Jaunimo maištas (1964–1991)
ESTETIKA
Menas, kaip ir muzika, formuoja emocines pasaulio vertinimo nuostatas ir yra svarbus tapatybės kūrimo veiksnys. Menininkai buvo laisviausiai mąstanti pavergtos visuomenės dalis, gana uždara. Režimui sunkiausiai sekėsi kontroliuoti meno pasaulį. Septintajame dešimtmetyje estetinė kūryba ėmė slysti iš socialistinio realizmo propagandos lauko. Dauguma menininkų režimo atžvilgiu užėmė neutralią poziciją. Kita dalis simboliais, metaforomis, moderniomis formomis provokavo tautiečius ideologinei laisvamanybei. Pro visas užkardas pasiekianti pasaulio, o ir sava kultūra veikė jaunimo susibūrimus, skatino domėjimąsi ne tik muzika, bet ir menu, literatūra, filosofija. Jaunuoliai žavėjosi Džeromo Deivido Selindžerio, Džeko Keruako, Hermano Hesės, Chulijo Kortasaro, Jono Avyžiaus, Kazio Sajos, Romualdo Lankausko, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos talentingais kūriniais, veržėsi į Jono Jurašo, Juozo Miltinio, Eimunto Nekrošiaus spektaklius.
Hipis, Lietuvos pogrindžio roko kultūros pionierius, Alvitas Taunys-Guru (1949‒1979) su žmona, poeto Pauliaus Širvio dukra Dange Širvyte šaržuoja socialistinio realizmo sovietinių partizanų skulptūrą. A. Taunys – vienas pirmojo Lietuvoje 1970 m. balandžio 26-osios roko festivalio Vilniaus „Žirmūnų“ restorane organizatorių. Dvejiems metams pašalintas iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto. 1979 m. žuvo mįslingomis aplinkybėmis.
Okupuota Lietuva, XX a. 8 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arūnės Taunytės asmeninis archyvas)
Kauno dramos ir Muzikiniame teatre suburta Modrio Tenisono Pantomimos teatro trupė (1966–1972) užkerėjo vietos hipius. Jaunuoliai susižavėję klausėsi latvių režisieriaus minčių apie meną ir filosofiją. Keletas jų ėmė lankyti pantomimos kursus. Bendraudamas su jaunimu, talentingas režisierius sėmėsi naujų idėjų, mokėsi laisvos galvosenos. Pantomima pasklido studentų diskotekose, šėlstančios jaunuomenės sūkuriuose. Modrio mokinys ir bičiulis „Raganių“ būgnininkas Natanas Gitkindas audrino publiką, rankomis stumdydamas salės pertvaras, tarsi bandė nugriauti Berlyno sieną. Profesionalioji kultūra pynėsi su gatvių kultūra, veikė viena kitą. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Vilniaus Profsąjungų kultūros rūmuose aktorės Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės įkurto teatro būrelio spektaklyje „Laimės žiburys“ deklamuojamos Jono Biliūno eilės „Svajonė“: „Ar atbus Tėvynė, ar ateis Gadynė, kad žus tamsa, burtai ir vergija?“ Ilgai netrukus KGB tardė teatro, kuriame tada vaidino moksleivis Gediminas Storpirštis, vadovus. Kariškiai priekaištavo dėl spektaklyje deklamuojamos „nacionalistinės“ poezijos. Jiems buvo paaiškinta, kad šios eilės išspausdintos sovietinėje Lietuvoje, J. Biliūno „Raštų“ daugiatomyje. 1973 m. Klaipėdos aukštesniosios muzikos mokyklos studentų vos neišmetė iš mokyklos už Kovo 8-osios proga pastatytą spektaklį pagal Sergejaus Jesenino eilėraštį „Kalė atsivedė septynis šuniukus“.
Gediminas Storpirštis Kazio Sajos spektaklio „Džinsai“ repeticijoje Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje.
