Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumui – 45 metai

Signatarai

1979 m. LLL savo tarybos susirinkime inicijavo Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą. Parengę dokumento tekstą, Nemenčinės pl., 68 name rašomąja mašinėle rusų kalba jį atspausdinę, A. Terleckas ir J. Sasnauskas 1979 m. rugpjūčio pradžioje nuvyko į Estiją pas bendramintį Martą Niklusą. Papildytą argumentais ir teisiniais aspektais patobulintą tekstą pasirašė keli estų rezistentai. Tuomet dokumentas perduotas šiauliečiams Jadvygai ir Jonui Petkevičiams. Jadvyga Petkevičienė nuvyko į Latviją pas Ivarą Žukovskį, kuris padėjo surinkti latvių parašus. Surinkus Baltijos rezistentų parašus, A. Terleckas rugpjūčio 20 d. nuvyko į Maskvą pas Helsinkio grupės narę Malvą Landą. M. Landa pati perspausdino tekstą su priedu ir nuvežė jį pasirašyti akademikui Andrejui Sacharovui, jo žmonai Jelenai Boner ir kitiems disidentams, kuriuos pavyko rasti namie. Iš viso kreipimuisi pritarė 11 žymiausių Rusijos kovotojų dėl žmogaus teisių.

Lietuvos laisvos lygos įkūrėjas Antanas Terleckas, Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo vienas iš kūrėjų, KGB kalėjime. A. Terleckas, ketvirtą kartą suimtas, buvo apkaltintas antiokupacinių tekstų rengimu, spausdinimu, platinimu ir jų siuntimu SSRS ir tarptautinėms organizacijoms, valstybių vadovams ir nuteistas 3 metams griežto režimo lagerio ir 5 metams tremties. Atliko bausmę Permės srities lageryje, tremties vieta – Magadano sritis.

Vilnius, 1979 m. spalio 31 d. Nuotraukos autorius – nenustatytas KGB darbuotojas (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Pirmasis KGB Tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyresniojo tardytojo papulkininkio Juozo Markevičiaus surašytas įtariamojo Antano Terlecko apklausos protokolas. Protokolas baigiamas tardytojo įrašu: „Įtariamasis Terleckas A. P. parodė: įtariamojo teisės man išaiškintos ir suprantamos, o taip pat man paskelbta, kuo aš esu įtariamas, ir tai man suprantama, tačiau duoti bet kokius parodymus atsisakau, nes protestuoju prieš mano suėmimą. Įtariamasis Terleckas protokolą perskaitė ir pareiškė, kad jis surašytas teisingai, tačiau jį pasirašyti atsisakė, nenurodydamas jokių motyvų.“ Tardomas A. Terleckas atsisakė duoti parodymus visoje kaltinamojoje byloje, nepasirašinėjo visų įtariamojo apklausos protokolų. Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo iniciatorių A. Terlecko ir Juliaus Sasnausko tardymas nedavė galimybių apkaltinti likusių Memorandumo signatarų ir surinkti prieš juos kokių nors įkalčių.

Vilnius, 1979 m. spalio 30 d. (Gintauto Terlecko asmeninis archyvas)

Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko baudžiamųjų bylų kaltinamųjų išvadų ištraukos.

Vilnius, 1980 m. liepos 30 d. (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Elena Terleckienė (1925–2010) du kartus aplankė vyrą tremtyje Omsukčiane, Magadano srityje Kolymoje. Tuo metu okupacinė valdžia lietuvių nebesiuntė atlikti tremties bausmių į Magadano sritį, kur klimato sąlygos išskirtinai nepalankios žmogaus sveikatai. Iš lagerio į Kolymos „mirties slėnį“ – Omsukčianą (evenkų kalba – „šalčio ir vėjų tarpeklį“) A. Terlecką per Permės, Sverdlovsko, Krasnojarsko, Irkutsko, Chabarovsko, Magadano kalėjimus kartu su kriminaliniais nusikaltėliais vežė lygiai du mėnesius. Tai pusantro karto didesnis atstumas nei nuo Niujorko iki Vilniaus. Taip režimas A. Terleckui keršijo už Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą. Tai SSRS pasienio zona, norint į ją patekti reikėjo specialaus valdžios leidimo.

