VLIK'ui80 metų
VLIK'o raida
1943–1945
Lietuva
Prof. Steponas Kairys
1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.
Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.
S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
1945–1955
Vokietija
Prelatas Mykolas Krupavičius
1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
1955–1957
JAV
Jonas Matulionis
1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
1957–1964
JAV
Dr. Antanas Trimakas
1957 m. birželio 1 d.–1964 m. vasario 27 d.
Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
1964
JAV
Juozas Audėnas
1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
1964
JAV
Kipras Bielinis
1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
1964–1966
JAV
Vaclovas Sidzikauskas
1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
1966–1979
JAV
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas
1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
1979–1992
JAV
Prof. Kazys Bobelis
1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.
Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.
Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.
VLIK'as JAV
1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
1947 m.
įgijęs ekonomikos mokslų daktaro laipsnį Tiubingene. Todėl jis priskirtinas prie jaunosios kartos atstovų, išugdytų Vakaruose.
Taigi, dr. Juozo Kęstučio Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
Naujasis pirmininkas patikino, kad ir toliau VLIK‘as reikš lietuvių tautos valią – „būti laisva ir nepriklausoma valstybe“, kas paskelbta 1918 m. Vasario 16-osios akte, patvirtinta 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamajame seime, „krauju atpirkta nepriklausomybės kovose, 1941 metų sukilime ir partizanų žygiuose“, o laisvinimo darbo sėkmė priklauso ne tik nuo tarptautinių sąlygų, bet „taip pat ir nuo pačių lietuvių pasiryžimo ir susidrausminimo šioje kovoje“.
Dirva,
1964 12 04
Tiek visai VLIK‘o veiklai, tiek svarbiausiai jos apraiškai – Lietuvos laisvinimo sklaidai turėjo pasitarnauti pirmininko 1967 m. iškelta idėja rengti metinius seimus ne tik JAV, Kanados, bet ir kitų žemynų miestuose, o taipogi užsibrėžimas plėsti ryšius visame demokratiniame pasaulyje. Ardant J. K. Valiūno žodžiais tariant, „didžiausios XX a. dėmės“ – Vakarų „tylos sąmokslą“, tebegaubusį Rytų Europos tautų likimą, buvo svarbu nenusivilti tokia padėtimi ir nuosekliai toliau tęsti žygį, siekiant Lietuvos išlaisvinimo. Vilčių tokiam pasiryžimui teikė ir juntamos daugumos Lietuvos žmonių nuostatas, kurias VLIK‘o pirmininkas, kalbėdamas II Pasaulio lietuvių seime, vykusiame 1968 m. Niujorke, optimistiškai įvertino:
„…lietuvių tautos didžioji dalis, likusi pavergtoje tėvynėje, yra perdėm patriotiška, ištikima didiesiems laisvės idealams, atlieka savo tautines pareigas garbingai ir yra verta visiško mūsų pasitikėjimo…“
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas,
Tau, Lietuva,
Vilnius, 1996, p.100, 106
Prie Lietuvos laisvinimo sklaidos ženkliai prisidėjo ir radijo laidų transliacijos. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje prie jau turėtų lietuviškų radijo laidų, transliuotų „Amerikos balso“, Vatikano, Romos, Madrido radijo bangomis į okupuotą kraštą, prisijungė ir Manila. Įsteigiant Filipinų sostinėje „lietuvišką radijo valandą“, daug nuveikė pats pirmininkas dr. J. K. Valiūnas. Pastarosios radijo stoties dėka lietuviams, sovietų nutremtiems į Sibirą ar jo kaimynystę, buvo palaikoma Tėvynės laisvės viltis, keliama jų tautinė savimonė.
