2024-aisiais sukanka keturiasdešimt penkeri metai, kai 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasaulį išvydo Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas. Keliasdešimt Baltijos tautų rezistentų, vienuolikai Rusijos disidentų pritarus, nepaisydami gresiančių represijų viešai pasmerkė SSRS ir Vokietijos reicho pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius papildomus protokolus, priminė pasauliui SSRS kolonijinį jungą velkančių tautų dalią, jų išsivadavimo siekį. Paktas turėjo pasekmių visai planetai, lėmė Antrojo karo pradžią, Europos valstybių okupaciją ir aneksiją, pasaulio padalijimą, tautų genocidą. Memorandumo signatarai kreipėsi į šį tarptautinį nusikaltimą vykdžiusių valstybių vyriausybes, Atlanto chartiją pasirašiusias valstybes, Jungtinių Tautų Organizacijos sekretorių, ragino likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes: išvesti iš Baltijos valstybių okupacinę SSRS kariuomenę ir užtikrinti laisvą jų raidą. Dokumentas sukėlė pasaulinės demokratijos rezonansą, suteikė Baltijos tautoms drąsos ir pasitikėjimo, paskatino jų išsivadavimą. Memorandumas yra 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto preliudija. Tai, kad Memorandumas buvo pats svarbiausias dokumentas Lietuvoje ir išeivijoje per ilgą okupacijos laikotarpį, vėliau pripažino signatarus tardęs KGB papulkininkis Tomas Lazarevičius: „Daug kas taikėsi suduoti tarybų valdžiai kuo skaudesnį smūgį. Tačiau nesugebėjo. O jūs šovėte tiesiog į dešimtuką.“ Memorandumo istorija nepraranda savo reikšmės šiuo metu Europoje vykstančio karo, Lietuvos vidinių politinių batalijų kontekste kaip puikus politinės nuovokos ir pilietinės drąsos pavyzdys.
Parodoje stengtasi eksponuojamų nuotraukų ir rašytinių spaudinių, dokumentų skaitmeniniais vaizdais iliustruoti Memorandumo atsiradimo aplinkybes, laikmečio dvasią, reikšmę, vėlesnius įvykius. Panaudota Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame archyve, Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje saugoma medžiaga, siekta paviešinti asmeniniuose archyvuose laikomų artefaktų vaizdus. Parodos rengėjams dėl objektyvių priežasčių nepavyko surinkti ir pateikti daugiau artefaktų, plačiau ir nuosekliau atskleisti įvykių eigą, todėl vaizdinis pasakojimas neišvengė fragmentiškumo.
Pasakojimas pradedamas nuo „Bendražmogiškumo manifesto“ rankraščio, laikyto lagaminuose, nuotraukų, kurias Algirdo Statkevičiaus bute kratos metu aptiko KGB operatyvininkai. Su tokiais lagaminais į Lietuvą grįždavo iš Sibiro ar kitų Rusijos imperijos atšiaurių tolybių bausmę atlikę lagerių kaliniai, tremtiniai. 1956 m. A. Statkevičius grįžo į Tėvynę iš Kemerovo ir Irkutsko lagerių, kur kalėjo, nes 1951 m. jį okupacinis režimas, konfiskavęs visą turtą, nubaudė už didžiosios „tėvynės“ išdavimą. 1970 m., kai darytos eksponuojamos nuotraukos, šis šviesuolis kankinys lagaminuose slėpė panieką pavergėjams skelbiantį savo kūrinį. Lagaminas yra tarsi kovos už Laisvę, kaip nesibaigiančios tautos kelionės, simbolis. A. Statkevičius, vienas iš Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo signatarų, buvo tris kartus teistas, keturiolika metų kankintas lageriuose ir psichiatrijos kalėjimuose.
Stalino vykdytas tautų genocidas gerokai išretino lietuvių tautos žiedą – šviesiausias, drąsiausias Lietuvos jėgas. Partizanų kare nuo stribų ir NKVD kareivių kulkų žuvo mažiausiai 20 tūkst. 500 laisvės kovotojų ir 5 tūkst. civilių gyventojų, į atokiausias, atšiauriausias SSRS vietoves ištremta daugiau kaip 110 tūkst. gyventojų, lageriuose kankinti 142 tūkst. politinių kalinių. 1944 m. į Vakarus pasitraukė 50 tūkst. lietuvių. Tai stipriai pakirto gyventojų priešinimosi vergystei galias. Susitaikiusiųjų su okupacija ratas plėtėsi. Dalis tautiečių, represijų baimės apimti, savo vaikus auklėjo nuolankumo užkariautojams dvasia. Tėvai ir seneliai vaikams ir anūkams nedrįso pasakoti apie šeimą, gimines, kaimynus ištikusią tragediją. Kiti demonstruodami lojalumą sistemai kopė karjeros laiptais, „kūrė komunizmą“, patys juo netikėdami. Mokyklose, darbovietėse, prievartinės karinės tarnybos daliniuose – visame viešajame gyvenime skleidžiama ideologija, proletarinio internacionalizmo vardu brukamas rusiškasis nacionalizmas trynė patriotinius jausmus, istorinę atmintį. Ne vienas tautietis prisipažįsta, kad iki pat Atgimimo beveik nieko nežinojo apie Lietuvos Respublikos laikus, okupaciją, partizaninį karą.