E. Terleckienė, Lietuvos laisvės lygos narė, dalyvavo leidžiant pogrindžio spaudą, perduodavo politinių kalinių laiškus pogrindžio spaudai ir į Vakarus.

RSFSR (Magadano sritis, Omsukčiano rajonas), 1983 m. balandžio 9 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Terlecko asmeninis archyvas)

Būrys bendražygių Antano Terlecko teismo dienomis prie LSSR Aukščiausiojo Teismo pastato. Į salę čekistai įleido tik žmoną Eleną Terleckienę. Pirmoje eilėje iš kairės: Feliksas Bakštys, Genovaitė Šakalienė su sūnumi Narimantu vežimėlyje, Eleonora Sasnauskaitė, E. Terleckienė, dvi neatpažintos moterys, Petras Cidzikas. Aukščiau: antras iš kairės – Romaldas Juozas Ragaišis, ketvirtas – Algirdas Masiulionis, penktas – Vytautas Bogušis, šeštas Mečislovas Jurevičius, septintas – Jonas Valungevičius.

E. Terleckienė, Lietuvos laisvės lygos narė, dalyvavo leidžiant pogrindžio spaudą, perduodavo politinių kalinių laiškus pogrindžio spaudai ir į Vakarus.

Vilnius, 1980 m. rugsėjo 15–19 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Terlecko asmeninis archyvas)

KGB šaukimas į „Lietuvos TSR valstybės saugumo komitetą“ Elenai Terleckienei pas tardytoją J. [Juozą] Marcinkevičių.

E. Terleckienė, Lietuvos laisvės lygos narė, dalyvavo leidžiant pogrindžio spaudą, perduodavo politinių kalinių laiškus pogrindžio spaudai ir į Vakarus.

Vilnius, 1980 m. gruodžio 11 d. (Gintauto Terlecko asmeninis archyvas)

Namas Vilniuje, Nemenčinės pl. 68, kurį 1977 m. vasario 16 d. išvakarėse sovietologas Davidas Satteris pavadino vienintele pilietinės visuomenės vieta okupuotoje Lietuvoje.

Vilnius, 2000 m. Nuotraukos autorius Gintautas Terleckas (Gintauto Terlecko asmeninis archyvas)

KGB raštas Lietuvos SSR prokuratūrai apie Elenai Terleckienei pareikštą oficialų įspėjimą dėl Antano Terlecko laiškų iš įkalinimo ir tremties vietų perdavimo radijo stoties „Laisvės radijas“ darbuotojui Kęstučiui Jokubynui ir pogrindžio leidinių leidėjams. Taip okupacinė valdžia „tramdė“ E. Terleckienės rezistencinę veiklą, vėliau iškėlė baudžiamąją bylą dėl vyro A. Terlecko gynimo užsienio spaudoje.

Okupuota Lietuva, 1984 m. liepos 12 d. (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Rezistentas Julius Sasnauskas tremtyje. Jaunystėje Julius susipažino su Viktoru Petkumi, Antanu Terlecku, kitais rezistentais. Už pažiūras buvo pašalintas iš A. Vienuolio vidurinės mokyklos. 1977 m. dalyvavo leidžiant pogrindinį spaudinį Laisvės šauklys. Po priverstinės tarnybos sovietinėje armijoje ėmėsi aktyvios politinės veiklos. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje dirbdamas sargu naktį tauškančia spausdinimo mašinėle surinko pogrindinio pirmojo Vyčio numerio tekstą. Sasnauskas dalyvavo rengiant protesto pareiškimus dėl žmogaus teisių pažeidimų, Bažnyčios persekiojimo, istorijos klastojimo, kultūros paminklų niokojimo, rašė ir redagavo tekstus. Vienas iš pogrindinės Lietuvos laisvės lygos steigėjų ir aktyvistų, Keturiasdešimt penkių baltiečių memorandumo autorių ir signatarų. 1979 m. buvo suimtas ir 1980 m. nuteistas už antisovietinę agitaciją ir propagandą. Pusantrų metų kalėjo KGB kalėjime Vilniuje, paskui buvo 5 metams ištremtas į Tomsko srities Parabelės kaimą Vakarų Sibire, kur dirbo santechniku, kūriku ir krovėju. 1987 m. dalyvavo pirmajame viešame Lietuvos laisvės lygos antiokupaciniame mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

