Vienuolė, rezistentė, tikinčiųjų teisių gynėja, politinė kalinė, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos daugintoja, platintoja, 1987 m. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizatorė – Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kėdainių apskrityje, Dotnuvos miestelyje. 1955 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą, 1956 m. įstojo į pogrindinį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje. Jau nuo 1970 m. pateko į KGB akiratį, buvo perspėta dėl antisovietinės veiklos. Tais pačiais metais baigė medicinos seserų kursus, dirbo Vilniaus kūdikių namuose.

1972 m. pradėjus leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką tapo viena iš aktyviausių talkininkių: rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino ir platino Kroniką, vežė į Maskvą, kad iš ten būtų persiųsta į JAV. 1974 m. suimta bespausdinant 11-ojo leidinio numerį. 1975 m. birželio 17 d. LSSR Aukščiausiojo Teismo nuteista trejiems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Teismo metu jos pasakyta kalba per pogrindinę Lietuvos ir Maskvos spaudą plačiai pasklido Vakarų žiniasklaidoje. Bausmę atliko Mordovijos griežto režimo moterų lageryje.

Lageryje kovojo už kalinių teises, badavo protestuodama prieš žiaurų elgesį su politiniais kaliniais, dvasiškai ir materialiai paremdavo kartu kalinamas moteris iš įvairių SSRS vietovių. Jau būdama tremtyje Krasnojarsko krašto Bogučano gyvenvietėje rašė laiškus į lagerius. Visus iš užsienio ir Lietuvos gaunamus siuntinius, pati nebūdama soti, tuoj pat persiųsdavo įvairių tautybių politiniams kaliniams.

1980 m. grįžusi į Lietuvą tęsė pogrindinį darbą – daugino ir platino Kroniką, vežė pogrindžio spaudą ir kitą informaciją į Maskvą, iš kur padedant rusų disidentams ši spauda patekdavo į Vakarus. Globojo ligonius, senelius, buvusius politinius kalinius. KGB persekiojo ir rezistentės brolį Joną.

1983 m. spalio mėn. kartu su Kronika N. Sadūnaitė perdavė į Vakarus savo prisiminimų užrašus, kur jie buvo platinami, o 1985 m. JAV išleisti atskira knyga „KGB akiratyje“. 1987 m. perdavė į Vakarus atsiminimų knygelę, pavadintą „Gerojo Dievo globoje“. Abi knygelės buvo išverstos į 7 kalbas. 1987 m. kartu su Petru Cidziku, Vytautu Bogušiu ir Antanu Terlecku oficialiai informavo Vilniaus miesto valdžią, kad 1987 m. rugpjūčio 23 d. ruošia Molotovo–Ribentropo paktui atminti skirtą mitingą. Mitinge pirmoji pasakė kalbą. Praėjus kelioms dienoms KGB darbuotojai, prievarta Nijolę įsisodinę į automobilį, 30 valandų ją vežiojo po Baltarusijos miškus, tyčiodamiesi ir grasindami „nušauti ir čia pat užkasti“.

1992 m. ji apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Felicija Nijolė Sadūnaitė yra 2017 m. Laisvės premijos laureatė.

Aplinkinius žavėjo, o priešus stebino Felicijos Nijolės Sadūnaitės neišpasakyta drąsa, dvasinė stiprybė, meilė gyvenimui, artimui, Dievui ir Tėvynei. Istoriko Vido Spenglos žodžiais, „KGB kameros nepajėgė prislėgti jos dvasios ir užgniaužti  džiaugsmo.“ Sangviniškas optimizmas, dvasinė šiluma, užuojauta, visokeriopa pagalba apgaubdavo lankomus ar laiškais guodžiamus žmones, persekiojamus režimo, skaidrino jų artimųjų kartais beviltiškas nuotaikas, teikė jėgų, kėlė gyvenimui. Nijolę labiausiai skaudino kitų kančia. Rūpindamasi kitais, dažnai pati pamiršdavo savimi pasirūpinti. Šios stiprybės šaltinis – tikėjimas Dievu. Nijolė melsdavosi už draugus ir priešus. Amžininkų teigimu, ši vienuolė neturėjo jokios baimės, kur reikėdavo, ten ir eidavo, jei tai Dievo reikalas – ne tik į kalėjimą, bet ir ugnį. Rezistentės neveikė jokie ją tardančiųjų įtikinėjimai. Atsisakydavo duoti parodymus, nes, jos supratimu, kitaip elgdamasi, ji pati dalyvautų okupantų daromuose nusikaltimuose. Buvo labai žemiška, paprasta, turėjo puikų humoro jausmą. Dažnas, bendraudamas su seserimi Felicija, pamiršdavo, kad kalbasi su vienuole.

Felicija Nijolė Sadūnaitė mirė 2024 m. kovo 31 d. Palaidota Verkių kapinėse Vilniuje.