VLIK'ui80 metų
VLIK'o raida
1943–1945
Lietuva
Prof. Steponas Kairys
1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.
Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.
S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
1945–1955
Vokietija
Prelatas Mykolas Krupavičius
1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
1955–1957
JAV
Jonas Matulionis
1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
1957–1964
JAV
Dr. Antanas Trimakas
1957 m. birželio 1 d.–1964 m. vasario 27 d.
Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
1964
JAV
Juozas Audėnas
1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
1964
JAV
Kipras Bielinis
1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
1964–1966
JAV
Vaclovas Sidzikauskas
1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
1966–1979
JAV
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas
1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
1979–1992
JAV
Prof. Kazys Bobelis
1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.
Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.
Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.
VLIK'as Lietuvoje
1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.
Prof. Steponas Kairys
(Juozas Kaminskas)
nuo 1900 m.
priklausė Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, tapo vienu LSDP kūrėjų ir vadovų
1905 m.
dalyvavo Vilniaus Didžiajame seime
1917 m.
Lietuvių konferencijoje, tapo Lietuvos Tarybos nariu, Vasario 16-osios akto signataru, buvo renkamas trijų pirmųjų seimų nariu
nuo 1923 m.
dėstė Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete
1941 m.
išrinktas Technikos fakulteto dekanu.
Stepono Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
Prof. Steponas Kairys / Juozas Kaminskas,
Lietuva, 1952, Nr.2, p. 96
Į Lietuvių tautą (VLIK’o deklaracija),
1944 02 16, LCVA, F. 648, Ap. 2, B. 308, L. 44; VUB RS, F.257, L.188.
Deklaracija
1944 m.
vasario 16 d.
„Lietuvių tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės būtinoji sąlyga“
Tuo pačiu VLIK’as užsibrėžė bendradarbiauti su Amerikoje esančia senąja išeivija (ten jau veikė politines organizacijas suvienijusi Amerikos lietuvių taryba – ALT), pasisakė ir už glaudžių ryšių palaikymą su Lietuvos diplomatine tarnyba (LDT). Atsišaukime į Lietuvos pasiuntinius ir konsulus (pažymėtame ta pačia data) patvirtinta VLIK’o pozicija, jog esąs „kaipo vienintelė politinė vadovybė Lietuvoje“ ir jo nurodymai “yra autoritetingi ir vykdintini“.
Ponams Lietuvos pasiuntiniams ir konsulams,
1944 02 16, LCVA, F. 648, Ap. 2, B. 308, L. 1.
VLIK‘as, išlaikydamas ryšį tiek su gyvenančiais Tėvynėje, tiek su esančiais svetur, leido atsišaukimus, rengė pogrindžio leidinius. Pogrindžio spaudoje buvo skleidžiamas VLIK‘o žodis tautai, informuojant apie nacių planus, patariant, kokia turėtų būti laikysena savitarpėje bei okupanto atžvilgiu.
„VLIKas virto kovojančios tautos vyriausiuoju štabu, stačiusiu sau ir tuomet vienintelį uždavinį – vadovauti kovai už Lietuvos suverenumo atstatymą.“
Prof. Steponas Kairys / Juozas Kaminskas,
VLIKO veiklos 10 m. sukakties proga apie VLIKĄ,
Naujienos, 1954 02 08
Artėjant antrajai sovietų okupacijai (reokupacijai) VLIK‘as paskelbė du pareiškimus. Pirmajame – 1944 m. liepos 5 d. pareiškime teigiama, kad
Lietuva yra lygiateisis tarptautinės tautų bendruomenės narys
ir reiškiama viltis, kad bus įgyvendinami Atlanto Chartijos principai, kurių svarbiausias numatė
suverenumo ir valstybės nepriklausomybės atstatymą tų kraštų, kurie prieš savo pačių valią jų yra nustoję
Pareiškimas Vyriausiojo Lietuvai išlaisvinti komiteto,
Vilnius – Kaunas, 1944 07 05,
LCVA, F. 648, Ap. 2, B. 308, L. 49
Antrajame, 1944 m. gruodžio 11 d. dokumente VLIK’as akcentavo , kad
Lietuvoje neatsirado nė vienos politinės grupės, kuri sutiktų bendradarbiauti su vokiečių okupaciniais organais
ir patvirtino VLIK’o sudėtį ir tikslus. Būtent, jis buvo sudarytas iš politinių grupių ir rezistencijos organizacijų, kurias vienijo
troškimas atstatyti savo valstybės demokratiniais pagrindais tvarkysimos, suverenumo vykdymą
konstatuojant, jog šiame junginyje įkūnytos praktiškai visos Lietuvos politinės srovės, išskyrus komunistus, kurie priešingai kitiems stengėsi įtvirtinti sovietinę okupaciją. Tuo pačiu, VLIK’as pamatuotai perspėjo, kad sovietų okupacinė valdžia ruošiasi
masiniam terorui Lietuvoje ir masiniams Lietuvos gyventojų išvežimams į tolimąsias Sovietų Sąjungos sritis
ir paragino Vakarų demokratinius kraštus tam užkirsti kelią, gelbstint tautą nuo faktiško sunaikinimo.
VLIK Informacijos biuro pranešimas,
Vilnius – Kaunas, 1944 12 11,
LCVA, F. 648, Ap. 2, B. 308, L. 34.
Prasidėjus nacių persekiojimams ir jų pasekoje 1944 m. gegužės mėn. gestapui suėmus du trečdalius organizacijos narių VLIK’as, išsaugodamas pačią organizaciją, krašte palieka veikti tik prezidiumą (dar įvardijamą Mažuoju VLIK’u), o užsienyje nusprendžia įsteigti užsienio delegatūrą, kuri įsikuria Vokietijoje.