RSFSR (Parabelė, Tomsko sritis), 1984 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)

Vladas Šakalys 1981 m. sausio 9 d. Suomijos laikraščio Ilta Sanomat Nr. 7 straipsnio „Dramatiškas sovietų perbėgėlio pabėgimas į Švediją per Suomiją“ nuotraukoje. Vladas (Vladimiras) Šakalys (1942–1995) už antiokupacinę veiklą 1961–1967 m. kalėjo Vladimiro kalėjime ir lageryje Mordovijos ASSR, yra vienas iš Lietuvos laisvės lygos steigėjų ir pogrindinio leidinio Vytis iniciatorių, kartu su Juliumi Sasnausku ir Antanu Terlecku parengė ir pasirašė Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą. Gresiant naujam suėmimui, 1980 m. plaukte per ežerą kirto SSRS–Suomijos sieną, per pelkes ir miškus perėjo visą Suomiją ir Švedijoje paprašė politinio prieglobsčio, vėliau gyveno JAV. 1980 m. SSRS represinė įstaiga KGB V. Šakaliui iškėlė baudžiamąją bylą dėl pabėgimo į užsienį ir antisovietinės agitacijos bei propagandos varymo. V. Šakalys, aktyvus Lietuvos laisvės lygos atstovas egzilyje, trumpam grįžęs į Lietuvą, mirė Vilniuje.

(Lietuvos ypatingasis archyvas)

Antinacinio ir antisovietinio judėjimo dalyvis, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos Helsinkio grupės narys, Keturiasdešimt penkių baltiečių memorandumo vienas iš kūrėjų Algirdas Statkevičius, trečią kartą suimtas KGB kalėjime. Vėliau 7 metus kankintas Černiachovskio ir Taškento psichiatrinėse ligoninėse-kalėjimuose.

Vilnius, 1980 m. vasario 14 d. Nuotraukos autorius – nenustatytas KGB darbuotojas (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Algirdo Statkevičiaus baudžiamosios bylos, iškeltos Lietuvos SSR KGB Tardymo skyriaus. Dokumentas lietuvių ir rusų kalbomis.

Vilnius, 1980 m. vasario 14 d. (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos nutartis dėl Algirdo Statkevičiaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverstinio gydymo specialaus tipo psichiatrinėje ligoninėje.

Vilnius, 1980 m. rugpjūčio 11 d. (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo kūrėjai ir signatarai, iš kairės Antanas Terleckas ir Martas Olafas Niklus prie memorialinės lentos. Šiame name 1979 m. rugpjūčio mėn. parengta paskutinė Memorandumo redakcija.

Okupuota Estija (Tartu), 2004 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Terlecko asmeninis archyvas)

Grupė rezistentų su vaikais ir bendraminčiais Kryžių kalne. Antras iš kairės – Mečislovas Jurevičius, Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signataras. Greta jo į dešinę: Aldona Žvirgždienė, Vacys Petkevičius, rezistentė Angelė Ragaišienė, Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signataras Jonas Vincentas Petkevičius, Rūta Ragaišytė, Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signatarė Jadvyga Petkevičienė.

Šiaulių r., Kryžių kalnas, apie 1980 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Romaldo Juozo Ragaišio asmeninis archyvas)

Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signatarai Antanas Terleckas (kairėje) su Petru Cidziku Vilniuje, Nemenčinės plente.

