnės Taunytės asmeninis archyvas)
[3] Egidija Ramanauskaitė, Kauno hipiai. Tapatybės paieškos 1966–1972, Vilnius, 2024, p. 48
Korumpuota sistema siūlė savo išeitis, kaip išsigelbėti nuo armijos ir kalėjimų. Reikėjo apsimesti kvaileliu ir atsigulti į psichiatrinę ligoninę. Dažnais atvejais net apsimetinėti nereikėdavo – prievarta paguldydavo. Ten už kyšį ar veltui (taikyta ypač įkyrėjusiems asmenims) gydytojai galėjo pripažinti psichiškai nesveiku, išduoti baltą bilietą – neįgalumo pažymėjimą. Taip režimas atsiribodavo nuo nepaklusniųjų, galėdavo juos dėl mažiausio nesusipratimo – „asocialaus elgesio ir gyvenimo būdo“ – uždaryti į durnyną, „gydyti“ sveikatą žalojančiais vaistais, paversti „daržove“. Tokių niekas dirbti nevertė, tokiems „Tėvynės“ ginti nepatikėjo.
Hipiuojantys LSSR valstybinio dailės instituto studentai. Pirmas iš dešinės – antro kurso studentas Kazimieras Šešelgis.
Okupuota Lietuva, 1974 m. vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas (Kazimiero Šešelgio asmeninis archyvas)
Hipiuojantieji rinkdavosi pamėgtose vietose. Vilniuje – „ant akmenų“ Katedros aikštėje, „Bermudų trikampyje“ („Vaivos“ ir „Žibutės“ kavinėse, „Žuvėdros“ valgykloje), „Velnio slėnyje“ dunksančioje „Rotondos“ ledainėje, „Ugnelės – Bačkos“ bare. Kaune – „Bermudų trikampyje“ (Miesto sode, kavinėse „Pasaka“ ir „Kava – ledai“). Užuovėjomis tapdavo gyvenamųjų namų, visuomeninių pastatų laiptinės, sodų nameliai, trumpam komunomis virstantys butai. Pavieniams „švento kelio“ (taip vadindavo tranzavimą – keliavimą autostopu) dalyviams gyvenimas siūlė automobilių kėbulus, traukinio vagonus, jūrų kopas, pakelės krūmus, palapines, SSRS imperijos miestų „artimų sielų“ virtuves, vienuolynų celes (Lietuvoje okupantų valdžia visus vienuolynus buvo uždariusi).
Aktyviausi Lietuvos hipiai. Iš kairės: Lionginas Leščinskas-Leščius, Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952‒2014), Alvitas Taunys-Guru (1949‒1979), Valerijus Viksmanas-Fikusas. L. Leščinsko rankose – jaunimui tuo metu labai brangi vakarietiško roko muzikos plokštelė. Šios plokštelės žavėjo nepaaiškinama muzikos magija, meniškais viršeliais.
Kaunas, 1970‒1972 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arūnės Taunytės asmeninis archyvas)
Gatvė traukė skirtingų šeimų, socialinių sluoksnių ir kultūrų jaunimą. Savęs ieškojo nerimo, šeimyninių nesutarimų, pilkos, bestuburės aplinkos genama širdis. Gatvėje, užeigose, draugų butuose buvo geriamas vynas, gurkšnojama kava, skaitomi eilėraščiai, skambinama gitara, klausomasi muzikos, keičiamasi įrašais, plokštelėmis. Čia buvo susipažįstama, įsimylima, tampama draugais, išsiskiriama, retai pykstamasi, beveik niekados nesimušama. Hipiškas gyvenimas artino vienus nuo kitų atitolusius skirtingų tautybių šeimų vaikus. Nemažai sovietų karininkų vaikų išmoko lietuviškai, pamilo Lietuvą, kitaip nei jų tėvai vertino jos praeitį, tapo šios žemės patriotais.
