Jaunimo maištas (1964–1991)

Etnokultūra

Imperijos moka išugdyti panieką mažose tautose savo pačių atminčiai.
Poetas, okupuoto Vilniaus Gorkynės senbuvis, Edmondas Kelmickas

Tada mums labai prikaišiojo, ko mes einam pas senoles bobutes ir dainuojam tas senoviškas dainas, mokomės dainuoti. […] Sovietinė santvarka labai bijojo patriotinių dainų. […] „kas užvedė ant piliakalnio arba pilkapio kokią dainą „Viens du trys, graži Lietuva“, – klausinėjo KGB emisarai į savo kabinetą tardymui atsivežtą Vilniaus universiteto žygeivių klubo sekcijos „Gabija“ vadovę Nijolę Balčiūnienę . Valdžios klapčiukai žygeiviams prikaišiojo: „Ko Jūs ten kapstotės po tą Lietuvos praeitį? Kodėl Jūs lankot piliakalnius?

Tautos atmintis okupaciniam režimui kėlė grėsmę. Lietuvos jaunimą su tėvų ir senelių kartomis vienijo priešiškumas primestai ideologijai. Žygeiviais pasivadinusių etnokultūrinių, aplinkosaugos judėjimų, klubų, ansamblių, būrelių jaunimas kartu su dėstytojais, mokslininkais keliavo po Lietuvą, rinko istorinę medžiagą, tyrinėjo papročius, tradicijas, užrašinėjo ir dainavo dainas, prižiūrėjo istorinius paminklus, žymių žmonių ir karių kapus, stengėsi išsaugoti lietuvybę etninėse žemėse. Žygeivystė plėtėsi į SSRS imperijos tolybes – į lietuvių kalinimo, tremties vietas: Sibirą, Šiaurę, Tolimuosius Rytus, ar į dvasinę energiją teikiančias didingas gamtos vietas – Karpatų, Uralo, Chibinų, Kaukazo, Pamyro kalnus. Tokia veikla telkė žygių dalyvius į savo jėgomis pasitikinčią, patriotiškai nusiteikusią, išprususią etnokultūrinių judėjimų bendruomenę – sovietinės sistemos alternatyvą. Nesovietinei, moraliai visuomenei priklausė tūkstančiai žmonių.

Lituanistė Gražina Meilutytė-Mališauskienė renka tautosaką – kalbina senoles.

Sintautai, 1987 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)

1966 m. liepos 3 d. Punios šile žygeivių, oficialiai vadinamų turistais, atstovai priėmė Punios sutartį ir Turisto statutą. „Tu – turistas: gamtos draugas, žmonių bičiulis, gimtosios žemės sūnus. Kiekvienas Tavo žygis teneša naudą gamtai, žmogui, Tėvynei“, – skelbiama sutartyje [1]. Punioje nutarta laikytis konspiracijos, neiti prieš sistemą plikomis rankomis.

Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar Vilniaus universitetas) kraštotyrininkų draugijos „Ramuva“ keliai tautosakos ekspedicijoje.

Obeliai, 1990 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)

Septintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo garsūs Rasos šventimai Kernavėje. Vilniuje įsikūrė kraštotyrinė Ramuva, besiplečiantis žygeivių judėjimas ėmėsi precedento neturinčių, valdžios nesankcionuotų masinių akcijų. 1969 m. sužinota, kad žadama nugriauti legendinio lakūno Stepono Dariaus tėviškę. Siekdami išsaugoti tą vietą, į talką Judrėnuose, kažkada stribų sudegintose Dariškėse (Klaipėdos r.), susirinko keli šimtai žygeivių, aviatorių. Gegužės 9-ąją sodybos kieme po didžiuoju ąžuolu jie rankomis supylė trijų metrų aukščio milžinkapį, atkasė lakūno gimtojo namo pamatus, įleido kapsulę su „Lituanicos“ nuolauža, išmūrijo akmeninę sieną ir pritvirtino paminklinę lentą. Kitą dieną buvo pagerbtas bendražygio Stasio Girėno atminimas jo gimtojoje Vytogaloje (Šilalės r.).

Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar Vilniaus universitetas) ramuvietė įrašinėja močiučių dainas ekspedicijoje.

Panemunėlis, 1979 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)

Etnokultūriniai judėjimai bandė atgaivinti lietuvių senojo tikėjimo tradicijas. Tai galėjo atitolinti jaunimą nuo Katalikų Bažnyčios, kurią komunistinė nomenklatūra laikė viena pavojingiausių priešininkių. Tačiau didesnės prieštaros tarp krikščioniškos dvasininkijos ir pagonybės propaguotojų nebuvo. Kunigai nedraudė tikintiesiems dalyvauti baltiškuose žygiuose, savo pogrindinėje spaudoje atskleisdavo žygeivių persekiojimus. Žygių dalyviai atstatinėjo kryžius, lankė iškilesnius dvasininkus, dengė bažnyčių stogus. Kai kurie „universiteto ant kojų“ (taip rezistentas, pogrindžio leidinių leidėjas ir poetas Algirdas Patackas vadino žygeivius) nariai dalyvavo Bažnyčios, tautininkų rezistencijos ar žmogaus teisių gynėjų pogrindžio veikloje. KGB ėmė „auklėti“ kraštotyrininkus: sekė, „vedė“ pokalbius, verbavo, atleisdavo iš darbo, vykdė areštus, kurpė bylas. Valdžia uždarė Vilniaus kraštotyrininkų klubą „Ramuva“, Vilniaus turistų klubo žygeivių sekciją, suėmė „piligrimus“ Vidmantą Pavilionį, Šarūną Žukauską, Izidorių Rudaitį, Antaną Sakalauską. „Ramuvos“ idėjinis lyderis Jonas Trinkūnas buvo pašalintas iš darbo universitete. Bet persekiojama bendruomenė neiširo, ne taip gausios Rasos šventės buvo organizuojamos kitose vietose, žygeivių sąskrydžiai vyko slapta. „Ramuva“ ir žygeivių bendruomenė įkūrė „Liaudies dainos“ klubą, išvarytas iš Profsąjungų rūmų, jis rado vietos kitur. Kūrėsi folkloriniai ansambliai, pradėtas rengti „Skamba skamba kankliai“ festivalis. Devintajame dešimtmetyje pradėjus irti komunistinei imperijai gamtą niokojusios, istorinį paveldą naikinusios jėgos silpo. Stiprėjantys kultūriniai sąjūdžiai ėmėsi drąsiai ginti aplinką. „Ąžuolo“ žygeivių iniciatyva Kaune buvo įsteigtas žaliųjų klubas „Atgaja“. Vilniuje įsikūrė žalioji „Žemyna“, paminklosaugos klubas „Talka“. Etnokultūrinio judėjimo dalyviai kūrė Sąjūdžio rėmimo grupes ir tapo galinga jėga pirmuosiuose Atgimimo mitinguose.

Garsusis ramuvietis Jonas Trinkūnas kalbina senolius ekspedicijoje.

Sariai, 1972 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)

Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto lituanistas Bonifacas Stundžia, mylimiausias kraštotyros ekspedicijų muzikantas.

Okupuota Lietuva, XX a. 8 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)

Žygeiviai prie paminklo 1863 m. sukilėliams Būginių girininkijoje, Biržų r.

Okupuota Lietuva, 1981 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)

Ramuviečiai tradiciniame žygyje po tyrinėjamas apylinkes.

Okupuota Lietuva, XX a. 8–9 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)

Draugijos „Ramuva“ kraštotyrininkai pas Panemunėlio močiutes.

Panemunėlis, 1979 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)

„Ramuvos“ vadovas Venantas Mačiekus kalba kraštotyros ekspedicijos dalyviams. Pirmas iš dešinės – etnologas Vacys Milius, trečia iš dešinės – Gražina Kadžytė.

Okupuota Lietuva, XX a. 8–9 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gražinos Meilutytės-Mališauskienės asmeninis archyvas)