Vilnius, 1979 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Gintauto Terlecko asmeninis archyvas)

Rezistentas, politinis kalinys, Lietuvos laisvės lygos narys, Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signataras Jonas Volungevičius.

Okupuota Lietuva, XX a. 7–9 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Kęstutis Subačius – rezistentas, Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signataras.

Vilnius, 2008 m. lapkričio 28 d. Nuotraukos autorė Larisa Dmuchovskaja (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Andrejus Sacharovas – įžymus sovietinio laikotarpio disidentas, fizikas, akademikas, SSRS liaudies deputatų suvažiavimo atstovas, kovotojas už žmogaus teises. 1975 m. jam buvo paskirta Nobelio taikos premija. 1979 m. rugpjūtį A. Sachorovas pritarė Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumui. Suimtas 1980 m. sausio 22 d. po jo viešų protestų prieš SSRS invaziją į Afganistaną ir be teismo ištremtas į uždarą užsieniečiams Gorkio miestą (dabar Nižnij Novgorodas).

RSFSR (Maskva), XX a. 8 deš. pradžia. Nuotraukos autorius nenustatytas (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)

Rusų disidentė, žmogaus teisių judėjimo Sovietų Sąjungoje aktyvistė Tatjana Velikanova Baraševo lageryje. T. Velikanova buvo viena svarbiausių lietuvių tautinio bei religinio pasipriešinimo rėmėjų. 1975 m. pabaigoje kartu su Andrejumi Sacharovu, Jurijumi Orlovu, Andrejumi Tverdochlebovu ir kitais rusų žmogaus teisių gynėjais buvo atvykusi į Vilnių dalyvauti bendražygio Sergejaus Kovaliovo teisme. 1978 m. liepą T. Velikanova atvyko į Vilnių moraliai palaikyti teisiamojo Viktoro Petkaus. 1979 m. T. Velikanova pasirašė „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą“, padėjo surikti kitų rusų disidentų parašus ir perduoti dokumentą į Vakarus. 1999 m. už paramą Lietuvos pasipriešinimo judėjimo dalyviams apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

RSFSR (Mordovijos ASSR, Tenguševo rajonas), XX a. 9 deš. Nuotraukos autorius nenustatytas (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus)

Lietuvos gyventojai susirinko į mitingą Andrejaus Sacharovo aikštėje šalia Spaudos rūmų. Svajonės išsipildė – vaikai Nepriklausomoje Lietuvoje įteikia gėles A. Sacharovo našlei Jelenai Boner (centre). Renginį filmuoja žiniasklaidos atstovai. J. Boner – įžymi SSRS disidentė, A. Sachorovo žmona. 1979 m. rugpjūtį J. Boner pritarė Keturiasdešimt penkių baltiečių memorandumui. 1984–1986 m. ji gyveno su vyru tremtyje Gorkyje (dabartinis Nižnij Novgorodas). 1991 m. sausio mėn. pasmerkė SSRS kariuomenės veiksmus prieš Lietuvą, vėliau – prieš Čečėniją, 2008 – Rusijos kariuomenės veiksmus Pietų Osetijoje. 2010 m. kovo mėn. pirmoji pasirašė Rusijos opozicijos laišką, reikalaujantį Vladimiro Putino atsistatydinimo. 1999 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Vilnius, 1991 kovo 16 d. Nuotraukos autorius Andrius Petrulevičius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

