VLIK'ui80 metų
VLIK'o raida
1943–1945
Lietuva
Prof. Steponas Kairys
1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.
Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.
S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
1945–1955
Vokietija
Prelatas Mykolas Krupavičius
1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
1955–1957
JAV
Jonas Matulionis
1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
1957–1964
JAV
Dr. Antanas Trimakas
1957 m. birželio 1 d.–1964 m. vasario 27 d.
Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
1964
JAV
Juozas Audėnas
1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
1964
JAV
Kipras Bielinis
1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
1964–1966
JAV
Vaclovas Sidzikauskas
1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
1966–1979
JAV
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas
1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
1979–1992
JAV
Prof. Kazys Bobelis
1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.
Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.
Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.
VLIK'as Vokietijoje
1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.
VLIK’o užsienio delegatūra įsikūrė Berlyne, o jos faktinės veiklos pradžia – 1944 m. spalio 3 d., kai įvyko pirmasis jos posėdis ir buvo patvirtinta sudėtis: Vaclovas Sidzikauskas (įvardintas, kaip V. Sudimantas), kun. Mykolas Krupavičius, Kipras Bielinis ir Stasys Žakevičius-Žymantas. Antrojo pasaulinio karo frontui artėjant prie Berlyno, delegatūra persikėlė į Bavariją ir Viurcburge 1945 m. balandžio 8 d. sušaukė jau VLIK’o pirmąjį posėdį, kuriame dalyvavo jo pirmininkas S. Kairys ir politinių grupių atstovai.
Reikšmingu žingsniu prisistatant pasipriešinimo Lietuvos okupacijai politine atstovybe laikytinas VLIK’o 1945 m. balandžio 18 d. memorandumas, adresuotas Vyriausiajam Vakarų sąjungininkų vadui generolui Dwight’ui D. Eisenhower’iui. Šiame dokumente VLIK’as, kaip
Vyriausioji lietuvių tautos politinė vadovybė ir vienintelis bei teisėtas jos politinės valios reiškėjas,
pabrėžė, kad lietuviai
VLIK’as, pasisakydamas už nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymą, rėmėsi JAV prezidento F. D. Roosevelto 1940 m. spalio 15 d. patikinimu ir apeliavo į Jaltos susitarimą bei Atlanto Chartą. Ten pat memorandume dėstoma:
Kol bus galima pravesti pirmuosius laisvus rinkimus į Lietuvos seimą, bus sudaryta Laikinoji tautinio vieningumo vyriausybė
VLIK’as apibūdinęs Lietuvos būklę ir perspektyvas, išreiškė susirūpinimą dėl lietuvių karo pabėgėlių – politinių tremtinių, todėl siekė jiems pagalbos (pirmiausia, netraktuoti jų kaip SSRS piliečius).
VLIK’o memorandumas,
Würzburg, 1945 04 18,
LCVA, F. 648, Ap. 2, B. 308, L. 87-103
Prof. Steponas Kairys / Juozas Kaminskas,
ELTOS informacijos,
B laida, 1963, Nr.11, p.3
VLIK‘as iš antinacinės organizacijos pilnai virto antisovietine.
1945 m.
birželio 15 d.
VLIK’as prasiplečia iki 11 grupių – jo gretas papildė:
- Lietuvos ūkininkų partija (LŪP)
- Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS)
Po VLIK’o vėliava galutinai susiformavo du blokai: katalikiškas ir laicistinis – liberalusis.
Prelatas Mykolas Krupavičius
Renkant atkurtojo VLIK‘o pirmininką, persvarą įgijo krikščionys demokratai, sulaukę tautininkų palaikymo ir pirmųjų lyderis Mykolas Krupavičius tampa organizacijos, saugančios Nepriklausomos Lietuvos idėją politinėje tremtyje, vadovu.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
1913 m.
baigęs 1913 m. Seinų kunigų seminariją
1914 m.
