VLIK'ui80 metų
VLIK'o raida
1943–1945
Lietuva
Prof. Steponas Kairys
1943 m. lapkričio 25 d.–1945 m. birželio 15 d.
Patvirtintasis pirmuoju VLIK‘o pirmininku profesorius Steponas Kairys – plačiai žinoma asmenybė. Jis baigęs Peterburgo technologijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją ir kaip specialistas dirbęs Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Jau Peterburge jungėsi į slaptas studentų draugijas.
S. Kairio asmenyje matome aukštos profesinės kvalifikacijos specialistą, nuoseklų socialdemokratų veikėją ir todėl neatsitiktinai jis tampa vienu pagrindiniu rezistencinio pogrindžio vadų.
1945–1955
Vokietija
Prelatas Mykolas Krupavičius
1945 m. birželio 15 d.–1955 m. lapkričio 27 d.
Mykolas Krupavičius – sėkmingai pasižymėjęs valstybininkas ir patriotas, įgijęs nemažos politinės veiklos patirties tiek iš seiminės Lietuvos laikų, tiek iš okupacijų meto organizuojant tautos rezistenciją, pagal pažiūras ir ideologiją tikras krikščionis demokratas.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. M . Krupavičius su Lietuvos vyskupų konferencijos žinia parengė komunistinei valdžiai memorandumą, kuriame įrodinėjo, kad Katalikų Bažnyčia yra darbo žmonių gynėja. Nacių okupacijos laikais 1942 m. jis įteikė vokiečiams du memorandumus: vieną kartu su dr. Kaziu Griniumi, o kitą dar ir su Jonu Aleksa dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų bei lenkų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos panaikinimo. Kaip atsakas M. Krupavičiui už tai buvo areštavimas ir ištrėmimas į Vokietiją.
1955–1957
JAV
Jonas Matulionis
1955 m. lapkričio 27 d.–1957 m. birželio 1 d.
Niujorko sesijoje pagal naujus statute fiksuojamus principus buvo formuojama VLIK’o vadovybė – prezidiumas, pirmininku patvirtintas ekonomistas ir teisininkas Jonas Matulionis, atstovaujantis krikščioniams demokratams.
J. Matulionis jau tapdamas VLIK‘o pirmininku buvo spėjęs pasižymėti įvairiais Lietuvos istoriniais laikotarpiais tiek visuomeniniame, tiek politiniame tautos gyvenime.
1957–1964
JAV
Dr. Antanas Trimakas
1957 m. birželio 1 d.–1964 m. vasario 27 d.
Dar nepriklausomos valstybės laikais A. Trimakas buvo studijavęs ekonomikos, teisės ir politikos mokslus Lietuvos universitete Kaune, vėliau Prancūzijos Grenoblio ir Lilio universitetuose, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje bei Tarptautinių mokslų mokykloje Ženevoje.
Daug iniciatyvos buvo parodęs, kai pirmininkavo Rytų Sienų Komisijoje, sudarytoje iš veiksnių atstovų, įskaitant ir Amerikos Lietuvių Tarybą (ALT). Be to nuo pat VLIKo atsiradimo 1943 m. A. Trimakas, kaip prezidiumo bendradarbis, buvo įsijungęs į jo veiklą ir daugiausia reiškėsi politinės komisijos darbe.
1964
JAV
Juozas Audėnas
1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
1964
JAV
Kipras Bielinis
1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
1964–1966
JAV
Vaclovas Sidzikauskas
1964 m. lapkričio 29 d.–1966 m. gruodžio 11 d.
Vaclovas Sidzikauskas – Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos pirmeivis. Jis studijavęs Maskvos, Berno, Kauno universitetuose, įgijo teisininko kvalifikaciją, tačiau savo karjerą susiejo su jaunos valstybės diplomatija. Atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, gynė Lietuvos bylas (su Lenkija – Vilniaus krašto klausimu, netiesiogiai su Vokietija – Klaipėdos krašto problema) Hagos Tarptautiniame Tribunole.