KGB pažymos apie Vytautą Bogušį, Andrių Tučkų ir kitus asmenis ištrauka. Pažymoje teigiama, kad V. Bogušis, Viktoro Petkaus, Antano Terlecko ir Vlado Šakalio „paveiktas“ ir „apdorotas“, 1976 m. parašė Lietuvos komunistų partijos CK „šmeižikiško turinio“ laišką, kuriame reiškė savo „nacionalistines pažiūras tarybinės tikrovės atžvilgiu“, „šmeižikiškus išsigalvojimus apie neva jo persekiojimus už politinius ir religinius įsitikinimus“. V. Bogušis už „chuliganiškus nusižengimus, moksleivio taisyklių nesilaikymą“ pervestas į kitą mokyklą, įtrauktas į milicijos moksleivių kambario įskaitą. 1976 m. V. Bogušis su „kitais savo ryšiais“ perdavė iš Maskvos atvykusiai „nacionalistei“ Aleksejevai „šmeižikišką informaciją apie neva neteisingą mokinių pašalinimą iš Antano Vienuolio vardo mokyklos“. Informacija pasiekė Vakarų žiniasklaidą. 1977 m. vasario 16 d. V. Bogušis kartu su kitais „nacionalistais“ padėjo ant Jono Basanavičiaus kapo „buržuazinės Lietuvos“ vėliavos trispalvėmis juostomis perrištas gėles. Tą patį vakarą A. Terlecko bute V. Bogušis susitiko su Maskvoje akredituotu laikraščio Financial Times korespondentu ir perdavė jam šmeižikišką, tendencingą informaciją apie neva KGB „organų“ jo persekiojimą. 1977 m. rugsėjį, nacionalistų įpareigotas, V. Bogušis nuvyko į Maskvą, kur susitiko su „antitarybiniais elementais“: Marija Petrenko-Podjapolskaja, Tatjana Velikanova, Sergejumi Chodarovičiumi, kuriems perdavė „šmeižikišką antitarybinę“ informaciją, skirtą užsieniui. 1977 m. lapkritį kartu su bendraminčiais V. Bogušis raštu kreipėsi į Lietuvos SSR AT Prezidiumą ir karinį komisarą, reikalaudami leisti jiems atlikti karinės tarnybos prievolę Lietuvos teritorijoje. 1980 m. vasario 16 d. V. Bogušis su kitais „nacionalistais“, švęsdami „buržuazinės Lietuvos nepriklausomybę“, Rasų kapinėse ant J. Basanavičiaus ir lenkų legionierių kapų demonstratyviai, matant praeiviams, padėjo vainikus su geltonomis, žaliomis, raudonomis juostelėmis ir net fotografavosi. Dėl išvardintų faktų balandžio 15 d. V. Bogušiui pareikštas oficialus įspėjimas. Pokalbio metu V. Bogušis elgėsi „iššaukiančiai“: atsisakė atsakinėti į užduodamus klausimus, reikalavo raštiško dokumento, kokiais konkrečiais ryšiais su J. Sasnausku jis kaltinamas, nepasirašė įspėjimo protokolo. A. Statkevičiaus teismo metu V. Bogušis KGB operatyvininkui A. K. Bimbiriui įrodinėjo, kad „tarybinė santvarka jau kliba ir ateis diena, kada čekistams už savo veiklą reikės atsiskaityti…“

Vilnius, 1980 m. rugsėjo 10 d. (Lietuvos ypatingasis archyvas)

1980 m. rugsėjo mėn. eitynės Trakuose, minint Vytauto Didžiojo 550 metų mirties metines. Ten pirmą kartą nuo 1945 m. viešai buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Pirmoje nuotraukoje pirmame plane – Romualdas Juozas Ragaišis, antroje nuotraukoje eisenoje pirma iš kairės – rezistentė, vienuolė Regina Edita Teresiūtė, dešiniau Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signatarai: Leonas Laurinskas ir Vytautas Bogušis. KGB neleido žygeiviams patekti į Trakų pilį.

Trakai, 1980 m. rugsėjo 8 d. Nuotraukų autorius nenustatytas (Romaldo Juozo Ragaišio asmeninis archyvas)

Rezistentė Angelė Ragaišienė su politiniu kaliniu Kazimieru Skebėra švenčia Jonines.

Okupuota Lietuva, apie 1980 m. Nuotraukos autorius nenustatytas (Romaldo Juozo Ragaišio asmeninis archyvas)

SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvoje Tardymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyresnysis tardytojas, papulkininkis Juozas Markevičius.

Okupuota Lietuva, ne anksčiau kaip 1979 m. rugsėjo 25 d. Nuotraukos autorius nenustatytas (Lietuvos ypatingasis archyvas)