įšventintas kunigu
1917 m.
baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir tais pačiais metais buvo vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų, tapo jos pirmininku
1919 m.
dirbo Lietuvos Taryboje, po to aktyviai reiškėsi Lietuvos seimų rinkimuose, tapdamas visų trijų pirmųjų seimų nariu. Jis – vienas žymiausių Lietuvos žemės reformos sumanytojų
1919–1926 m.
žemės ūkio ministras, Lietuvos žemės reformos vykdytojas
1927 m.
pasitraukė iš valstybės tarnybos
1927–1929 m.
studijavo sociologiją, ekonomiką ir teisę katalikų universitetuose Prancūzijoje (Lille ir Tulūza)
1931–1933 m.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. Mykolas Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas Mykolui Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
Tapęs pirmininku M. Krupavičius, atsižvelgęs į kairiųjų partijų siūlymus, parėmė 1945 m. liepos 3 d. Viurcburgo protokolą, kuris padarė pataisą ankstesniojoje 1944 m. vasario 16 d. deklaracijoje. Dabar pagal šį dokumentą atsigręžta į seiminį laikotarpį ir jau akcentuojama, kad išlaisvintoji Lietuva, kol bus sušauktas demokratinis seimas, tvarkysis pagal 1922 metų Lietuvos konstitucijos principus. Po prezidento Antano Smetonos žūties JAV, VLIK‘as prisiėmė valstybės suverenumo vykdytojo funkcijas ir laukdamas Taikos konferencijos, sudarė svarbias į ateitį nukreiptas kompetentingų asmenų komisijas: konstitucijos, Lietuvos sienų, krašto ūkio atstatymo ir karo nuostoliams apskaičiuoti. 1945 metų rudenį VLIK‘as persikelia į pietvakarių Vokietiją ir kuriasi netoli Tiubingeno (Pfulingene ir Roitlingene).
Viurcburgo protokolas
1945 m.
liepos 3 d.
Berno susitikimas
1946 m.
liepos 21–26 d.
Šiuo metu iškyla dvi institucijos – VLIK‘as ir LDT, kurių tikslas buvo toks pat: siekti Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo. Tačiau būta tarp jų esminio skirtumo: VLIK‘as pasiskelbė atstovaująs siekiančiai laisvės tautai, o LDT ir jų šefas jautėsi valstybės reprezentantais. Konkretus žingsnis lyginant nesutarimus buvo žengtas 1946 m. liepos 21-26 d. Berne, kur VLIK‘o vadovybė drauge su Lietuvos diplomatų atstovais bendroje konferencijoje sutaria įkurti „politinį organą, kuris vykdytų Vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos konstitucijos dvasią“. Pagal konferencijos nutarimus įsteigus skelbiamą politinį organą (sutarta vadinti VLIK‘o Vykdomąją Tarybą -VT), VLIK‘as savo ruožtu patvirtino prisiimąs Seimo funkcijas ir kontroliuojąs „vykdomojo organo darbus ir nustatydamas jo politikos liniją“.
VLIK‘as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba. Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai,
sud. A. Petraitytė,
Vilnius, 2004, p. 219-220
Pirmąją VT sudarė Ernestas Galvanauskas (1946 12 12), tačiau ji veiklos neišvystė, nes diplomatų šefas Stasys Lozoraitis atsisakė dalyvauti motyvuodamas, kad LDT negali subordinuotis VLIK‘ui. Antrąją VT 1947 m. vasarį sudarė Vaclovas Sidzikauskas. Po jo VT pirmininkais buvo M. Krupavičius (1951 01), Karolis Žaltauskas (1952 08 02), Alena Devenienė (1956 01 31) ir Jonas Glemža (1957 06 01), kuris pirmininku išbuvo iki 1964 m. Tada įvyko Vliko reorganizacija ir Vykdomoji Taryba buvo panaikinta. Tuo tarpu VLIK‘o ir LDT santykiuose esminių pokyčių nesulaukta nei antrajame minimų institucijų susitikime, vykusiame 1947 m. Paryžiuje. Sutariama tik 1952 m., kad ateityje abi institucijos darbus derinti periodiškuose VLIK‘o pirmininko ir LDT šefo pasitarimuose.