Įkūnijant VLIK‘o, kaip veiksmingo Lietuvos laisvės kovos centro, pripažįstamo politiniuose pasaulio centruose, idėją, buvo reiškiama ir viltis, kad šis veiksnys bus „su pagarba minimas visos lietuvių tautos“. J. K. Valiūnas atkreipė dėmesį į pačios laisvės klausimo svarbą kuriant tarptautinius santykius ir pripažino, kad laisvės idėjos įgyvendinimas tapęs „didžiuoju istorijos varikliu“. Todėl būtina paisyti tautų laisvo apsisprendimo principo, pripažįstant „visų, didelių ir mažų tautų laisvo apsisprendimo teisės įgyvendinimą“. Formuojant Lietuvos laisvinimo veiklos planus VLIK‘o naujasis pirmininkas kvietė atsižvelgti į aktualijas, įvardindamas jas taikiniais:
„Štai tik keletas taikinių, į kuriuos turėtume nukreipti savo pastangas pagal laisvą pasirinkimą: Lietuvoje — rusų kolonizacija, religijos naikinimas, kultūrinė invazija, ekonominis išnaudojimas; išeivijoje — okupanto pastangos sunaikinti politinę išeiviją, pavergtos tautos informavimas, Lietuvos bylos dokumentacija, naujųjų nepriklausomų valstybių informavimas, viešosios opinijos formavimas gyvenamam krašte, vyriausybinių sluoksnių įtaigojimas, Junginių Tautų forumo panaudojimo galimybės Lietuvos reikalui.“
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas,
Darbininkas,
1968 12 17
1968 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės 50-mečio proga buvo paskelbtas bendras LDT ir VLIK‘o atsišaukimas į laisvąjį pasaulį. Dokumente abi institucijos, vykdydamos tautos priedermę, teigė: „Lietuvių tauta nėra pripažinusi sovietų viešpatavimo, bet okupacijos priespauda atima jai galimybę kelti savo balsą. Todėl mes reikšdami jos valią ir siekius, laikome savo pareiga kreiptis į laisvąjį pasaulį“.
Atsišaukimas į laisvąjį pasaulį,
LCVA.F.648.AP.2.B.48.L.29-30
Bendras LDT ir VLIK'o
atsišaukimas
1968 m.
vasario 16 d.
Šis dokumentas jau liudijo bendrą VLIK‘o ir LDT sutarimą, o svarbiausia jų vienybę Lietuvos laisvinimo kovoje. Be to VLIK‘as, pripažinęs, kad LDT „ yra viena iš akivaizdžių Lietuvos valstybės kontuiniteto apraiškų“, reiškė susirūpinimą dėl retėjančių lietuvių diplomatų gretų Vakaruose. Rūpinantis LDT tęstinumu, šį klausimą J .K. Valiūnas kėlė ir JAV Valstybės departamente.
Pro Memoria,
1968 12 10. VLIK.,
LCVA. F.656.AP.2.B.683.L.327
Naujų impulsų Tėvynės laisvinimo darbo pagyvinimui suteikė ir J. K. Valiūno pradėtas lietuvių gyvenamųjų kraštų lankymas. Vien per 1966 – 1969 metų laikotarpį buvo aplankyti trys žemynai – Pietų ir Šiaurės Amerika, Australija ir Europa – visur, kur tik įsikūrę didesni lietuvių telkiniai, o atvykęs į Aziją VLIK‘o pirmininkas 1968 m. kovo 14 d. buvo priimtas Filipinų prezidento Ferdinand‘o E. Marcos’o. Nagrinėjamu laikotarpiu LDT atstovai drauge su VLIK’u turėjo užmezgę ryšius daugiau kaip 60 valstybių, o Kanadoje, Pietų Amerikoje, Europoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje buvo įsteigtos naujos VLIK’o atstovybės. Be to, išlaikant VLIK’o tradiciją toliau tvirtinti ryšiai su ukrainiečiais, VLIK’o pirmininkas J.K. Valiūnas susitiko su ukrainiečių egzilyje prezidentu Mykola Livickiu.
Pačios lietuvių išeivijos aplinkoje naujasis pirmininkas atsigręžė į jaunimą, skatino juose diegti „Lietuvos laisvo apsisprendimo idealą“ ir iškėlė šūkį:
Gana ruošti fabrikams darbininkus, ugdykime akademikų tautą
Tėviškės žiburiai,
1967 05 01
Memorandumas
1972 m.
lapkričio 7 d.
Tarptautinėje arenoje vis labiau įsigalint Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) idėjai, VLIK‘as atitinkamai ėmė derinti ir savo darbuotę. Tuo tikslu 1972 m. lapkričio 7 d. buvo parengtas išsamus, dokumentais paremtas memorandumas. Jis buvo išsiuntinėtas – antrojo pasaulinio karo koalicijos narėms – JAV, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, o taip pat Kanadai, Europos valstybėms, nepriklausančioms Rytų, dar vadinamam socialistiniam, blokui. Pagrindinis argumentas, kuriuo remtasi kreipiantis į Vakarų valstybes, ypatingai išskiriant paskutiniojo pasaulinio karo sąjungininkes, yra akcentas, kad
„Lietuva buvo viena pirmųjų sovietų-nacių sąmokslo aukų. Jos nepriklausomybę ir laisvę sunaikino du agresoriai — Sovietų Sąjunga ir Nacių Vokietija. Lietuvių tauta turi teisę reikalauti, kad siekiant visuotinio Europos susitarimo jai būtų sugrąžinta laisvė naudotis savo suvereninėmis teisėmis. Lietuviai tiki, kad Vakarų valstybės ir toliau neprisidės prie tokios sutarties, kuri patvirtintų ar prailgintų buvusių suvereninių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, dabar SSSR vergijoje, nesavanorišką subordinaciją”.
„Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija turėtų būti ne tik paskata, bet ir proga tvirtai reikalauti, kad SSSR vyriausybė įvykdytų savo prieškarinius įsipareigojimus bei pažadus Lietuvos atžvilgiu, atitraukdama savo karines pajėgas ir administracinį aparatą iš Lietuvos, tuo paruošdama dirvą Lietuvos integracijai į Europos saugumo ir bendradarbiavimo sistemą“.
Lithuania and the European Conference on Security and Cooperation. Memorandum,
7 11 1972, LCVA, f. 656, ap. 2, b. 684, l. 177–197;
Darbininkas, 1972 12 01
VLIK’as, rengdamas minėtą memorandumą, jau buvo sulaukęs Jungtinių Valstijų administracijos patikinimo, kad JAV nekeičianti savo požiūrio į Baltijos šalių sovietinę okupaciją. Tai sužinota 1972 m. liepos 11 d., kai VLIK’o pirmininkas dr. J. K. Valiūnas susitiko su JAV Valstybės departamento Baltijos valstybių skyriaus vadovu Doyle’iu Martinu. Tada, aptariant vykstantį pasirengimą ESBK, D. Martinas patvirtino, kad
Baltijos valstybių padėtis yra skirtinga su Sovietų Sąjungos respublikų padėtimi palyginus, nes Lietuva turėjo savo nepriklausomą valstybę, kuri buvo jėga inkorporuota. JAV Lietuvos jungimo į Sovietų Sąjungą nepripažino ir nepripažins
Dar labiau VLIK’o nuostatų poziciją sustiprino 1973 m. lapkričio 8 d. JAV valstybės departamento raštas. Jame pareikšta
JAV politika Pabaltijo atžvilgiu nesikeisianti, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos išvadoje teisiniai reikalai nebus pakeisti
LCVA, f. 658, ap. 1, b. 54, l. 17; b. 57, l. 74.
Įsisiūbuojant ESBK rengimui ir ir prigęstant Lietuvos bei kitų Baltijos kraštų laisvės komitetų gyvavimui, 1972 m. lapkričio 18 d. žengiamas dr. J. K. Valiūno inicijuotas svarbus žingsnis, tęsiant baltiečių politinių pajėgų vienijimą egzilyje. Niujorke VLIK‘o drauge su Pasaulio laisvųjų latvių federacija (World Federation of Free Latvians) ir Laisvųjų estų taryba (Estonian World Council) subūrė Pasaulio baltų santalką (World Baltic Conference, WBC). LDT atstovas, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke A. Simutis, pritardamas šiai iniciatyvai, nurodė ekskursą praeitin ir paminėjo 1921 m. Baltijos tautų bandymą turėti federaciją bei 1934 m. baltiečių pastangas suderintai vesti užsienio politiką, todėl keliama viltis, kad pastaroji Santalka bus „tolimesnė tos pačios minties nešėja“.
Akiračiai, 1973, Nr.1; Lietuvių dienos
1972, Nr.10, p.22
Pasaulio baltų
(WBC, World Baltic Conference)
santalka
1972 m.
lapkričio 18 d.
Įsisiūbuojant ESBK rengimui ir ir prigęstant Lietuvos bei kitų Baltijos kraštų laisvės komitetų gyvavimui, 1972 m. lapkričio 18 d. žengiamas dr. J. K. Valiūno inicijuotas svarbus žingsnis, tęsiant baltiečių politinių pajėgų vienijimą egzilyje. Niujorke VLIK‘o drauge su Pasaulio laisvųjų latvių federacija (World Federation of Free Latvians) ir Laisvųjų estų taryba (Estonian World Council) subūrė Pasaulio baltų santalką (World Baltic Conference, WBC). LDT atstovas, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke A. Simutis, pritardamas šiai iniciatyvai, nurodė ekskursą praeitin ir paminėjo 1921 m. Baltijos tautų bandymą turėti federaciją bei 1934 m. baltiečių pastangas suderintai vesti užsienio politiką, todėl keliama viltis, kad pastaroji Santalka bus „tolimesnė tos pačios minties nešėja“.
