VLIK'ui80 metų
VLIK'o raida
1943–1945
Lietuva
Prof. Steponas Kairys
1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.
Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.
S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
1945–1955
Vokietija
Prelatas Mykolas Krupavičius
1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
1955–1957
JAV
Jonas Matulionis
1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
1957–1964
JAV
Dr. Antanas Trimakas
1957 m. birželio 1 d.–1964 m. vasario 27 d.
Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
1964
JAV
Juozas Audėnas
1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
1964
JAV
Kipras Bielinis
1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
1964–1966
JAV
Vaclovas Sidzikauskas
1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
1966–1979
JAV
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas
1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
1979–1992
JAV
Prof. Kazys Bobelis
1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.
Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.
Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.
VLIK'as JAV
1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.
Vaclovas Sidzikauskas
Permainingais organizacijos lyderių kaitos –1964 metais įvykusioje tradicinėje VLIK‘o seimo sesijoje (lapkričio 29 d.) kasdienei veiklai buvo išrinkta valdyba ir jos pirmininkas. Juo tapo Vaclovas Sidzikauskas, atstovaujantis liberalios krypties Lietuvos ūkininkų partiją, o nariais patvirtinti Juozas Audėnas, Kipras Bielinis, Bronius Bieliukas, Kajetonas Čeginskas, Stasys Lūšys ir Bronius Nemickas.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
1940 m.
Gręsiant komunistiniam terorui, pasitraukė į Vokietiją, kur, vokiečiams atminus jo sąsajas su Klaipėdos byla, pateko į nacių lagerį.
1942 m.
Tarpininkaujant bičiuliams vokiečių diplomatams, išlaisvintas, leidžiant gyventi Berlyne.
1944 m.
kuriant VLIK‘o delegatūrą V. Sidzikauskas buvo įtrauktas į jos sudėtį.
1945 m.
atsikūrus VLIK‘ui vadovavo politinei komisijai
1947–1949 m.
vadovavo Vykdomajai Tarybai
1950
persikėlė į JAV
1951 m.
įsikūrus Lietuvos laisvės komitetui (LLK) tapo pirmininku
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
„…tarp sąlygų ir aplinkybių, kurios turi ir turės lemiamo poveikio lietuvių tautos siekimui ir pastangoms laisvai apspręsti savo valstybini gyvenimą, du veiksniai yra pagrindiniai: vidinis, tariant pačios tautos potencialas, jo panaudojimas bei vaidmuo ir išorinis, tariant tarptautinė raida…”.
„…Laisvės ilgesys ir jos dvelkimas jaučiamas net pačioj bolševikų valdomoj Rusijoj. Ką bekalbėti apie Lietuvą ar kitas pavergtąsias valstybes, kurių gyventojų atmintyje tebėra gyva nepriklausomybės ir laisvės tikrovė. Stalininio teroro sudaryta politinė trauma ir savotiška politinė tuštuma pamažu nyksta. Viltingai nuteikia jauniausioji tau tos karta okupuotoj Lietuvoj, pirmiausia jos kūrybingieji sluoksniai, kurių eilėse vėl ir vėl prasiveržia bodėjimasis „didžiojo brolio“ globa ir rusinimo užmačiomis…“.
„…Nematau pagrindo nuogąstauti ir dėl antrojo veiksnio tarptautinės raidos. Paskutinis perversmas Kremliuje pakartotinai patvirtina komunistinio pasaulio silpnybes, jo dezintegraciją, o sykiu ir vakarietiškojo pasaulio idėjų bei jėgų persvarą. Neišvengiamai artėja sovietinio kolonializmo ir sovietinio tautų kalėjimo galas…“
Vaclovas Sidzikauskas,
Dirva,
1964 12 04
Naująsias Sovietų Sąjungos iniciatyvas dėl Europos saugumo ir Vokietijos taikingo sprendimo problemos bei tautų išsivadavimo iš kolonializmo ar svetimųjų okupacijos klausimo, VLIK‘o pirmininko nuomone, įtakojant Vakarus, reikia jų peršamus principus „įgyvendinti sovietinėje imperijoje ir grąžinti laisvę Lietuvai“.