Siekiant atkreipti Vakarų demokratinio pasaulio dėmesį į lietuvių tautos rezistencinę kovą dar 1946 m. sausio 22 d. VLIK‘as buvo paskelbęs raštą – deklaraciją. Šiame M. Krupavičiaus pasirašytame tekste apibūdinama partizaninės kovos Tėvynėje pobūdis ir tikslai. Pirmiausia pabrėžta, kad Lietuvos partizanai.
„…nemano vesti atviros kovos su sovietų Rusijos kariuomene“, bet „kovoja tik su mūsų tautiečių nukrypimais nuo tautos pasirinkto kelio, su okupacinių organų neteisėtumais“
„lygu kovai už teisę gyventi. Suvalkijos, Vilnijos ir Žemaitijos kraštuose susispietę mūsų partizanai atlieka uždavinį, kurį negalės nesuminėti būsimų laikų istorija“
Prelatas Mykolas Krupavičius,
VLIK’o raštas Nr. 245, 1946 01 22,
LCVA, F. 648, Ap. 2, B. 309, L. 3
Reikšmingu įvykiu išsiaiškinant Lietuvos rezistencinės kovos ir išeivijos politinės veiklas bei jų galimą koordinavimą laikytinas Baden-Badeno pasitarimas, vykęs 1948 m. liepos 7-9 d. Jame Juozas Lukša ir Jonas Deksnys, atvykę iš okupuotos Lietuvos, pasirašė susitarimą, kuriuo krašto rezistencijai užsienyje atstovauti įgaliojamas VLIK‘as. Tai buvo autentiškas rezistencijos pasitikėjimo Vlikui pareiškimas, kurį, pagal vėliau gautą iš krašto informaciją, pogrindžio vadovybė ratifikavo.
Eltos komunikatas,
ELTOS biuletenis,
1948 08 05, Nr. 41, p. 1
Baden-Badeno
susitikimas
1948 m.
liepos 7–9 d.
Lietuvių charta
1949 m.
birželio 14 d.
Prelatui M. Krupavičiui, kaip VLIK’o pirmininkui, pasitarnaujant Tėvynės labui teko atlikti dar vieną (po žemės reformos) svarbų mūsų istorijoj darbą. Prieš pasklindant po laisvąjį pasaulį pasitraukusiems lietuviams iš DP stovyklų, 1949 m. birželio 14 d. VLIK’as paskelbia Lietuvių Chartą. Tai „tautos amžintųjų siekimų vardan“ priesaika, kuri ilgainiui tapo visų lietuvių Vakaruose ideologijos pamatu ir plėtojo Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) kūrimo idėją. Be to dokumente buvo akcentuota, jog „darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
PLB keliu,
Pfullingen, 1950, p.9-11
„Kas yra politinė išeivija? [. . .] Tai yra kovos su tikrove iš pralaimėjusių pozicijos metodas. Tikrovė – Lietuvos okupacija. Pralaimėję – mes politinė išeivija. Politinė išeivija ne kapituliantai, bet kovotojai su okupantu. Pasikeitė tik kovos metodas, nes tenka kovoti iš pralaimėjusių pozicijų. Ta tikrovė – okupacija ne amžina, bet tik laikino pobūdžio.“
Prelatas Mykolas Krupavičius,
Lietuviškoji išeivija,
Torino, 1959, p.14-15
1946–1955 m. nelauktai ir lauktai vyksta VLIK‘o sudėties kitimai – pasitraukia:
- 1946 m. Lietuvos nacionalistų partija (LNP, 1948 m. persivadino Lietuvos atgimimo sąjūdžiu)
- 1952 m. Lietuvių frontas (LF)
- 1952 m. Lietuvos Vienybės sąjūdis (LVS)
- 1955 m. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS)
- 1955 m. Lietuvių tautininkų sąjunga (nuo 1948 m. Lietuvių tautinis sąjūdis, LTS),
Tačiau 1955 m. prisijungia:
- Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis (MLRS)
Penktajame dešimtmetyje, pradedant 1946 metais, VLIK’as ėmėsi aktyvaus Lietuvos laisvės bylos kėlimo ir, apeliuodamas į Atlanto Chartiją, dideles viltis pradėjo sieti ir su nauju pasauliniu valstybių junginiu – Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). Tuo pačiu suvokiant, kad Lietuvos laisvinimo procese buvo svarbu ne tik siekti valstybės nepriklausomybės atkūrimo, kaip galutinio tikslo, bet ir stengtis stabdyti komunistų vykdomą okupuotoje Tėvynėje lietuvių tautos naikinimą bei taip tarptautinėje plotmėje kelti genocido problemą SSRS.