Vilnius, 1977 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gedimino Storpirščio asmeninis archyvas)
Maištaujantis jaunimas dalinosi oficialiai ir nelegaliai leistais filosofijos, religijos, istorijos, politikos leidiniais. Vilniaus „Žibutėje“ ir kitose kavinėse rinkosi kūrybinė studentija, vyresni menininkai, bohema, šiaip jaunimas. Rinkosi sovietinės nomenklatūros, dėstytojų, tarnautojų, mažiau – darbininkų vaikai. Alkoholis, pigi kava, besiveržianti saviraiška tirpdė socialinę lankytojų atskirtį, jie keitėsi nuomonėmis, idėjomis, poezijos tekstais. Laisvėjančios minties erdvėse nardė KGB agentai, sekė, verbavo, laužė maištininkų likimus. Po 1972 m. Romo Kalantos susideginimo „Neringos“ restoranas buvo prikištas mikrofoninių „blakių“.
Spektaklis Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Pirmas iš dešinės – Gediminas Storpirštis.
Vilnius, 1978 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gedimino Storpirščio asmeninis archyvas)
„Gatvės poetika“ – Rimo Buroko, Boriso Lazutkino eilės, Kauno hipių „Company“ organizuoti poezijos skaitymai „Ramovės“ kino teatro laiptinėse – vertė sustabarėjusius „realizmus“ aukštyn kojomis. R. Burokas, 1980-aisiais Lukiškių kalėjime KGB numarintas poetas, tapo senamiesčio laisvūnų ikona, Maskvos ir Leningrado bohemos plotuose – lietuvybės brendu. Kita jaunimo legenda – 45 pabaltiečių memorandumo signataras, vaikščiojanti biblioteka ir enciklopedija Liutauras Kazakevičius – Vilniaus kavinėse garsiai skaitė Biblijos ištraukas, trikdė pietauti susirinkusius miesčionis. Gatvėje buvo galima sutikti su krautuvine sietka skubantį studentą lituanistą Juozą Erlicką. Tarp jaunuomenės iš rankų į rankas sklido mašinėle spausdintos jo humoristinės novelės.
Hepeninguojantis LSSR valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) studentas Kazimieras Šešelgis su bendramoksle prie sienlaikraščio „Laisvė“.
Vilnius, 1974 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Kazimiero Šešelgio asmeninis archyvas)
Kūrybos ištroškę maištautojai, neragavę meno mokslų, neturėdami įgūdžių, ėmėsi tapyti ir dar kaip! Gatvės gimdė talentus. Gitenis Umbrasas, stodamas į LSSR valstybinį dailės institutą, neišlaikė komisijos organizuoto lojalumo egzamino, nes neiškentęs… vietoje kompozicinio uždavinio „Komjaunimui – 40“ nutapė Jono Krikštytojo paveikslą [1]. Gitenis išlaikė stojamuosius egzaminus tik po penkto bandymo. Dirbo staliumi, paštininku, greitosios pagalbos tarnautoju, tranzavo. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis kartu su draugais pavasarėjančiose Vilniaus senamiesčio gatvėse organizuodavo hepeningus – teatralizuotus protestus prieš pilką kasdienybę – kovo 13-ąją švęsdavo Tarakonų dieną. Praeiviai, išvydę keistą jaunimo procesiją, išsižiodavo, suakmenėdavo. Kiti – įsiliedavo į spektaklį, sekdavo iš paskos. Linksmybes nutraukdavo milicija, areštuotus ramybės drumstėjus veždavo į durnyną. Sveikatos ar karjeros prasme tokia maišto forma buvo savižudiška [2].
Gitenis Umbrasas daugiabučio balkone prieš pat kovo 13-osios – Tarakonų dienos – šventę. Gitenis su draugais Vilniaus senamiesčio gatvėse organizavo hepeningą – teatralizuotą protestą prieš pilką kasdienybę. Menininkas savo vaidmeniui į karininko palto nugarą įsiuvo medinę lentelę su perpjautu plyšiu ir pritvirtinta nulaužto peilio rankena, krūtinėje – kitas plyšys su kyšančia peilio viršūne. Gitenis nusiskuto galvą, paliko vienišas kasytes – sukūrė tikro tų laikų žertvos įvaizdį.
