Pankai

Komunizmo ideologija Sovietų Sąjungos pavergtoje Lietuvoje pasiekė merdėjimo stadiją ir prašyte prašėsi, kad ją kas pribaigtų. Pankai – naujoji to meto generacija – kas mėnesį gražėjo: peroksidu dažėsi irokėziškas skiauteres, drabužius ir kūną puošė piešiniais, ženklais, tatuiruotėmis, dėvėjo kniedėmis nusagstytus odinius švarkus, kaukšėjo kareiviškais kerziniais batais. Naujoji generacija savo išvaizda, įžūloku elgesiu, džeržgiančios muzikos garsais trikdė trūnijančių miestų rutiną. Individualizmą ir laisvę šlovinantys jaunuoliai metė iššūkį dvilypei moralei, melui, beprasmėms prievolėms ir smurtui. Jaunieji maištautojai, kitaip nei taikūs hipiai, savo orumą dažnai gindavo kumščiais. Kaip kitaip apsiginsi nuo „urlaganų“, „Montanos“ vaikėzų – „išlaisvintojų“ vaikų? Kartą net mėlynšvarkiai milicininkai bėgo nuo įtūžusių pankų, kviesdamiesi pastiprinimą. Karingumas, įžūlybės slėpė „skiauterėtųjų“ vidinį pasaulį – jautrų, trapų ir nuoširdų. Futuristiniai pankų vardai Kablys, Čiūmas, Vazonas, Varveklis, Bliūdas, Varžtas, Baltupių Beprotis, Maišas, Trumpas Kaklas ir kt. – charakterių raktažodžiai. Laisvumas, beribė fantazija, humoro jausmas, užsispyrimas gelbėjo maištautojus absurdiškiausiose gyvenimo situacijose. Vilniaus pankai rinkdavosi prie Katedros akmenų ar vadinamajame šunparkyje – dabartinime Prezidentūros parke. Jame miegodavo ir gerdavo. Milicija ten neužsukdavo. Šunparkis – aptverta teritorija, tačiau žinant, kur tvoroje išlaužtas strypas, nesunku įlįsti [3].