Sąmoningiausia tautos dalis nesusitaikė su tokiu likimu. Ginkluotą rezistenciją keitė kiti priešinimosi būdai. Buvo steigiamos pogrindinės organizacijos, rengiama ir platinama nelegali spauda, atsišaukimai, šūkiai, viešinami draudžiami patriotiniai simboliai, gaivinamos tautinės ir valstybinės tradicijos, skatinama savišvieta, kuriami meno kūriniai. 1972 m. gegužės 14 d. Romo Kalantos susideginimas, virtęs masinėmis jaunimo protesto manifestacijomis Kaune, paskelbė pasauliui – Lietuva nesusitaikė su vergyste. Keliais mėnesiais anksčiau – kovo 14 d. – pasirodžiusi Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ne tik gynė nuo režimo tikinčiųjų teises, bet ir supažindindavo skaitytojus su kitais Lietuvos skauduliais, gynė persekiojamus rezistentus, tapo pasipriešinimo metraštininke. 8-ajame dešimtmetyje SSRS imperijoje pradėjo ryškėti ekonominės krizės požymiai. Šaltąjį karą su Vakarais keitė „taikaus sugyvenimo“ doktrina, tačiau Maskvos politika imperijos tautų atžvilgiu liko tokia pati. KGB persekiojo rezistentus, tik rafinuočiau, subtiliau… Per Lietuvą ritosi teisminio susidorojimo su kitaminčiais bangos. Valdžia taikė ir kitus slopinimo metodus – besipriešinančius režimui priverstinai „gydė“ psichiatrinėse ligoninėse, teisė už „veltėdžiavimą“, svarstė „kolektyvuose“, mėtė iš mokyklų ar darboviečių, šmeižė spaudoje, siuntė jaunimą į sunkiausias ir pavojingiausias rekrutavimo kariuomenėje vietas. Negana to, bandė versti maištautojus tapti KGB agentais, skleidė gandus apie neva tokiais tapusius. Plito tarpusavio nepasitikėjimo, įtarumo nuotaikos. Okupacijos metais iš viso užregistruota 100 tūkst. agentų.
XX a. 8 deš.
1975 m.
Svarbus įvykis Lietuvos rezistencijos istorijoje – 1975 m. rugpjūčio 1 d. Europos, JAV, Kanados valstybių Saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje priimtas aktas, kuriame apibūdintos normos, reguliuojančios pagrindines žmogaus teises ir laisves. 1976 m. pabaigoje susikūrė Lietuvos Helsinkio grupė. 1975 m. gruodį Vilniuje vyko Sergejaus Kovaliovo teismas, į kurį iš Maskvos su akademiku Aleksandru Sacharovu atvyko didelė grupė Rusijos disidentų. Užsimezgė radikalesnės, tautinės krypties Lietuvos rezistentų bičiulystė su SSRS kitaminčiais. Politinė kova įgijo naujų jėgų, atsivėrė bendravimo su laisvuoju pasauliu galimybė.
1976 m.
1976 m. pradėtame leisti Laisvės šauklyje tautinės krypties rezistentai kritikavo dalies lietuvių inteligentijos skleidžiamas prisitaikėliškumo idėjas. Straipsnyje „Ištieskime nugaras“ tvirtinta, kad sėjama „politinio realizmo“, „sveiko proto“ nuostata, kovos prieš okupantus beviltiškumo nuotaikos yra pavojingesnės už atvirą kolaboravimą. Minėtame straipsnyje cituojamos Aleksandro Radiščevo mintys: „Vergams įgimta matyti visus supančiotus. Vienoda dalia palengvina jų likimą, koks nors pranašumas slegia jų protą ir dvasią.“ Tautininkų netenkino pagrindinė Lietuvos katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjų nuostata – ginti tikinčiųjų teises. Laisvės šauklio aplinkos supratimu, būtina kirsti žmogaus teisių pažeidimo šaknis – viešinti Baltijos valstybių okupacijos faktą, reikalauti išvesti iš šių šalių SSRS kariuomenę, atkurti Nepriklausomybę.
1977 m.