LLK buvo giminingas kitiems jau veikiantiems sovietų valdomų Rytų Europos kraštų komitetams ir kėlė šių kraštų išsilaisvinimo viltį.
1966–1979
JAV
Dr. Juozas Kęstutis Valiūnas
1966 m. gruodžio 11 d.–1979 m. kovo 11 d.
Baigiantis 1966 metams keitėsi VLIK’o valdyba, kurią apleido nusižengę tautinei drausmei nariai, o atsistatydinus ankstesniajam ( V. Sidzikauskui), dabar pirmininku tapo ekonomistas dr. Juozas Kęstutis Valiūnas.
Taigi, J. K. Valiūno išrinkimas paneigė sovietų propagandos skleistus tvirtinimus, kad, išmirus senajai kartai, Lietuvos laisvinimo darbuotė savaime apmirs. Jis savo politinę poziciją tiek sovietams, tiek naciams buvo išreiškęs gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Neatsitiktinai jis buvo tiek vienų, tiek kitų persekiojamas.
1979–1992
JAV
Prof. Kazys Bobelis
1979 m. kovo 11 d.–1992 m. gegužės 30 d.
Kazio Bobelio mediko karjera prasidėjo Vokietijoje, o to JAV tęsėsi bemaž penkiasdešimt metų ir tai buvo materialinis ir moralinis pagrindas jo politinei veiklai. Semdamasis politinės ir visuomeninės veiklos patirties, K. Bobelis reiškėsi ateitininkų, studentų organizacijose, vėliau – profesinėse draugijose, o dar po to drauge su naująja karta aktyviai įsijungė į JAV lietuvių bendruomenę, kurioje penkias kadencijas (1964–1978) buvo išrinktas tarybos nariu.
Iš šio laikmečio politinės veiklos reikšmingiausių pasiekimų akcentuojama pora faktų. Vienas jų – tai 1975 m. prasidėjusio Helsinkio proceso atvertų naujų galimybių taikymas keliant Lietuvos laisvės bylą. Antras – Lietuvos bei kitų dviejų Baltijos šalių okupacijos ir ten sovietų vykdomų žmogaus teisių pažeidinėjimų iškėlimas 1977 m. Belgrade, vykstant ESBK peržvalgai.
VLIK'as JAV
1964 m. vasario 27 d.–1964 m. spalio 3 d.
1964 m. spalio 3 d.–1964 m. lapkričio 29 d.
Juozas Audėnas
XX a. septintojo dešimtmečio vidurio lietuvių politinės veiklos vaizdą temdė ir netikėtas VLIK;o lyderio praradimas – staiga 1964 m. vasario 27 d. mirė VLIK‘o pirmininkas A. Trimakas. Tuomet pirmininko pareigas eiti pradėjo buvęs vicepirmininkas Juozas Audėnas, atstovaujantis valstiečius liaudininkus.
Juozas Audėnas – žinoma tiek VLIK‘ui, tiek plačiai lietuvių bendruomenei asmenybė. Juozas Audėnas (iki 1939 m. Audickas) pagal išsilavinimą buvo ekonomistas
1919 m.
stojo Lietuvos savanoriu
1920–1923 m.
tarnavo Lietuvos kariuomenėje
1925 m.
baigė suaugusių gimnaziją Kaune
1931 m.
Vytauto Didžiojo universitete įgijo ekonomisto kvalifikaciją. Dar studijuodamas politiškai apsisprendė, pasirinkęs liberalią demokratinę kryptį ir įsijungęs į varpininkus, kurių išrinktas Varpininkų draugijos pirmininku. Po studijų dirbo įvairų administracinį darbą Kaune
1939 m.
tapo paskutiniu nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministru
Nuo 1943 m.
