Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.
S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.
Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.
Į Laisvę,
1959, Nr.18, p.26
Iš tiesų, kai septintojo dešimtmečio pradžioje tarptautinė padėtis itin svyravo, VLIK’ui savo veikloje teko pasikliauti Winstono Churchillo žodžiais:
„Jei nekovosime už teises, kada galime laimėti be kraujo praliejimo ir kada yra užtikrintas, sulauksime metų, kada vis vien turėsime kovoti daug sunkesnėse sąlygose su labai mažai vilties išlikti ir laimėti; dar blogiau, gali tekti kovoti net beviltiškose sąlygose, nes geriau žūti, negu gyventi vergais“
Eltos informacijos,
1961 12 02
Dar nepriklausomos valstybės laikais Antanas Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje
1930 m.
Lilio universitetas suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Savo karjerą tęsė užsienio reikalų tarnyboje
1939 m.
vadovavo Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Vilniuje ir daug prisidėjo, gelbėdamas Lenkijos karo pabėgėlius, lenkus ir žydus, išduodamas jiems vizas. Lietuvai netekus Nepriklausomybės A. Trimakas pasitraukė į Ameriką
Nuo 1947 m.
profesoriavo aukštojo mokslo įstaigose ir dėstė politikos bei ekonomikos dalykus. Naujasis pirmininkas, gyvendamas tremtyje, reiškėsi lietuvių visuomeninėje veikloje ir Lietuvos laisvinimo sąjūdžiuose, pasižymėdamas sumanumu ir veiklumu
Nuo 1951 m.
veikė Lietuvos Laisvės Komitete (LLK), eidamas jame sekretoriaus pareigas ir dažnai pavaduodamas pirmininką
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. Antanas Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
1957 metais dr. Antanui Trimakui, perėmusiam VLIK’o pirmininko postą, ne tik teko tęsti pradėtus VLIK’o laisvinimo veiklos darbus, bet ir imtis naujų labai svarbios visai tautai politinės darbuotės iniciatyvų. Jis iškelia naują Lietuvos laisvinimo perspektyvą: „reikalinga ne vien notos, memorandumai, savoji spauda, radijas ir organizacijos, bet ir akcija tarptautinėse ir svetimųjų mokslo, meno, politikos, ūkio ir kitokiose organizacijose, spaudoje ir radijuje”.
Einant šeštajam dešimtmečiui į pabaigą, VLIK’ui, jau atsisakiusiam egzilinės vyriausybės idėjos, teko peržiūrėti veiklos taktiką ir strategiją ir imtis tvirtinti Lietuvos bylos kėlime savo, kaip politinės organizacijos poziciją. Stiprinant informacijos apie Lietuvą tinklą, „ELTOS informacijos” plėtė savo geografiją pasaulyje. Šis VLIK‘o globojamas ELTOS biuletenis jau buvo leidžiamas ne tik pagrindinėmis užsienio kalbomis: vokiečių k., anglų k., italų k, o nuo 1961 metų imta leisti prancūzų kalba, bet ir buvo pasiruošta leidimui ispanų kalba, o septintojo dešimtmečio antroje pusėje pasirodė laidos dar ir arabų bei portugalų kalbomis.
Minėtas periodinis leidinys, rengiamas VLIK’o informacijos tarybos, turėjo didelio poveikio skleidžiant svetimtaučiams žinias apie laisvųjų lietuvių darbuotę Lietuvos laisvinimo sąjūdyje bei tautos padėtį okupuotoje Tėvynėje. Nagrinėjamu laikotarpiu taip pat įtvirtintas dar vienas VLIK’o globojamas informacinis žurnalas „Lituanus”, kuris buvo skirtas akademinei jaunuomenei.
Prisipažįstant, kad sovietinė okupacija Lietuvoje įsitvirtino ilgesniam laikui, tautiečiai „už geležinės uždangos” skatinami išlaikyti „lietuvišką nusistatymą, nepalūžti fiziškai ir dvasiškai”, puoselėti tautinę kultūrą, Lietuvos istorinę praeitį, lietuvių kalbą, tautosaką, prisirišimą prie tėviškės bei raginami priešintis rusinimui ir kitoms okupanto užmačioms. Susirūpinta sovietų valdomos Lietuvos jaunimo padėtimi, pasiūlant per lietuviškas jaunimo, studentų organizacijas susipažinti su Vakarų kultūra.