1976–1977 m. suimami Vladas Lapienis, Jonas Kastytis Matulionis, Balys Gajauskas, Henrikas Jaškūnas, Viktoras Petkus. Likviduota Laisvės šauklio spaustuvė. Jauni pogrindininkai – Vytautas Bogušis, Algirdas Masiulionis, Julius Sasnauskas, Andrius Tučkus tapo sovietinės kariuomenės rekrutais. Kad tautos neapimtų neviltis, reikėjo sukurti naują „platesnio masto“ tautinio išsivadavimo jėgas jungiančią organizaciją. Toks darinys per savo atstovus užsienyje kartu su egzilio organizacijomis daug sėkmingiau pasauliui skelbtų lietuvių tautos aspiracijas.
1978 m.
1979 m.
1979 m.
1979 m. spalio 19 d. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (Nr. 40), nors ir vengusi tiesioginių politinių pareiškimų, parėmė Memorandumo pasirašymą. Tai susiejo katalikų judėjimą su tautos išsilaisvinimo pastangomis – įvardijo Lietuvos okupacinį statusą ir patvirtino „45 pabaltijiečių memorandumo“ reikalavimą likviduoti 1939 m. sovietų–nacių pakto padarinius. Beveik visi maskviečiai, pritarę Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumui, buvo arba suimti, arba ištremti, arba emigravo. Suimti buvo latviai ir estai. Iš lietuvių signatarų suimti ir nuteisti keturi: Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Mečislovas Jurevičius ir Algirdas Statkevičius. Vladas Šakalys, gelbėdamasis nuo susidorojimo, rizikuodamas gyvybe, kirtęs SSRS–Suomiją skiriančią geležinę uždangą ir perėjęs pėsčiomis visą Suomiją, pabėgo į Švediją. Likusiems lietuviams tuo metu baudžiamosios bylos nebuvo sudarytos, nes iš pagrindinių memorandumo iniciatorių A. Terlecko ir J. Sasnausko tardymuose nepavyko išgauti jokių įkalčių – jie neatskleidė Memorandumo sukūrimo ir parašų rinkimo aplinkybių. Bausmės Memorandumo signatarams, jų auka stiprino skelbiamo dokumento reikšmę, jo poveikį tarptautinei bendrijai.
1983 m.
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) kreipėsi į visas Helsinkio susitarimo Baigiamąjį aktą pasirašiusių valstybių vyriausybes, kad šis okupuotų šalių protestas būtų išgirstas. Lietuvos diplomatijos atstovas Vašingtone Stasys Bačkis drauge su Estijos ir Latvijos diplomatijos atstovais Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą 1979 m. gruodžio mėn. įteikė Jungtinių Tautų Organizacijai ir pakvietė ją paremti reikalavimą grąžinti Baltijos valstybėms nepriklausomybę. 1981 m. sausio 8 d. keturi britų konservatorių partijos nariai Europos Parlamente taip pat pateikė pasiūlymą paremti Memorandumą. Po ilgų debatų 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Buvo rekomenduota Užsienio reikalų ministrų konferencijai kelti Baltijos kraštų klausimą Jungtinėse Tautose, perduoti jį Dekolonizacijos komisijai.
1985 m.
Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas tapo svarbiu Lietuvos laisvės bylos juridiniu dokumentu. Pasaulio lietuviai savo suvažiavimuose, priimtose rezoliucijose, kreipimųsi į savąsias valdžias, pasaulines organizacijas dokumentuose, deleguotuose susitikimuose su prezidentais ar jų pavaduotojais, senatoriais, parlamentų nariais, protesto akcijose rėmėsi Memorandumo turiniu, jo dvasia. Egzilio organizacijų atstovai šį dokumentą 9-ajame dešimtmetyje skelbė Madride, Berne, Vienoje vykusių Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijų aplinkoje, demonstracijose, tribunoluose, 1985 m. Baltijos taikos ir laisvės ryžto žygyje laivu Baltijos jūra nuo Stokholmo į Helsinkį ir atgal, išilgai SSRS okupuotų šalių krantų, kituose antisovietiniuose renginiuose.
1987 m.
LLL nariai, atkentėję okupacinio režimo skirtas kalėjimų ir tremčių bausmes, nepabūgę KGB grasinimų, 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengė Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms skirtą mitingą. Dalyviai viešai pasmerkė nusikalstamą paktą ir jo slaptuosius protokolus, nulėmusius Baltijos valstybių okupaciją, reikalavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1988 m. LLL nariai pradėjo draudžiamų ir vaikomų mitingų maratoną, keldami lietuviškas trispalves, skelbė Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo idėjas, kartu su kitomis patriotinėmis organizacijomis organizavo parašų rinkimo akciją, nukreiptą prieš okupacinę kariuomenę, vėliau prie šios akcijos prisijungė Persitvarkymo sąjūdis.
1989 m.
1989 m. rugpjūčio 6 d. Švedijos Gotlando saloje LLL pirmininkas A. Terleckas kartu su susirinkusiais lietuvių organizacijų atstovais pasirašė politinį memorandumą, kuriame pabrėžta, kad visų pasaulio lietuvių aukščiausiasis ir pagrindinis tikslas yra atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
1990 m.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo tikslas buvo pasiektas.