įsitraukė į pogrindžio veiklą, stovėjo prie Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ištakų, tapo jo nariu, atstovaudamas – Lietuvos Valstiečių liaudininkų partiją, kurioje reiškėsi nuo 1942 m. Gręsiant sovietų reokupacijai, pasitraukė į Vakarus
Nuo 1949 m.
pasiekė Ameriką., kur įsikūrė Niujorke.
Nuo 1951 m.
tapo Lietuvos Laisvės Komiteto nariu, to komiteto leidžiamo žurnalo Lietuva redakcinės kolegijos pirmininku
Drauge tęsė savo veiklą VLIK‘e, reiškėsi kaip informacijos ir bendrų reikalų vedėjas, buvo renkamas vicepirmininku, generaliniu sekretoriumi. Amžininkų prisiminimuose J. Audėnas – tauri asmenybė, ištikimas demokratas, humanistas, lietuvis kūrėjas.
Dabar jam kaip einančiam VLIK‘o pirmininko pareigas, o prieš tai, kaip „Birželio 22“ komisijos nariui, teko siekti su kitomis organizacijomis bendro sutarimo. Išeičių iš Lietuvos laisvinimui susidarančių akligatvių ieškojime buvo pabrėžiamas pasišventimas laisvinimo veiklai, atsisakant pretenzijų „į užsitikrinimą statuso po – išlaisvinimo erai“. Vadovaujantis tokiomis nuostatomis 1964 m. gegužės 22 d. komisijos nariai pasirašė susitarimą, pagal kurį visos penkiolika lietuvių politinių partijų ir grupių (organizacijų) jungiasi į bendrą vienetą — Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą lygaus atstovavimo principu.
Į Laisvę,
1959, Nr.18, p.26
VLIK'o grupių susitarimas
1964 m.
gegužės 22 d.
Dabar VLIK‘ą įvardijamą, kaip vieninga Lietuvos laisvės kovos vadovybė, sudarė:
- Lietuvos atgimimo sąjūdis,
- Lietuvos darbo federacija,
- Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga,
- Lietuvos krikščionių demokratų partija,
- Lietuvos socialdemokratų partija,
- Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga,
- Lietuvių fronto bičiuliai,
- Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis,
- Lietuvos rezistencinė santarvė,
- Rytų Lietuvos rezistencinis sąjūdis,
- Lietuvių ūkininkų partija,
- Lietuvos ūkininkų sąjunga,
- Lietuvių tautinis sąjūdis,
- Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga,
- Lietuvių vienybės sąjūdis.
VLIK‘as, suvienijęs penkiolika grupių, 1964 m. rugpjūčio 29 d. pertvarkė ir savo struktūrą. Joje numatytas Seimas, į kurį kiekviena grupė deleguos po tris delegatus, Taryba, susidedanti iš penkiolikos narių, ir iš septynių narių Valdyba. Dabar taryba „studijuoja ir planuoja Lietuvos laisvinimo uždavinius ir jiems vykdyti priemones“, o valdyba „organizuoja ir vykdo Lietuvos laisvinimo uždavinius“.