Baltic Statement to foreign ministers at Helsinki Conference
Lietuvių dienos, 1973, Nr.8, p.20
Beje, WBC delegacijos narius suomių policija sulaikė ir kaip paaiškėjo, kad sovietai, žinodami apie baltiečių delegacijos atvykimą į Helsinkį, painformavę Suomijos vyriausybę, įvardindami juos teroristais, turinčius tikslą „įvykdyti teroro veiksmus“. VLIK‘o pirmininkas apklausoje pareiškė:
Atvykome tam, kad pasakytume konferencijos dalyviams, išskyrus SSRS ir jos satelitų užsienio reikalų ministrus, jog esame neteisėtai okupuoti, ir jog ši konferencija turėtų svarstyti ir mūsų padėtį
Valiūnas J.K., Tau, Lietuva
Vilnius, 1996, p.206
Baltiečių areštas dar labiau pagarsino sovietų okupuotų Baltijos tautų likimą. Apie baltiečių suėmimą Helsinkyje pranešė JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Danijos, Suomijos žiniasklaida. Sugrįžęs į Niujorką, 1973 m. liepos 11 d. dr. J. K. Valiūnas surengė spaudos konferenciją, kurioje išdėstė WBC delegacijos apsilankymą Helsinkyje, o vėliau, rugsėjo 5 d. JAV kongreso leidinys „Congressional Reccord“ paskelbė VLIK‘o pirmininko pareiškimą.
Detention of Americans of Baltic Descent in Helsinki, Finland, During The European Security Conference
Congressonal Reccord
September 5, 1973, s. 28488-28490.
Lietuvos laisvinimo veikloje, plėtotoje išeivijos dėka bemaž porą dešimtmečių išimtinai Vakaruose, vėl buvo sulaukta konkrečių laisvės troškimo apraiškų pačioje okupuotoje Tėvynėje. Todėl neatsitiktinai 1972 m. seime Klyvlende sulaukta patikinimo, kad VLIK‘as atlieka
„…svarbius uždavinius, kuriuos Lietuvos rezistencija pati viena negalėtų atlikti…”.
pripažino
„…kad pagrindinis frontas, lemiamos grumtynės vyksta ir vyks Lietuvoje…”.
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas,
Tau, Lietuva,
Vilnius, 1996, p.189-190
Minint trisdešimtuosius gyvavimo metus 1973 m. VLIK‘as, į jubiliejinį seimą rinkosi Kanados mieste – Toronte ir turint omenyje rezistencijos apraiškas Lietuvoje reiškė dar didesnę atsakomybę. Atsižvelgiant į tarptautinius įvykius, buvo tęsiamas okupuotos Lietuvos padėties aptarimas ir iškeltos skausmingos tautai temos – represijos, genocidas, rusifikavimas, o taip pat paliesta Rytprūsių, atitekusių sovietams, problemos sprendimo perspektyva
„Jokia tauta ir valstybė nepasiekia savo tikslų, jei už juos nekovoja ir nėra pasiryžusi duoti reikalingas aukas savo gerovei ir laisvei užtikrinti. Mūsų tauta rodo mums nelyginamą drąsos ir tautinio subrendimo pavyzdį. Mūsų tauta ir sunkiausiomis sąlygomis išlaiko valstybinį sąmoningumą ir tarnauja pavyzdžiu daugeliui kitų…“
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas,
Lietuvių dienos,
1974, Nr.1, p.16
Tolesnes Lietuvos laisvinimo gaires įsigaliojus Helsinkio konferencijos susitarimams VLIK’as numatė savo 1975 m. seime, sugrįžusiame į Niujorką (Brukliną). Perspektyvoje numatyta telkti Lietuvos laisvinimo organizacijas, palaikyti ryšius su kitų sovietų pavergtų tautų organizacijomis, bendradarbiauti su Tarptautine amnestija („Amnesty International“), kitomis tarptautinėmis organizacijomis bei stiprinti Pasaulinę baltų santalką (WBC). Artimiausiai ateičiai iškelti uždaviniai: remti Lietuvos laisvę ginančias rezoliucijas, rinkti žmogaus teisių ir religijos laisvės varžymo Lietuvoje faktus. Dr. J. K. Valiūnas glaudindamas Lietuvos laisvinimo sąjūdį Vakaruose šiame seime tarė:
„…turime savo viduje būti stipresni ir vieningesni: kuo skubiau ir kuo tiksliau išspręsti VLIKo-ALTos-PLB sąveikos klausimą, šios trys institucijos yra didieji mūsų veiklos stulpai, atramos, varikliai. Jos visos trys yra reikalingos ir būtinos didiesiems lietuvybės ir lietuvių tautos uždaviniams vykdyti ir siekiams realizuoti…“
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas,
Dirva,
1975 12 18
Memorandumas
1977 m.