Vilnius, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
[1] Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusnios sovietmečio visuomenės istorijos, sud.: A. Ramonaitė, J. Kavaliauskaitė, V. Klumbys, Vilnius, 2015, p. 330
[2] Ten pat, p. 338
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kilo susidomėjimas Rytų kultūra. 1967 m. susikūrė Indijos bičiulių draugija, siejusi savo veiklą su baltiško paveldo tyrinėjimais. Hipiuojantis jaunimas tranzu traukė į Buriatijos budistų vienuolynus. Ten 1979 m. Algirdas Kugevičius ėmė studijuoti tibetiečių kalbą ir dvasinį mokymą, vėliau tapo profesionaliu vertėju, vertė tibetiečių filosofinius veikalus. Devintajame dešimtmetyje Anatolijus Lomonosovas Lietuvoje sukūrė klasikinės indų muzikos ansamblį „Svara“. 1987 m. – SSRS agonijos metais – Vilniaus gatvėse pasirodė spalvingos, mantras ir giesmes traukiančios Krišnos sąmonės religinės bendruomenės eisenos.
Menininkas Gitenis Ubrasas 9-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su draugais pavasarį Vilniaus senamiesčio gatvėse organizuodavo hepeningus – teatralizuotus protestus prieš pilką kasdienybę – kovo 13-ąją švęsdavo Tarakonų dieną.
Vilnius, 1982 m. kovo 13 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Gitenis Ubrasas 9-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su draugais pavasarį Vilniaus senamiesčio gatvėse organizuodavo hepeningus – kovo 13-ąją švęsdavo Tarakonų dieną.
Vilnius, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Gorkio gatve (dabar – Didžioji g.) eina du Tarakonų šventės dalyviai. Dešinėje – Kazimieras Seibutis.
Vilnius, 1982 m. kovo 13 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Hepeningo „Tarakonų diena“ dalyviai Vilniaus troleibuse. Dešinėje – Kazimieras Seibutis. Savotiškas maištas linksmuoliams baigdavosi liūdnai: dalyvius „semdavo“ milicija, veždavo į areštinę, paimdavo pirštų atspaudus, kartais uždarydavo į „durnyną“, kur pririštiems prie lovų maištautojams psichiatrai leido aminaziną.
Vilnius, 1982 m. kovo 13 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Tarakonų dienos šventės fragmentas – šalia spaudos kiosko eina keli šventės dalyviai. Tą dieną sovietmečio gatvėse suversto purvino sniego, trūnijančių namų sienų, šaligatvių pilkumoje, išbalusių, nesišypsančių praeivių veidų šešėliuose tarsi sapne išdygdavo spalvingi, neįprastai apsirengę, džiūgaujantys keisti tipažai.
Vilnius, 1982 m. kovo 13 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Tarakonų dieną – kovo 13-ąją – Vilniaus Komjaunimo gatvę (dabar – Pylimo g.) kerta hepeningo dalyviai: menininkas Gitenis Umbrasas su draugais.
Vilnius, 1982 m. kovo 13 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gytenio Umbraso asmeninis archyvas)
Vilniaus šaligatviu šliaužiantis „tarakonas“. Devintojo dešimtmečio pradžioje menininkas Gitenis Umbrasas kartu su draugais pavasarėjančiose Vilniaus senamiesčio gatvėse organizuodavo hepeningus – teatralizuotus protestus prieš pilką kasdienybę – kovo 13-ąją švęsdavo Tarakonų dieną. Praeiviai, išvydę keistą jaunimą, išsižiodavo, suakmenėdavo. Linksmybes nutraukdavo milicija, areštuotus ramybės drumstėjus veždavo į „durnyną“. Sveikatos ar karjeros prasme tokia maišto forma buvo savižudiška.
Vilnius, 1982 m. kovo 13 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Kovo 13-ąją – Tarakonų dieną – Vilniaus senamiestyje menininko Gitenio Umbraso su draugais rengiamų hepeningų akimirkos. Pirmas iš kairės – G. Umbrasas.
Vilnius, 1982 m. kovo 13 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
„Harė Krišna“ judėjimo nariai ir neformalus jaunimas dainuoja Harė Krišna mahamantrą.
Okupuota Lietuva, XX a. 9 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)
„Harė Krišna“ judėjimo nariai ir neformalus jaunimas varto meninių fotografijų albumą.