Tęsiant tradicines Lietuvos laisvinimo apraiškas VLIK‘o vadovui J. Audėnui netrūko ir naujų idėjų. Primindamas tragišką visai Lietuvai birželio minėjimų tradiciją, jis tarė:
„…tėvynėje žūtbūtinė kova ir šiandien tebevyksta, nors josios būvyje teko vienus ginklus pakeisti kitais. Dabar ten mūsų broliai ir sesės kovoja su priešu individualiai – už kasdieninę duoną, savos žemės pėdą, ūkio ir politines laisves. O kai visa tauta – kad ir individualiai – įvairiais būdais ir priemonėmis taip kovoja, okupantas kiekviename žingsnyje susiduria su visuotinu pasipriešinimu jo užmačioms… “
„…tos kovos neišleisti iš akių bei visomis prieinamomis priemonėmis jungtis į bendrą visos lietuvių tautos kovą savo laisvei atgauti. Kur tik lietuviai gyvena, turi būti matomas jų jautrumas tėvynės reikalams, organizuotumas ir veiklumas…“
„…laužykime sovietų imperijos sienas, tikėkime pergale, o Lietuva bus laisva ir nepriklausoma…“
ELTOS informacijos,
1964 06 06
J. Audėnas kėlė mintį rengiant peticijos Baltijos tautų laisvės atstatymo klausimu lietuviams veikti bendrai su latviais ir estais. Prie Baltijos kraštų laisvės bylos garsinimo turėjo pridėti ir kitas jo siūlymas paskelbti laisvajame pasaulyje „Pavergtųjų Pabaltijo Tautų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) Laisvės Kovos dieną“. Pasitelkus diplomatus, katalikų ir kitų krikščioniškų konfesijų dvasininkus, Šventąjį Sostą, J. Audėnas daro išvadą, kad pasauliui
bent šiek tiek galėsime atverti akis apie Pabaltijo kraštų padėti Kremliaus komunistų okupacijoje ir rasti platesnio pritarimo vyriausybėse Jungtinėse Tautose kelti šią taip svarbią bylą.
Nepriklausoma Lietuva,
1964 12 16
„Tarptautinė padėtis mus verčia dirbti su didesniu užsispyrimu ir pasišventimu. Turime nuolatos budėti Lietuvos laisvės sargyboje, lenkti didžiųjų galybių simpatijas ir politiką Lietuvos naudai ir drąsinti savuosius nenusiminti… Laikydami tautos laisvę savo aukščiausiu idealu, į kurį nesvyruodami tikime, ir, kovodami bendrai su visu laisvuoju pasauliu prieš komunistinę vergiją, kovą laimėsime, ir mūsų tauta po darganų ir audrų, kančių ir pasiaukojimo, vėl išvys šviesų laisvės rytojų.“
Jasaitis D.,
Dešimt metų be dr. Antano Trimako,
Aidai, 1974, nr. 4, p.123.
Iš tiesų, kai septintojo dešimtmečio pradžioje tarptautinė padėtis itin svyravo, VLIK’ui savo veikloje teko pasikliauti Winstono Churchillo žodžiais:
„Jei nekovosime už teises, kada galime laimėti be kraujo praliejimo ir kada yra užtikrintas, sulauksime metų, kada vis vien turėsime kovoti daug sunkesnėse sąlygose su labai mažai vilties išlikti ir laimėti; dar blogiau, gali tekti kovoti net beviltiškose sąlygose, nes geriau žūti, negu gyventi vergais“
Eltos informacijos,
1961 12 02
Pirmasis išplėstojo VLIK‘o naujosios sudėties tarybos posėdis įvyko 1964 m. spalio 3 d., kuriam pirmininkauti pavesta seniausiam amžiumi nariui Kiprui Bieliniui. Šiame posėdyje buvo išrinkta laikina VLIK‘o Valdyba: K. Bielinis, J. Audėnas ir V. Vaitiekūnas, kuriems pavesta sukviesti seimą bei atlikti kitus einamuosius reikalus. Nuolatinė VLIK‘o Valdyba turėjo būti išrinkta jau kitame tarybos posėdyje, kurį sukvies pirmininkas K. Bielinis, kai tik seimas priims statutą. Išsaugant demokratines VLIK‘o sąrangos procedūras, lyderio vaidmuo vėl trumpam, kaip ir delegatūros Vokietijoje laikais, atiteko ilgamečiam jo nariui K. Bieliniui, daug prisidėjusiam prie organizacijos apjungimo.