VLIK‘as aktyviai rengė deklaracijas – iki 1950 metų buvo išsiųsti net septyni, adresuoti JTO memorandumai dėl genocido sovietų okupuotoje Lietuvoje. Juos pasirašė VLIK’o pirmininkas M. Krupavičius ir per LDT įteikė šiai pasaulinei organizacijai. Visų šitų memorandumų turinyje, remiantis autentiška informacija apie suimtuosius, ištremtuosius ar nužudytuosius Lietuvos gyventojus, buvo iškelti sovietų nusikaltimai okupuotame krašte. Dokumentuose atsiskleidė vykdyto sovietinio genocido mastai, kurie iliustruojami 1944-1949 metų organizuotų trėmimų, vedamo prievartinio žemės ūkio kolektyvizavimo faktais. Pabrėžiant deportavimų antihumaniškumą, aprašyta tremtinių gyvenimo sąlygos ir jų likimai, pateikti atskirų tremtinių liudijimai. Tačiau jau šeštojo dešimtmečio prieangyje M. Krupavičius pradeda drąsiai reikšti nusivylimą pastarąja pasauline organizacija, teikdamas atsaką į viešpatavusią tylą.
Prelatas Mykolas Krupavičius atsako į Amerikos žurnalisto J. Švaicerio klausimus,
Eltos biuletenis, 1950 08 25,
Nr.9, p.1-4
VLIK’o posūkiu nuo egzilio vyriausybės idėjos įgyvendinimo reikėtų pripažinti 1954 metus, kai pirmininkas M. Krupavičius lankėsi JAV Valstybės departamente, kur pasiteiravus dėl administracijos oficialaus VLIK’o, kaip nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atstovybės pripažinimo, atsakyta, kad Vašingtonas „nepraktikuoja oficialiai pripažinti tokias organizacijas.”
Prelato Mykolo Krupavičiaus pranešimas,
Eltos informacijos,
1954, Nr.23, p.5.
Atsisakant VLIK‘ui pretenzijų tapti egzilio vyriausybe, jo vadovų samprotavimuose ryškėja kita idėja –mintis apie „Vyriausią laisvinimo organą”, kuris privalo būti vieninteliu.
Netapkime savo tautos duobkasiais (pasikalbėjimas su prelatu M. Krupavičiumi),
Lietuvių dienos,
1955, Nr.9, p.12
Įpusėjant penktajam dešimtmečiui didžioji tremtinių dalis emigravo į JAV, šio įkarščio buvo apimta ir dalis VLIK‘o narių. Toks pasirinkimas paremtas tuo, kad JAV administracija toliau tvirtai ir aktyviai palaikė Lietuvos laisvės bylą, o už Atlanto gyveno didelė lietuvių tautos dalis, tarp kurios senoji išeivija buvo gerai organizuota.