Okupuota Lietuva, XX a. 9 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)
Pankroko grupės „Mind‘s Disorder“ nariai Arvydas Makauskas-Makys ir Gediminas Simniškis-Gedson okupacinės kariuomenės „džiunglėse“ karinių mokymų metu.
Pabradė, 1981 m. vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arvydo Makausko asmeninis archyvas)
Arvydas Makauskas-Makys prie nacių tanko muliažo (taikinio) prievartiniuose sovietų kariuomenės mokymuose kuria siurrealistinius vaizdus.
Pabradė, 1981 m. vasara. Nuotraukos autorius nenustatytas (Arvydo Makausko asmeninis archyvas)
Vilniaus bohemos pamėgta kavinė „Vaiva“ Gorkio (dabar Pilies g.) gatvėje.
Vilnius, 1986 m. Vaidoto Jakubonio nuotrauka (Vaidoto Jakubonio asmeninis archyvas)
Hipių judėjimui prijautę jaunuoliai Vilniaus „Brode“ (dabar Gedimino pr.). Iš kairės: menininkas Gitenis Umbrasas, būsimasis režisierius, aktorius Rimas Morkūnas, architektas Gintautas Tiškus.
Vilnius, XX a. 8 deš. pab. Nuotraukos autorė Audronė Ranonytė (Gintauto Tiškaus asmeninis archyvas)
Hipiuojantys vilniečiai su svečiais iš Latvijos ir Estijos. Pirmoje eilėje dešinėje guli poetas Raimundas (Rimas) Burokas (1953‒1980), senamiesčio laisvūnas, 1980-aisiais miręs Lukiškių kalėjimo ligoninėje. Antroje eilėje trečia iš kairės – Silvija Vilytė-Burokienė. Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės – poetas Edmondas Kelmickas.
Vilnius, 1975‒1979 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Fotografijos mokyklos mokinys, būsimasis diplomatas Mindaugas Butkus.
Okupuota Lietuva, 1980 m. Nuotraukos autorius Povilas Obuchovicius (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Nerimstanti Vilniaus legenda – Artūras Barysas-Baras (1954‒2005) – kino menininkas, aktorius, režisierius, kolekcionierius.
Vilnius, XX a. 10 deš. pradžia. Nuotraukos autorius Vaidotas Jakubonis (V. Jakubonio asmeninis archyvas)
Po tranzo ant ,,akmenų“ prie Vilniaus arkikatedros: fotomenininkas Anatolijus Jakimovas, būsimasis verslininkas Valdas Bagdonavičius, fotomenininkas modernistas Raimundas Urbonas (1963–1999).
Vilnius, 1982 m. Nuotraukos autorė Lina Bekerienė (Stanislovo Masliuko asmeninis archyvas)
1983 m. Anatolijus Lomonosovas Lietuvoje sukūrė klasikinės indų muzikos ansamblį „Svara“. Iš kairės: Rytis Kamičaitis – tabla, Valentinas Zaikinas – varpelis, Jovita Povilaitė – tampūra, Anatolijus Lomonosovas – sitara.
Vilnius, 1984 m. Nuotraukos autorius Vasilijus Degteriovas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)
Senamiesčio ikona, laisvūnas – poetas Raimundas (Rimas) Burokas (1953‒1980), 1980-aisiais miręs Lukiškių kalėjimo ligoninėje.
Vilnius, 1979 m. gruodžio 10 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Laisvasis Vilniaus jaunimas prie „LTSR rašytojų sąjungos“ knygyno durų. Iš kairės: menininkas Gitenis Umbrasas, laisvamanis Liutauras Kazakevičius. Gitenis, stodamas į LSSR valstybinį dailės institutą, neišlaikė komisijos organizuoto lojalumo egzamino, nes neiškentęs vietoje kompozicinio uždavinio „Komjaunimui – 40“ nutapė Jono Krikštytojo paveikslą. Liutauras Vilniaus kavinėse garsiai skaitė Biblijos ištraukas, trikdė pietauti susirinkusiems miesčionims.
Vilnius, 1978 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gitenio Umbraso asmeninis archyvas)