Kipras Bielinis
Kipras Bielinis – garsiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, įsijungęs į socialdemokratų gretas nuo gimnazijos laikų. Jis nuo meto kaip nuoseklus šios partijos narys tapo kovotoju dėl Lietuvos laisvės. Dar jaunystės metais patyręs caro Rusijos katorgų išbandymus, atsikūrus Lietuvos valstybei, jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių seimų nariu. Netekus Lietuvai laisvės, vėl prisiminė kovotojo priedermę, įsijungė į pogrindį, tapo vienu antinacinio pasipriešinimo organizatoriumi ir stovėjo prie VLIK‘o ištakų. K. Bieliniui teko prisiimti vadovavimą VLIK‘o prezidiumui, kai naciai išsiaiškino jo sudėtį ir S. Kairys (J. Kaminskas) buvo priverstas laikinai iš darbo pasitraukti.
1944 m.
K. Bielinis pasitraukė Vokietiją ir atvykęs į Berlyną rūpinasi VLIK‘o užsienio delegatūros kūrimu. Jis, pasivadinęs Jurgio Jurgaičio slapyvardžiu, tapo laikinuoju delegatūros pirmininku, rengė pasitarimus Lietuvos ir tarptautinėmis aktualijomis, rūpinosi lėšų telkimu ir tapo Lietuvių Tautos Fondo organizatoriumi bei jo pirmuoju valdytoju.
1951 m.
Persikėlė gyventi į JAV, kiek padirbėjęs „Keleivio“ redakcijoje, įsitraukė į 1951 metais susikūrusio LLK veiklą ir dalyvavo 1954 metais susikūrusio Pavergtųjų Europos Tautų Asamblėjos darbe
Dėl sveikatos būklės negalint socialdemokratams atstovauti VLIK‘e ilgamečiam LSDP lyderiui S. Kairiui, K. Bielinis ilgainiui tapo pagrindiniu socialdemokratų atstovu VLIK‘e. Be to drauge reiškėsi ir Socialistų Internacionale, informuodamas apie Lietuvos padėtį. Jo kolegų pastebėjimuose pabrėžiamas K. Bielinio išgyvenimai dėl išeivijos tautiškumo išsaugojimo, dėmesys Lietuvos sienų istoriniam, juridiniam pagrindimui.
Jis buvo giliai domėjęsis komunistinės ideologijos vingiais, nagrinėjęs bolševizmo genezę ir pažinęs tos ideologijos sukurtą sovietų imperiją. K. Bielinis savo kritiškas mintis, pateikdamas išeivijai vienareikšmiškai neigiamą bolševizmo vertinimą, paskleidė 1963 m. išleistoje knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“.
K. Bielinis realistiškai vertino Sovietų Sąjungoje prasidėjusį atšilimą ir tvirtino, kad
kas dabar Sovietijoje vyksta, yra tiktai milijonų žmonių krauju pasruvusio Stalininio pastato išlaukinių sienų perdažinėjimas, paliekant vidų, kaip buvusį
Toliau pastebėjo tuo metu SSRS, taigi ir Lietuvoje diegiamos „tarybino žmogaus“ sąvokos klastingumą:
savajai, skurde ir vergijoje skendinčiai, pavergtajai liaudžiai apgaulingai paguosti Kremliaus mokslingieji bolševikai pakišo mintį, kad sovietų santvarkoje ugdomas laimingasis „sovietinis žmogus
ir klausia
Bet iš kurios aplinkos ir kokiomis priemonėmis šitasai laimingasis „tarybinis žmogus“ turės iškilti ir galės būti išugdytas?
Kipras Bielinis,
Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija,
Niujorkas, 1963, p.14
Paantrinęs ankstesniems savo pirmtakams K. Bielinis, atsižvelgęs į tarptautinėje pasaulio erdvėje vykstantį dekolonizavimo procesą, t.y. pasikeitimus, kai „kolonijas valdžiusios valstybės kita po kitos suteikia kolonijų tautoms, tautelėms[…] nepriklausomybes, padėdamos sukurti savarankias valstybes“, reiškia viltį, kad „kolonializmo likvidavimas greit pasibaigs“, bet tam būtina, kad atitinkamus žingsnius padarytų ir SSRS.