Etnokultūra

Etnokultūriniai judėjimai bandė atgaivinti lietuvių senojo tikėjimo tradicijas. Tai galėjo atitolinti jaunimą nuo Katalikų Bažnyčios, kurią komunistinė nomenklatūra laikė viena pavojingiausių priešininkių. Tačiau didesnės prieštaros tarp krikščioniškos dvasininkijos ir pagonybės propaguotojų nebuvo. Kunigai nedraudė tikintiesiems dalyvauti baltiškuose žygiuose, savo pogrindinėje spaudoje atskleisdavo žygeivių persekiojimus. Žygių dalyviai atstatinėjo kryžius, lankė iškilesnius dvasininkus, dengė bažnyčių stogus. Kai kurie „universiteto ant kojų“ (taip rezistentas, pogrindžio leidinių leidėjas ir poetas Algirdas Patackas vadino žygeivius) nariai dalyvavo Bažnyčios, tautininkų rezistencijos ar žmogaus teisių gynėjų pogrindžio veikloje. KGB ėmė „auklėti“ kraštotyrininkus: sekė, „vedė“ pokalbius, verbavo, atleisdavo iš darbo, vykdė areštus, kurpė bylas. Valdžia uždarė Vilniaus kraštotyrininkų klubą „Ramuva“, Vilniaus turistų klubo žygeivių sekciją, suėmė „piligrimus“ Vidmantą Pavilionį, Šarūną Žukauską, Izidorių Rudaitį, Antaną Sakalauską. „Ramuvos“ idėjinis lyderis Jonas Trinkūnas buvo pašalintas iš darbo universitete. Bet persekiojama bendruomenė neiširo, ne taip gausios Rasos šventės buvo organizuojamos kitose vietose, žygeivių sąskrydžiai vyko slapta. „Ramuva“ ir žygeivių bendruomenė įkūrė „Liaudies dainos“ klubą, išvarytas iš Profsąjungų rūmų, jis rado vietos kitur. Kūrėsi folkloriniai ansambliai, pradėtas rengti „Skamba skamba kankliai“ festivalis. Devintajame dešimtmetyje pradėjus irti komunistinei imperijai gamtą niokojusios, istorinį paveldą naikinusios jėgos silpo. Stiprėjantys kultūriniai sąjūdžiai ėmėsi drąsiai ginti aplinką. „Ąžuolo“ žygeivių iniciatyva Kaune buvo įsteigtas žaliųjų klubas „Atgaja“. Vilniuje įsikūrė žalioji „Žemyna“, paminklosaugos klubas „Talka“. Etnokultūrinio judėjimo dalyviai kūrė Sąjūdžio rėmimo grupes ir tapo galinga jėga pirmuosiuose Atgimimo mitinguose.