Dirva,
1964 12 04
V. Sidzikauskas tvirtai tikėjo JAV Valstybės departamento dar 1940 m. liepą suformuota nuostata dėl padėties Baltijos šalyse. Jis laikėsi pozicijos:
Lietuva ir šiandien tebėra nepriklausoma valstybė, tik jos suverenių teisių vykdymas krašte Sovietų Sąjungos sutrukdytas
ELTOS informacijos,
1964 12 12
Todėl tokią Lietuvos padėtį tvirtino Vakarų šalių politika, kurios „dėka yra iki šiol išlaikytas Lietuvos atstovavimas, tegul ir ribotas, laisvajame pasaulyje, Lietuvos pilietybė ir Lietuvos pasai, Lietuvos nuosavybė svetur ir Lietuvos piliečių globa bei lietuvių palikimų tvarkymas“. Vadinasi, svarbu, kad saugant teisinį Lietuvos valstybės statusą buvo itin svarbu išlaikyti išeivijoje mūsų valstybės nepertraukiamumo – kontinuiteto principą. Jo laikymasis tapo VLIK‘o veiksmų pagrindu.
Dirva,
1964 12 04
Baigiantis 1965 metams metiniame seimo posėdyje VLIK‘o pirmininkas suformulavo Lietuvos laisvinimo sampratą susidedančią iš penkių elementų:
„Pirmas, Nepriklausoma Lietuvos Respublika su tarptautinėmis sutartimis nustatytomis jos sienomis. Antras, Lietuvos suverenių teisių vykdymo Lietuvoje ir svetur atstatymas. Trečias, Esamo tarptautinio Lietuvos statuso, atseit Lietuvos valstybingumo, respektavimas. Ketvirtas, Prievartinis Lietuvos Respublikos įjungimas į Sovietų Sąjungą ir pastarosios jai užkartas marionetinis komunistinis režimas yra neteisėti. Penktas, Lietuvių tautos išlikimą ir jos tautinės kultūros kūrimą bei išsiplėtimą sąlygoja politinė Lietuvos laisvė…”.
Vaclovas Sidzikauskas,
Dirva,
1965 12 06
Išvardintieji penki elementai, pagrindę Lietuvos laisvinimo sampratą, aiškiai deklaravo politinio prado pirmumą prieš kultūrinį pradą. Todėl Lietuvos bylos laimėjimui tampa svarbu, kad šiomis nuostatomis vadovautųsi lietuvių išeivija, o vieningumui, kad nuostatų būtų laikomasi, pasiekti VLIK‘as iškėlė tautos drausmės principo reikšmę.
Šis principas buvo įtvirtintas Clevelando (Klyvlendo) pasitarime, vykusiame 1966 metų pradžioje dalyvaujant VLIK‘o, LLK, ALT, PLB atstovams bei LDT delegatui. Dokumentas skelbė: „Tautinė drausmė reikalauja, kad tol, kol Sovietų Rusija laikys Lietuvą okupuotą ir paverstą Sovietų Sąjungos dalimi, laisvieji lietuviai santykiuose su okupuotos Lietuvos gyventojais ribotųsi bendravimu tik privačioj asmeninėj plotmėj.“
Dirva,
1966 01 28
Klyvlendo pasitarimas
1966 m.
Tų pačių metų pabaigoje laukė VLIK‘o išbandymas, kai ne kurie VLIK‘o valdybos nariai susitiko su JTO dirbančiu asmeniu, kuris buvo atsiųstas iš sovietų valdomos Lietuvos,. V. Sidzikauskas nedelsiant priėmė sprendimą atsistatydinti, ragindamas tai padaryti visą valdybą ir priminė priimtąsias Klyvlende nuostatas.
„…jog su okupantu ir tarybine Lietuva nėra jokių santykių. Mūsų tauta yra karo stovyje. Aš tikiu, kad sveiko tautos instinkto vedina mūsų visuomenė išeis išlyginusi savo kovos frontą, išaiškinusi pozicijas. Tatai turi pabrėžti ir kovojanti dėl savo laisvės tauta, išeivija ir tą turi žinoti ir mūsų priešas. šitose sąlygose mano atsistatydinimas galutinas ir neatšaukiamas. Aš didžiausią gyvenimo dalį praleidau gindamas tautos interesus ir, nežiūrint mano dip1omatinio lankstumo, pripratau nedaryti kompromisų. kai yra paliestas valstybingumo principas ar tautinė savigarba“
Vaclovas Sidzikauskas,
Dirva,
1966 12 12