Kaip žinia, baigiantis šeštajam dešimtmečiui vis labiau buvo linkstama į Rytų ir Vakarų bendradarbiavimą, o 1958 m. JAV ir SSRS pasirašius kultūrinių mainų sutartį, atsirado galimybės tiesioginiams ryšiams su kraštu. Vertindamas tokią situaciją, VLIK’o pirmininkas neprieštaravo užmegzti privačius ryšius su atvykusias iš okupuotos Lietuvos, įteikti jiems Vakaruose leistos literatūros ir skatino surinktas žinias apie krašto padėtį pranešti organizacijai. Tačiau jis turėjo griežtą nusistatymą dėl oficialiųjų ryšių.
„Tokių, kurie bendrautų su Sovietais, yra tik nereikšmingos išimtys. Mes nesame prieš santykius su pavergtaisiais mūsų broliais. Priešingai, juos reikia skatinti. Smerkėme betgi visą laiką ir laikome tautos laisvės reikalo išdavimu, jei kas bendrauja su Lietuvos pavergėjais ar jų agentais, nežiūrint, kur jie būtų — Lietuvoje ar laisvajame pasaulyje… “
Dr. Antanas Trimakas,
Eltos informacijos,
1963 11 16
VLIK‘as prieš didžiųjų Vakarų valstybių viršūnių konferenciją, įvyksiančią 1959 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje parengė memorandumą, adresuotas JAV prezidentui D. Eisenhower‘iui.
„…Lietuva yra užinteresuota tarptautinės įtampos atlydžiu ir kad lietuvių tauta vertina Amerikos pastangas siekti teisingos taikos…“,
toliau pastebima, kad sovietai
„…laikydami Lietuvą ir kitas Rytų Europos tautas pavergtas, tuomi pat kelia ir didina tarptautinės padėties netikrumą…“
Todėl Vakarų prašoma
„…pasiūlyti sovietams konstruktyvią taikos programą, kuri laiduotų Lietuvai ir visoms Europos tautoms laisvę ir nepriklausomybę…“
VLIKO memorandumas,
Eisenhower‘ui, Keleivis,
1959 12 09
Paskelbtos JTO deklaracijos dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijoms vykdymą bandyta susieti su sovietų užimtų Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių laisvinimu. Tuo paremtomis mintimis, ypatingai reikšmingomis Lietuvos laisvės bylai, buvo grindžiama 1961 metų VLIK’o kreipimosi telegrama, adresuota JAV prezidentui Johnui F. Kennedy, Didžiosios Britanijos premjerui Haroldui MacMillan‘ui, Vokietijos FR kancleriui Konradui Adenaueriui ir prezidentui Heinrichui Luebkei, Prancūzijos prezidentui Charles de Gaulle.
VLIK‘as, minėdamas veiklos dvidešimtmetį ir atsižvelgdamas į tarptautines sąlygas, 1963 m. sesijoje priėmė Lietuvos laisvinimo dviejų dalių programą. Pirmoji jų – pagrindinė, kurios nekintama esmė – Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, reikalaujant
pasaulio sostinėse, Jungtinėse Tautose ir tarptautiniuose suvažiavimuose bei konferencijose, kad sovietai nedelsdami ir besąlyginiai pasitrauktų iš Lietuvos ir lietuvių tautai būtų grąžinta laisvo apsisprendimo teisė
Antrojoje dalyje įrašyti paruošiamieji veiksmai, kurie sudarytų
sąlygas tautai ištverti ir laisvę atgauti
Šios programos dalies veiksmai turėjo padėti sovietų valdomiems tėvynainiams
palaipsniui atsipalaiduoti Maskvos, ar jos sudaromų naujų sritinių federacijų kontrolės [tuo metu SSRS buvo vykdoma administracinio valdymo reforma –J.B.], kovoti su rusifikacija, kelti Lietuvos ir lietuvių vardą ir jų kūrybinį bei gamybinį pajėgumą ir atgauti panaikintąsias žmogaus teises ir laisves
Draugas,
1963 11 27
Jasaitis D.,
Dešimt metų be dr. Antano Trimako,
Aidai, 1974, nr. 4, p.123.
Tikslas, kurio siekė VLIK‘as reikalavo visų lietuvių talkos ir jų bendros veiklos derinimo, todėl toliau išliko išeivių politinių jėgų konsolidavimo klausimas. 1963 m. birželio 22 d. Niujorke tarpininkaujant PLB, įvyksta VLIK‘o, Lietuvos nepriklausomybės talkos (LNT) ir Lietuvių fronto bičiulių (LFB) susitikimas, kuriame sudaroma „Birželio 22 komisija“, padėjusi įveikti grupių įveikti prieštaringumus.ir nutiesti kelią į vienybę.