Garsūs Lietuvos hipiai. Iš kairės: Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952‒2014), Valerijus Viksmanas-Fikusas, Alvitas Taunys-Guru (1949‒1979). Aleksandras – tikra hipių legenda, draugijos siela, žymiausių hipių gyvenimo įvykių dalyvis. 1972 m. po R. Kalantos susideginimo dalyvavo Kauno protesto akcijose, patyrė valdžios nemalonių. Ne kartą KGB operatyvininkų tardytas, areštuotas, kuriam laikui uždarytas į durnyną (taip vadino psichoneurologinį dispanserį). Muzikos grupių „Chairs“, „Nuogi ant slenksčio“ ir kt. narys. Vienas bliuzo grupės „Senas Kuinas“ įkūrėjų. Nepriklausomoje Lietuvoje apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Okupuota Lietuva, 1970‒1972 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arūnės Taunytės asmeninis archyvas)
Dalis lietuvių hipių judėjimą sutiko skeptiškai. Tačiau perėmė jų madas, elgesio, mąstymo stereotipus. „Gėlių vaikų“ kultūra veikė visus. Kas tais laikais nedėvėjo gėlėtų drabužių, nemūvėjo platėjančių kelnių, nerinko gitara akordų, nesiklausė „The Beatles“ ar „Led Zeppelin“, netranzavo kaip tikri Džeko Keruako herojai? Ar buvo jie maištininkai? Tik nedaugelis… Sunku apibūdinti tikros hipijos bruožus. Egzistavo „sezoniniai“ hipiai. Per vasaros atostogas jaunuoliai, užsiauginę plaukus, tranzuodami patraukdavo į baltų ar slavų hipių Mekas – Palangą, Liepoją, Rygą, Taliną, Tartu, Peterburgą ar Lvivą. Prasidėjus mokslo metams, komunistinė tvarka priversdavo grįžti į namus, nusikirpti plaukus, įlįsti į uniformas, tapti „tarybiniais“ jaunuoliais. Taip – tarsi teatre – buvo imituojamas lojalumas sistemai, bet mintimis ir siela liekama maištautojais.
Hipiai, suvažiavę į roko muzikos festivalį Liepojoje.
Okupuota Latvija, 1977 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Tiškaus asmeninis archyvas)
Buvo ir tokių, kurie nepadarė karjeros. Neramūs, pabandę susivokti savyje ir aplinkoje už tai brangiai susimokėjo sulaužytu likimu. Jų gyvenimas – kaip kometos. Nuoširdumas jiems leido matyti pasaulį kitaip, mąstyti kitaip. Dauguma netapo nei dailininkais, nei poetais, nei rašytojais, nei muzikantais (beveik niekas netapo), netapo todėl, kad vienas iš tų principų ir buvo – negyventi mele…[4] Gal jie ir buvo tikrieji lietuviški hipiai?
Hipiai, suvažiavę į roko muzikos festivalį Liepojoje.
Okupuota Latvija, 1977 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Tiškaus asmeninis archyvas)
[4] Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusnios sovietmečio visuomenės istorijos, sud.: A. Ramonaitė, J. Kavaliauskaitė, V. Klumbys, Vilnius, 2015, p. 289-301
Hipiai roko muzikos festivalyje Liepojoje.
Okupuota Latvija, 1977 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Tiškaus asmeninis archyvas)
Hipiai, suvažiavę į roko muzikos festivalį Liepojos pajūryje.
Okupuota Latvija, 1977 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Tiškaus asmeninis archyvas)
Hipių judėjimui prijaučiančių nenustatytų jaunuolių nuotrauka, rasta tarp SSRS saugumo komiteto (KGB) Kauno m. skyriaus dokumentų.
Okupuota Lietuva, 1978‒1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Hipių judėjimui prijaučiančių nenustatytų jaunuolių nuotrauka, rasta tarp SSRS saugumo komiteto (KGB) Kauno m. skyriaus dokumentų. Lietuvoje besikuriančias hipių komunas KGB išvaikydavo, jos narius persekiodavo.
Okupuota Lietuva, 1978‒1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Algimantas Šešelgis – pirmojo Lietuvoje popmuzikos klubo „Smūtkeliai“ (1969–1971) vienas iš įkūrėjų. Koncertų organizatorius ir dalyvius KGB persekiojo, klubą uždarė.
Okupuota Lietuva, 1976 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Algimanto Šešelgio asmeninis archyvas)
Hipiuojantis studentas Ignalinos miškų poilsiavietėje.
Ignalinos raj., XX a. 8 deš. pabaiga. Nuotraukos autorius nenustatytas (Stanislovo Masliuko asmeninis archyvas)