rugsėjo 19 d.
VLIK’ui, sekant Helsinkio ESBK baigiamojo akto įgyvendinimą, teko toliau rinkti dokumentinę medžiagą. Tada sukaupus daugiau liudijimų apie padėtį Sovietų Lietuvoje, nebuvo jau sunku parengti argumentuotus ir dokumentuotus memorandumus, o tai atliekamą svarbų laisvinimo veiklos darbą darė svariu. Pačiose Belgrado konferencijos išvakarėse, pritariant LDT, 1977 m. rugsėjo 19 d. buvo parengtas reikšmingas politinis VLIK’o memorandumas, atkreipiantis dėmesį į sovietų valdomoje Lietuvoje pažeidžiamas žmogaus teises ir reikalaujantis nutraukti Lietuvos okupaciją.
Pastarajame dokumente, kuris adresuotas Vakarų demokratinėms vyriausybėms, buvo pasitelkti ir naujausi JAV prezidento Gerald‘o R. Fordo, Prancūzijos prezidento Valéry Giscard’o d’Estaing’o, Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Haroldo Wilsono, Kanados užsienio reikalų ministro Allono Mac Eacheno pasisakymai bei JAV Kongreso ir Kanados parlamento nutarimai, susiję su Baltijos šalių laisvės problema
Europos lietuvis,
1977 10 18
VLIK‘o pirmininkas J. K. Valiūnas, apmąstydamas Lietuvos laisvės siekio ir žmogaus teisių paisymo sąsajas, akcentavo:
„Žmogaus teisių negalima įgyvendinti, atimant mums teisę pasirinkti savo valdymosi formą…Lietuviai patriotai visame pasaulyje, o ypač okupuotoje Lietuvoje, dirbdami bendrai, surėmę pečius, eis pirmyn tol, kol Lietuvos valstybė, kuri teisiškai ir dabar gyvuoja, suspindės lyg skaisčiausia žvaigždė!“
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas,
Tau, Lietuva,
Vilnius 1996, p.298
Artinantis Lietuvos Nepriklausomybės šešiasdešimtmečiui, VLIK‘o seimo nutarimuose buvo atkartotos dešimtmečių veikloje suformuotos idėjos, pateikiant jas ESBK proceso fone, ir pažymėta:
„Iškeliant Lietuvos valstybingumą, tenka pabrėžti, kad lietuvių rezistencijos okupuotoje tėvynėje tikslai sutampa su VLIK tikslais, nustatytais jau 1943 metais. Pavergtųjų lietuvių žingsnius ir žygius tenai apsprendžia sąlygos: ilga patirtis ir nepalaužtų patriotų išmintis. Okupuotos Lietuvos išsilaisvinimui mes galime ir privalome paveikiau padėti, dirbdami įvairiais įmanomais būdais įvairiuose prieinamuose forumuose“
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas,
Dirva,
1978 01 05
Artinantis Lietuvos Nepriklausomybės šešiasdešimtmečiui, VLIK‘o seimo nutarimuose buvo atkartotos dešimtmečių veikloje suformuotos idėjos, pateikiant jas ESBK proceso fone, ir pažymėta:
„Viltis yra esminis kiekvieno sėkmingo užmojo elementas. Tos vilties gal nebus per daug prisiskirta tikint, kad kitų trisdešimt penkių metų bėgyje VLIK‘as jau bus nuėjęs j Lietuvos istorijos archyvus, nes Lietuva jau vėl bus nepriklausoma, šia viltimi dalijamės su visais geros valios lietuviais išeivijoj ir tėvynėje. Ta viltis lai stiprina mūsų tautą kelyje į nepriklausomą Lietuvą.“
Draugas,
1978 05 04